Apie nuodėmes pasakojama tamsoje

Greta Vilnelė 2019-12-16

2008 metais atsiradęs, NOA (Naujoji operos akcija) įkvėptas, „Operomanijos“ judėjimas pasižymi nesuvaržytu, atviru požiūriu, iš kurio gimsta multidisciplininis, kolektyvinis menas. „Operomanijos“ operos, žinomos pasauliniu mastu, jau ne pirmą sezoną stebina tiek Lietuvos, tiek užsienio auditoriją netradiciniais sprendimais scenoje. Minėtojo prodiuserio opera „Confessions“ 2016 metais Lietuvoje buvo nominuota „Auksiniam scenos kryžiui“ už geriausią muziką. Projekto koncepcijos ir kompozicijos autoriai „Spatial Opera Company“: Jens Hedman (Švedija), Rūta Vitkauskaitė (Lietuva, Didžioji Britanija), Åsa Nordgren (Švedija).

 

Ši erdvinė opera ratu susodintus, „aklus“ žiūrovus nukelia į kitą, dar pojūčiais neištyrinėtą visatos plotmę. Tarsi įsėdęs į laiko mašiną arba užsidėjęs VR akinius, šiuo atveju pakeistus Venecijos karnavalą primenančiomis kaukės, kurių dėka „apanki“, žiūrovas perkeliamas į kitą istorinį laikotarpį. Tuo ši elektroninė opera ir įtraukia – atlikėjai turi savo indėlį, bet įtaigumo ir vienalyčio išbaigtumo kūriniui suteikia tik paties žiūrovo įsitraukimas ir fantazijos atpalaidavimas. Galimai daugelį jųjų vaizduotė nuskraidino į viduramžių Italijos poeto Dantės Aligjerio „Pragarą“. Operos libreto pamatas – septynios didžiosios nuodėmės, todėl jis tiesmukiškai akivaizdžiai asocijuojasi su Dantės aprašytais devyniais pragaro ratais, kuriuose kenčia skirtingų pakaltinamumo laipsnių nusidėjėliai.

 

Nors prieš tai pasidomėjau operoje minėsiamomis nuodėmės, to nepakako, kad galėčiau jas atpažinti ir įvardyti: lotyniškai šnabždami pavadinimai ir tolygūs, kone neapčiuopiamai sklandūs perėjimai nuo vienos nuodėmės prie kitos tik dar labiau įkvėpė pasąmonę vystyti viduramžiškus vaizdinius, kurie atsisakė pasufleruoti, apie ką lotyniškai taip subtiliai užsimenama ir toliau viliojo iki pat kaklo pasinerti į patrauklų sceninį vyksmą.

 

Solistės Åsa Nordgren partija atlikta nepriekaištingai profesionaliai, vien nuo jos širdies stygas virpinančio soprano šiurpuliukai bėgiojo per kūną. Kartu su groteskiškai makabrišką melodiją smuiku griežiančios Rūtos Vitkauskaitės akompanimentu moters balsas ištirpo erdvėje palikdamas neišdildomą žymę atidžiai įsiklausiusiame.

 

Įtampos ir nežinios baimės persmelkta atmosfera buvo pagirtinai išlaikyta nuo pirmo aukštomis natomis išdainuoto, prie kėdės prikaustančio žodžio „Lucifer“ (lt. Liuciferis – velnias) iki tos akimirkos, kai spektaklio pabaiga užtruko žiūrovams sutrikus, kad iš pragaro į žemę sugrįžome taip nelauktai – štai, kur viskas baigiasi. Aplodismentai kūrėjams už iki paskutinės sekundės išlaikytą publikos dėmesį – tarp visų sklandė abejonės, ar jau galima pagaliau nusiimti kaukę, ar dar ne laikas, ir tuoj įvyks kažkas kvapą gniaužiančiai netikėto.

 

Operos pradžioje sunku atsikratyti galvą uzurpuojančių kasdienybės minčių ir susikoncentruoti į nuodėmingųjų pasaulio subtilybes, bet ilgainiui kiekvienas yra įtraukiamas į čia ir dabar vykstančių įvykių verpetą, panyra į savotišką transo būseną, iš kurios lengvai nepabundama. Greitai žiūrovas tampa nusidėjėliu, o su kiekviena lytėjimo, uoslės ar klausos provokacija vaizduotės sukurta tikrovė tampa vis realesnė, kol jaučiantysis pamiršta savo kasdienį gyvenimą ir įtikėjęs pradeda įdėmiai sekti operos veiksmą pagal dabartinės realybės taisykles.

