„Buržuazinio šuns savikritika“. Režisierius Julianas Radlmaieris apie komunizmą be komunistų

Ieva Šukytė 2017-11-21
„Buržuazinio šuns savikritika“

Šių metų Europos šalių kino forumas „Scanorama“ pristato itin daug jaunųjų debiutuojančių režisierių filmų. Festivalio naujoje programoje „Galvok, ką nori“ – ryškūs eksperimentuojančių, savo kino kalbos ieškančių režisierių kūriniai, skirti jaunajai kartai arba tiems, kurie ieško naujų kino vėjų. „Scanoramoje“ viešėjo ir savo filmą „Buržuazinio šuns savikritika“ pristatė jaunasis vokiečių režisierius Julianas Radlmaieris, savo kūriniuose nebijantis pasijuokti tiek iš savęs, tiek iš politikos.


 

Zeitgeist paieškos atspindžiuose

Valda Verikaitė, „Ikona", nuotr. V. Vaičiūnaitės

Lietuvių patarlė „pasakyk, kas tavo draugas, pasakysiu, kas tu“ nėra laužta iš piršto. Tapatybė, kuriama per kitą, egzistavo visada. Šiame tekste, remiantis Valdos Verikaitės konceptualia garso ir stiklo kompozicija „Ikona“, bus apžvelgtos postmodernios tapatybės formavimosi per kitą problemos ir jų pateikimas ar ignoravimas. V. Verikaitės meno kūrinys suvokiamas kaip šių dienų visuomenės ir jos požiūrio atspindys, nusakantis autorės, o tuo pačiu ir visuomenės pozicijos pasirinkimą.


 

Apoteozė. Giedriaus Jonaičio paroda „Mano istorijos“

Giedriaus Jonaičio paroda „Mano istorijos", nuotr. D. Žuklytės-Gasperaitienės

Užtenka ištarti iš pirmo žvilgsnio kiek banalų Giedriaus Jonaičio parodos pavadinimą „Mano istorijos“ ir ima skleistis kerai: autoriaus istorijos tampa to, kuris taria šiuos žodžius istorijomis. Taigi per žiūrovą, su žiūrovu ir žiūrove realizuojasi kūrinių galimybės.


 

Liūduo Paryžiuje: Davido Hockney retrospektyva

David Hockney, „Park sources, Vichy“ (1970)

Į Prancūzijos sostinę mūsų kukli dviejų žmonių kompanija atvyko dėl kelių priežasčių. Pirmiausia, žinoma, pasigrožėti Paryžiaus kultūros pulsu, kurio centre bolavo garsaus poparto kūrėjo Davido Hockney retrospektyvinė paroda, keturiems mėnesiams atkeliavusi tiesiai iš Niujorko Mentropoliteno muziejaus į Paryžiaus Pompidou centrą. Antra – tyliai vylėmės, kad ten sutiksime paskutinius vasaros likučius, galėsiančius išblaškyti keistą nuotaiką, apnikusią įsibėgėjus naujam sezonui. Tačiau ruduo mus pavijo. Visgi menininkas, rodos, nusiteikęs optimistiškai, mat bando rudens liūdesio – liūdens – apgaubtą žiūrovą padrąsinti gaivos ir palengvėjimo pažadu.


 

Pokalbis su Leninu apie „Laisvę“

Agnė Taliūtė 2017-11-11
Tatzu Nishi, „Butas Nuomai“ (2017), nuotr. D. Žuklytės-Gasperaitienės

Įpusėjus 11-ajai Kauno bienalei, nagrinėjančiai paminklo (ne)galimybės klausimus, nutariau pakalbinti ne jos kuratorę Pauliną Pukytę, kurios interviu jau apstu, o kitą, šiek tiek mažiau dominuojančią šioje bienalėje, bet ne ką mažiau pažįstamą bei artimą Kaunui ir Lietuvai asmenybę – Leniną. Šiuo metu bolševikų partijos vadovas, Spalio Revoliucijos lyderis reziduoja Kaune, Laisvės al. 50 D-3, specialiai jam japonų menininko Tatzu Nishi išnuomotose apartamentuose – kūrinyje „Butas Nuomai“ (2017).


 

Minimaliai apie minimalią parodą

Tomas Ivanauskas, paroda „Minimal“

Galerijoje „Akademija“ vyksta Tomo Ivanausko fotografijų paroda „Minimal“. Parodos pavadinimas bei trumpas aprašymas iškart deklaruoja, kad pagrindinis akcentas yra tiesiog vizualus gerėjimasis, akies džiaugsmas. Vadinamasis „menas menui“. Visgi parodos plakatas pasitinka su fotografija, užfiksavusia varžtą baltoje sienoje. Ji sufleruoja, kad ir kiti parodos objektai nėra tik neaiškūs formos ar šviesos žaismai.


