Viskas atsispindi kūryboje

Marija Griniuk 2019-11-08

Galerijos „Meno parkas“ (Rotušės a. 27, 44279 Kaunas, Lietuva) trečiame aukšte iki lapkričio 9 d. veikia Vaidos Tamoševičiūtės paroda „Motinos kūnas“. V. Tamoševičiūtė yra tapytoja, performanso kūrėja, performanso ir gyvo meno festivalio „CREATurE Live ART“ idėjos bendraautorė (kartu su menininke Daina Pupkevičiūte) ir Vilniaus dailės akademijos lektorė. Paroda „Motinos kūnas“ tiria menininką kaip asmenį jungiantį skirtingus veiklos aspektus ir laviruojančio asmeniniame ir profesiniame gyvenime. Ši autorė būdama aktyvia profesionalia menininke ir mažo vaiko mama svarsto kaip galima integruoti motinystės patirtis į performansą. Ruošdamasi parodai 2018 rudenį – 2019 žiemą V. Tamoševičiūtė dalyvavo „Artist Residency in Motherhood“ programoje su mentore Lenka Clayton.

Parodos „Motinos kūnas“ kontekste kalbėjomės su menininke apie performansą, apie performanso dokumentacijos metodus, parodos „Motinos kūnas“ erdvės choreografiją ir menininkės patirtis dalyvaujant Lenka Clayton „Artist Residency in Motherhood“ mentorystės programoje.

Kas tau yra performansas?

Mano meninėje praktikoje – pagrindinė raiška. Manau, performansas kaip medija yra artimiausias gyvenimui ir jį įmanoma įterpti į gyvenimą neišskiriant gyvenimo ir meno. Gyvenimas ir menas gali būti vienas procesas. Performansas yra mano kalba skirta pasakyti tam, ko negaliu pasakyti kitais būdais, pavyzdžiui, tekstu, tapyba ar piešiniu. Performansas duoda man galimybę kai kurias patirtis perteikti tiesiogiai per kūną, tapti realia momentine patirtimi.

Kuriant performansą visuomet svarbus jo dokumentavimas, archyvavimas ir pristatymas ne performanso, bet parodos formatu, kaip šiuo atveju tavo parodoje „Motinos kūnas“. Kokias performanso dokumentavimo strategijas naudoji?

Kaip dokumentuoti performansą aiškėja per nepavykusias patirtis. Nepavykusia patirtimi laikau tai, kai padarai performanso darbą ir turi dokumentaciją, kuri nesutampa su tavo vizija, dokumentacija neatitinka darbo. Kai dokumentuoja kitas žmogus, kartais atrodo, kad kuriamas naujas kūrinys, perteikiantis kažką kitokio, nei tu norėjai perteikti tuo performansu. Ruošdama parodą galvojau apie skirtingų performansų dokumentacijos patirtis. Jeigu kalbame apie foto- ir videodokumentaciją, labai svarbu procesą aptarti iš anksto su žmogumi, kuris dokumentuos. Tam tikrais atvejais turiu pasakyti žmogui, ko tikiuosi, turiu nurodyti vietą ir norimą vaizdą, kad mano performanso „dokumentas“ būtų toks, kokio noriu aš.

Šiuo metu sėkmingai bendradarbiauju su video- ir fotomenininkais, kuriais pasitikiu, nes žinau, kad jie pamatys mane taip, kaip aš noriu. Labai džiaugiuosi bendru darbus su fotomenininke Dalia Mikonyte („Po širdim“, 2018) ir videomenininke Akvile Matulaityte („Mama“, 2019 ir  „Rh (-)“, 2016 ). Akvilė montavo beveik visus videovaizdus, kurie eksponuojami parodoje „Motinos kūnas“, tad jos indėlis milžiniškas apskritai. Kartais pavyksta geras rezultatas ir tuomet, kai su videooperatoriumi nieko iš anksto nesitarta. Pavyzdžiui parodoje yra menininkės Aurelijos Maknytės filmuotas kūrinys „Perėjimas“ (2019) ir Maximilian Latva medžiaga darbui „Difuzija” (2018).

 

Ar naudoji kitus performanso dokumentacijos metodus?

Atradau būdą kaip pateikti performanso dokumentaciją, kai pačio įvyko vaizdinės dokumentacijos neturi. Tam panaudojau tekstą ir vaizdą po performanso. Tai man suteikia galimybę dokumentuoti performansą naujai: kuriant instaliaciją, rašant. Tokioje dokumentacijoje niekas nemato performanso veiksmo tik mano pasakojimą apie veiksmą.

Žiūrint į visą parodos erdvę, atrodo, tu trečio galerijos aukšto salėje integruoji skirtingus erdvės elementus ir netgi tuos, kurie dažnai kitose galerijos „Meno parkas“ parodose būna nematomi, kaip pvz., nedidelis kambarys prie įėjimo į parodų salę, arba pagalbinę sandėliavimo patalpą už salės ekspozicijos sienos. Kokiu būdu kuri parodos naratyvą? Kaip nori įtraukti žiūrovo judesio choreografiją į kūrinių visumos perskaitymą?