 

Pritariu teatro režisieriui Artūrui Areimai viename interviu pareiškusiam, kad „Kūryba, nekelianti klausimų yra mirusi, kaip aš vadinu – naftalininė.“ „Confessions“ yra ne tik opera, tai tam tikras kiekvieno žiūrovo asmeninis eksperimentas, bandymas pažinti savo kūno reakcijas į kitokią aplinką, pseudofikcinis paskutinės teismo dienos atspindys, kuris sukelia gilius apmąstymus ir neužsimiršta – tai viena iš unikalių, dėmesio vertų patirčių.

 

Pačiame sceninio veiksmo vietos viduryje pastatytas rožinis sostas, kurį operos autoriai vadina „rausvąja kėde“. Tai – ypatinga ir vienintelė vieta, kurios šeimininkui, suteiktos privilegijos pelnyti nepalyginamai daugiau ir aštresnių potyrių nei paprastiems mirtingiesiems, įsitaisiusiems ant vienodų, juodų kėdžių. Visos operos metu be galo jaudina tai, kad niekad negali numatyti, kas bus toliau, o jau suaktyvinto kūno reakcija į išorės dirgiklius motyvuoja išlikti budriu ir lyg mažam vaikui spėlioti, kas dar laukia.

 

Kadangi operos ašinė idėja – manipuliuoti žmogaus vaizduotės kuriamais vaizdiniais, pasitelkiant erdvinį akustinį garsą, didžioji dalis vyksmo perteikiama garsų, įrašytų pakoreguotų kompiuteriu balsų, gyvai naudojamų instrumentų (būgnų, smuiko, medinių lazdelių) pagalba. Stebina, kad jau vien dėl operos kontekste netradicinio formato siužetas pasirodė painus, tačiau taip pat ir pilnas smagių netikėtumų: išvysti atlikėjus ar jiems padėkoti už pasirodymą aplodismentais taip ir neteko, nes jie scenoje buvo tik tol, kol operos dalyviai dėvėjo kaukes. Beveidžiai ir bevardžiai provokatoriai kuria įspūdį, kad žiūrovų jausmų audra šėlsta stiklinėje, o viso už hipotetines jų nuodėmes teisusio sceninio vyksmo gal ir nebuvo – siūloma prielaida, kad visa, kas vyko, tebuvo jų pačių fantazijos vaisius.

 

Deja, nors po sceną besiblaškiusiųjų pėdos jau atšalusios, bet vis dėlto paliekama keletas jų egzistencijos įrodymo įkalčių: aplink „rausvąją kėdę“ sudėlioti naudoti daiktai (pakelis bulvių traškučių, degtukų dėžutė, jau minėtos medinės lazdelės ir greipfrutas), o prie daugumos žiurovų viršutinių drabužių prisegti skalbinių segtukai. Tarp kėdžių besisukinėjantys, garso efektus kuriantys menininkai įvairiais kvapais, garsais, prisilietimais ir objektais stengiasi sužadinti dalyvių pojūčius supažindinti juos su didžiuoju nuodėmių septynetu per mažiau išlavintus – klausos, uoslės ir juslės receptorius.

 

Susirinkusieji patyrė eilę išgyvenimų: buvo laistomi vandeniu, liečiami plunksna, prie jų prinešama ir užpučiama žvakė, į drabužius įsegami skalbinių segtukai, ausin kuždami paslaptingi žodžiai, prie pat klausos organų godžiai ir siautulingai valgomas greipfruto vaisius. Ironiška, kad rašant apie šią operą nesinori vartoti žodžių „stebėtojas“, „žiūrovas“, nes vos įžengus į salę užsidedamos kaukės, kurios nusiimamos tik operos pabaigoje – čia atėjusieji nieko nestebi, į nieką nežiūri.

 

Opera „Confessions“ – seniai lavintus pojūčius išjudinantis, unikalus reiškinys. Nestandartinis jo formatas leidžia išlikti nenuspėjamu, o jame apsilankiusiam suteikia galimybę prisidėti prie asmeninės patirties kūrimo, siūlydamas įjungti vaizduotę ir leisdamas jai laisvai papildyti rega nematomus, trūkstamus operos elementus.