 

Muzikinės padangės paukštis

Linas Balandis ir choras „Polifonija“. Nuotr. Julijos Kot.

Ornitologai pristato penkias balandžių rūšis, gyvenančias Lietuvoje, tačiau jie nė neįtaria, kad muzikos padangėje skraido ir savo veikla džiugina dar vienas Balandis, vardu Linas: mąslusis, tvirtu mostu, jautria klausa ir interpretacijos tikslumu pasižymintis chorvedys, būsimas meno daktaras, teoretikas ir pedagogas Linas Balandis.


 

Judėjimo eksperimentai

„State of flow: Identity“, nuotr. L. Vansevičienės

Menų spaustuvėje debiutavo eksperimentinis šokio spektaklis „State of flow: Identity“. Tai, kad kūrėjai neįstatė spektaklio į konkretaus stiliaus rėmus ir jį įvardino kaip eksperimentinį – nudžiugino. Idėjos autorė ir choreografė Agata Pečiul bėga. Bėga ir jos kūrybinė komanda. Bėga su kliūtimis, tačiau nesustoja. Šis bėgimas orientuotas ne tik į save, bet į tai, nuo ko reikia pabėgti: nuo į(si)pareigojimų, taisyklių, standarto ir primestinio triukšmo.


 

Maišelis atminčiai

Jenny Kagan, „Didžioji akcija", nuotr. M. Krikštopaitytės

Apie poreikį išgirsti, klausyti ir suprasti atmintį kalba vienuoliktoji Kauno Bienalė. Parodoje „Yra ir nėra“, kuruotoje Paulinos Pukytės, atminties (ne)paminklai kalba apie skaudžius, tačiau vertus prisiminimų įvykius ir gyventojus. Toks yra ir Jenny Kagan kūrinys „Didžioji akcija“. Tai atminties kūrinys, skirtas gydyti ir gaivinti prisiminimus, kurie yra visiškai ištrinti.


 

Šarūno Barto metamorfozė ir jo objektyvo taikiniai

Šarūnas Bartas, „Kerčės pusiasalis, Krymas. 2001"

Šį rudenį Prospekto galerijoje pristatyta nauja, iš retrospektyvinių kadrų sudėliota Šarūno Barto dokumentinė juosta „Keletas iš jų“. Neapsigaukite tikėdamiesi pamatyti naują, kino teatruose dar neanonsuotą Barto filmą tiesiai iš ritės. Tiesą pasakius, tai sustingdytų kinematografinių vaizdų serijos, sudarytos iš parengiamojo etapo filmavimams, kurios iškabintos horizontaliomis tiesėmis, juosiančiomis galeriją.


 

Nepatogus kinas. „Dingusio atvaizdo“ beieškant

„Dingęs atvaizdas“

Filmą „Dingęs atvaizdas“ buvo galima pamatyti festivalyje „Nepatogus Kinas“. Režisieriaus Rithy‘io Pahno kūryba pasirinkta kaip retrospektyvos tema šių metų festivaliui. R. Pahnas savo filmuose nagrinėja bei pasakoja asmenines istorijas apie Kambodžoje vykusį genocidą. Autoriaus kūrybai būdingi dokumentikoje retai sutinkami elementai: dažnai kalbama eilėmis, diskurso kūrimui naudojami ne tik archyviniai kadrai, bet ir molinės figūrėlės, skraidantys objektai ir kt.


 

Dar kartą apie filmą „Šventasis“

Justas Drakšas 2017-10-25
„Šventasis“

„Šventasis“  viešojoje erdvėje nuo pat pirmojo pasirodymo „Kino pavasaryje“ ir ypatingai pastaruoju metu susilaukė daug kritikos bei liaupsių. Dažnai aptariamas vaidybos atitrūkimas nuo nepageidaujamo teatrališkumo, neišpildyta Jėzaus siužeto linija, filmo perteikiamos Lietuvos provincijos realijos, kiek dokumentinį primenantis realistinis jo pobūdis. Tačiau rečiau susilaukiama techninės pusės analizės, kuri, mano manymu, ir išskiria jį iš lietuviško kino konteksto.


 

Jubiliejus su trenksmu

„Instant Composers Pool Orchestra“, nuotr. T. Tereko

Šiųmetis „Vilnius Jazz“ pasitiko jau trisdešimties metų sukaktį. Dar prieš renginį jo sumanytojas ir puoselėtojas Antanas Gustys sakė, jog šiemet festivalio tikslas tas pats – tęsti savo pradėtą misiją pristatyti ryškiausius pasaulio atlikėjus, formavusius bei tebeformuojančius šiuolaikinio džiazo sampratą. Ir išties, scenoje pasirodę muzikantai iš Jungtinių Amerikos Valstijų, Jungtinės Karalystės, Prancūzijos, Švedijos, Olandijos, Islandijos bei Lietuvos tarytum paliudijo, kiek skirtingas, įvairiakryptis yra šiandienis džiazas.