Kuriant parodos erdvę daug kas vyksta ne logiškai, bet jausmiškai. Kūriniai jungiasi per tekstus, per mano dienoraščio fragmentus. Kurį laiką viena iš pagrindinių svajonių buvo turėti duris, kurias galiu užsidaryti namuose. Todėl duris išėmiau iš dviejų erdvių, tai yra durų mano erdvėje nebuvimo, laiko ir studijos neturėjimo metafora. Parodoje pristatomi darbai sukurti kasdienybėje, kurioje gyvenau ir kurią išgyvenau. Todėl kūrinių jungtis nėra chronologinė, bet idėjinė, paremta erdvės be durų naratyvu.

Parodos idėjos pristatymas buvo kuriamas bendradarbiaujant su menotyrininke Giedre Legotaite. Kokiu būdu vyko jūsų bendradarbiavimas?

Prašiau Giedrės parašyti parodos anotaciją, nes žinau, kad ji pažįsta ir supranta mano kūrinius. Man buvo svarbu, kad rašytų menotyrininkė, taip pat buvo svarbu sužinoti kaip žmogus mato mano kūrybą iš šalies, nes tikiu kad Giedrė yra arčiau žiūrovo negu aš. Su Giedre vyko maždaug vieno mėnesio trukmės dialogas, kai aš jau įsivaizdavau, ką rodysiu parodoje, tačiau ne viską žinojau tiksliai. Jai pasakojau apie darbus ir apie parodos idėją. Gerai, kad ji laikosi atstumo ir turi savo interpretaciją. Tai nieko neatima iš parodos, tačiau prideda dar vieną interpretacijos sluoksnį žiūrovui.

Praėjusiais metais dalyvavai mentorystės programoje su menininke Lenka Clayton. Įsigilinusi į šiuolaikinės menininkės mamos temą, L. Clayton  yra inicijavusi mentorystės programą menininkėms su mažais vaikais. Koks jos indėlis į šią parodą?

Tuo metu kai dalyvavau mentorystės programoje, buvau tik sužinojusi, kad ši paroda planuojama. Lenka visiškai nesikišo į mano praktiką. Mentorystės programa buvo daugiau palaikymas. Man tai buvo nauja patirtis, nes tradicinė mokymo sistema, prie kurios buvau pripratusi, daugiau orientuota į nurodymą, kas gerai, kas blogai, kurią idėją vystyti, o kurią mesti šalin.

Man tai buvo gyvenimą keičianti patirtis. Lenka man nieko nesakė apie kūrinio vertę, bet mokė adekvačios kritikos ir pasitikėjimo savimi ir kokiu būdu man pačiai rasti sprendimą. Niekas negali sakyti gera ar bloga idėja, nes neaišku, kas iš tos idėjos gali išeiti. Kūrinių kokybės mes iš viso neaptarinėjom, tačiau kalbėjom apie idėjas. Ji mane išmokė kūrybinio proceso disciplinos, kaip paskirstyti ir struktūruoti darbą, kai yra mažai laiko arba kai jo visai nėra. Taip pat drąsos išbandyti idėją kūrybiniame procese, net jei abejoji ja.

Esi ir prisidėjusi prie gyvo meno festivalio „CREATurE Live ART“, ir dėstai performanso kursą Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete. Kokiu būdu derini kūrybą, organizacinę veiklą ir pedagoginį darbą?

Mentoriaujant L. Clayton kilo diskusija, ar būtina atskirti visus veiklos aspektus, nes tos veiklos viena kitą maitina, susipina ir egzistuoja toje pačioje erdvėje. Disciplina atsiranda, kai skiri laiko („studio time“) kūrybiniam darbui prie savo stalo ir kuri. Tačiau „studio time“ mano atveju buvo naudojamas kuruoti, organizuoti arba pasiruošti pedagoginei veiklai. Prioritetai skirstomi pagal tai, kas vyks anksčiau ir ką greičiau būtina užbaigti. Viskas susimaišę. Lenka mokė mane sekti kūrybą – kurti planą ir tikrinti, ar jis vykdomas. Pavyzdžiui, turėdama per dieną tris valandas „studio time“ turėčiau kurti, tačiau tą laiką panaudodavau kartais bendravimui su menininkais arba pasiruošimui paskaitai. Žiūrint retrospektyviai, visos veiklos maitina viena kitą ir viskas yra kūrybinis procesas. Pavyzdžiui, vienas iš parodos kūrinių („Mama“, 2019) yra sukurtas su mano buvusio studento Romano Togobickij pagalba. Jeigu nebūtų pedagoginės veiklos, nebūtų tokio kūrinio. Menininkui būtina „sugerti“ aplinką. Dėstymas ir performanso renginių organizavimas leidžia pažinti daugiau žmonių ir įkvepia. To sėdėdamas studijoj negautum. Viskas atsispindi kūryboje.