Bendravimas su klausytoju pagal Moniką Mašanauskaitę

Kai profesinis, socialinis ir kultūrinis gyvenimas persikėlė į virtualias erdves, naujos komunikacijos formos atrodė nelabai komfortiškos. Ir vis dėlto pamažu informacijos apsikeitimas per medijas tapo nauju normalumu. Didelio komforto nuotolinė komunikacija neteikia nei žinutės siuntėjui, nei gavėjui, tačiau reikia pripažinti, kad kai kurios skaitmeninės informacijos sklaidos formos šiuolaikiniam žmogui yra visai patrauklios. Viena tokių – pandemijos metu sparčiai populiarėjančios tinklalaidės ir virtualios paskaitos, kurias kurti vieni ėmėsi vedini noro užpildyti per pandemiją susidariusią laisvo laiko kapsulę, kitus paskatino noras garsiau ir viešiau kalbėti temomis, viešojoje erdvėje gvildenamomis rečiau.

Pastarajai kategorijai priklauso pianistė Monika Mašanauskaitė, kuri sėkmingai plėtoja tinklalaidžių ciklą „openARTed“. Jos pokalbiuose su įvairiais muzikantais atsiskleidžia ne tik įdomios ir nuoširdžiai pasakojamos gyvenimo istorijos, bet nagrinėjami ir socialiniai, psichologiniai ar praktiniai muzikanto gyvenimo aspektai. Pastaruosius viešame diskurse vis dar nukonkuruoja išgryninti muzikiniai naratyvai, neretai pilnavertiškai suprantami tik atitinkamą kultūrinį kapitalą turinčiam vartotojui. M. Mašanauskaitės vizija demonstruoja kiek kitokią politiką – dėmesį ji sutelkia į muzikanto kasdienybę, kurioje pinasi ne tik muzikiniai, bet ir buitiniai džiaugsmai ir vargai, puikiai pažįstami kiekvienam menininkui. Šios istorijos ne vien atskleidžia užkulisius, bet ir solidarizuoja socialines muzikantų patirtis bei keičia nemuzikanto požiūrį į muzikantą.

Įkandin tinklalaidžių, M. Mašanauskaitė surengė ir keletą meistriškumo kursų, kuriuose dalyvius supažindino su muzikos kūrinio interpretacijos gimimu. Vienoje tokių, kovo 6-osios pavakarę, užsiregistravusieji į virtualią paskaitą „Išgirskite muziką muzikanto ausimis“ turėjo galimybę artimiau susipažinti su M. Ravelio „Ondine“ iš ciklo „Gaspard de la nuit“. Pirmiausiai pagrojusi kūrinį, pianistė išsamiai papasakojo jo atsiradimo istoriją, taip pat skaitė A. Bertrand’o poemos „Ondine“, kurioje įkvėpimą rado M. Ravelis, ištraukas. Įdomūs buvo ir paskaitoje minėti gana pikantiški faktai apie kompozitoriaus gyvenimą ir karjerą, pateikiantys kiek desakralizuotą požiūrį ne tik į kompozitorių, bet ir jo asmenybę per se. Siedama faktus su savo pačios įžvalgomis, M. Mašanauskaitė pateikė savą M. Ravelio „Ondine“ interpretaciją, atskleisdama ir demonstruodama, kaip programiniai kūrinio parametrai koreliuoja su techniniais. Svarbu, jog pianistė, nors ir būdama kitapus ekrano, nuolatos palaikė ryšį ir diskusiją su paskaitos dalyviais – dvikryptė komunikacija sukūrė jaukią atmosferą ir padėjo išvengti oficialaus retorikos stiliaus.

Valanda simuliuotoje pianisto repeticijoje buvo išties labai informatyvi ir įdomi, o M. Ravelio „Ondine“ paskaitos pabaigoje skambėjo jau kitaip. Nors tiksliau būtų teigti, kad buvo klausoma kitaip, nes atlikėja ir jos interpretacija buvo ta pati – kito klausytojo požiūris į atlikėją ir kūrinį (pokytį, beje, suponavo po paskaitos pateikti dalyvių komentarai). Ir nors pagrindinė šios paskaitos tikslinė auditorija, ko gero, yra klausytojas mėgėjas, sužinojęs, kas yra interpretacija ir kaip ji gimsta, kodėl iš pažiūros nesudėtingai skambantis kūrinys yra laikomas vienu sudėtingiausių fortepijono repertuaro kontekstuose, kaip grojimo metu dirba pianisto raumenys ir dar daugybę įdomių dalykų, – pravartu joje dalyvauti ir muzikui profesionalui. Žinoma, ne edukaciniai tikslais (tam yra kitokio pobūdžio meistriškumo kursai), bet akiračio plėtimo ir diskusijos, nes tokio pobūdžio paskaita yra puiki erdvė (kad ir, šiuo atveju, virtuali) kelti klausimus, ne vien specifiškai profesinius, ir kurti ryšį su klausytoju. Juk meno kūrinys gyvas ne natose, o interpretacijoje ir recepcijoje.