 

Tarp Boscho pragaro ir „Lokio“ žvėries

„Lokis“, nuotr. D. Matvejevo

Rugsėjo viduryje Nacionaliniame dramos teatre pasirodė naujas režisieriaus Łukaszo Twarkowskio spektaklis „Lokis“, parengtas pagal Prospero Mérimée kūrinį „Lokys“. Spektaklyje  susipina Vito Luckaus, Bertrando Cantat istorijos, kurias jungia tik vienas dalykas – Lietuva. Paraleliai spektaklio istoriją pasakoja scenografo Fabieno Lédé ant scenos pastatytame kambaryje pakabinti Hieronymo Boscho paveikslai.


 

Kūnu kūną jausti

Kauno šokio teatro „Aura“ ir „Bodytalk“ spektaklis „Glück / Laimė \ Счастье“, nuotr. S. Baturos

Rudenį kiekvieno miesto (o ypač didmiesčių) kultūrinis gyvenimas atbunda iš vasaros snaudulio. Vienas pirmųjų Kauno miestą žadiną ir importiniais spektakliais apipila Kauno šokio teatras „Aura“ ir jų organizuojamas Tarptautinis šokio festivalis „AURA 27“. Festivalio organizatorių komanda dirba taip, jog bemaž kiekvienas čia apsilankęs gali atrasti kažką savo skoniui ar poreikiams.


 

Aistra tobulumui

„Kapulečiai ir Montekiai“, nuotr. iš LNOBT archyvo

Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras vis nustebina publiką naujais darbais. Besibaigiantis 2016 – 2017 metų sezonas birželio 9 dieną publiką pakvietė į Lietuvoje dar nestatytą bel canto genijaus V. Bellini operą „Kapulečiai ir Montekiai“. Naująjį, 98-ąjį, sezoną teatras taip pat pradėjo šia opera.


 

Džiugas Kunsmanas: „Teatras, šokis ir cirkas man yra kalbos, kuriomis aš bendrauju“

Džiugas Kunsmanas, nuotr. Glasses'n beard photography

Aktorius ir šokėjas Džiugas Kunsmanas nuo spalio mėnesio pradėjo studijuoti šiuolaikinio cirko mokykloje Italijoje. Dvidešimt trijų metų vaikinas tapo pirmuoju lietuviu, išvykusiu mokytis cirko paslapčių iš vieno garsiausių cirko režisierių Roberto Magro. Apie kūrybinį kelią, jį sužavėjusį šiuolaikinį cirką ir ateities planus su Džiugu kalbamės išvakarėse prieš jam išvykstant į Italiją.


 

Dėkui už muzikines dovanas!

Monika Sokaitė 2017-10-04
V. Augustinas ir choras „Vilnius", nuotr. D. Matvejevo

Kalbant apie lietuvišką chorinės muzikos repertuarą – jis platus: nuo Juozo Naujalio iki Jono Jurkūno. Ar viskas yra lobis chorinės muzikos repertuaro skrynioje? Ne. Tačiau, kalbant apie šį kontekstą bene labiausiai ryški Lietuvos choro padangės žvaigždė ir šviesulys yra kompozitorius, dirigentas, Lietuvos Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, profesorius Vaclovas Augustinas, kuris iš esmės ir suformavo mano „naują“ požiūrį ne tik į chorinę muziką, bet ir į chorinę kultūrą bendrąja prasme.


 

Nepakartojama būtybė Tilda Swinton

Ieva Šukytė 2017-09-30
„Karavadžas" (1986)

Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje pristatoma programa „Pasimatymai su Tilda", atskleidžianti aktorės Tildos Swinton įvairiapusiškumą ir rodanti darbus dokumentinio kino srityje. Šią proga kviečiame atrasti netikėtumų pilną aktorės biografiją ir susipažinti su aktorės vaidmenimis, sukurtais autoriniame ir komerciniame kine. 


 

Tapatybės paieškos transformacijose

Laura Šimkutė 2017-09-30
Spektaklis „Trans Trans Trance“, nuotr. T. Ivanausko

Rugsėjo 26 dieną Oskaro Koršunovo teatre Gintaro Varno auklėtinė Kamilė Gudmonaitė kartu su bendrakursėmis aktorėmis Jovita Jankelyte, Dovilė Kundrotaite ir Adele Šuminskaite pristatė spektaklį „Trans Trans Trance“, kuris, iš pradžių turėjęs plėtoti moterų temą, evoliucionavo į spektaklį, kurį būtų galima priskirti queer kategorijai.