Pūvančio lavono kvapas iš rytų

Greta Vilnelė 2020-01-22

Nors sovietmetis jau senokai baigėsi ir tarybinius laikus menantys istorijos paminklai nuo Žaliojo tilto pakylų nukelti ir pakeisti kitomis skulptūromis, Rusijoje, skirtingai nei Lietuvoje, vis dar smarkiai dvokia sovietmečio pelėsiu, o jauna dramaturgė Asia Vološina pjesėje „Žmogus iš žuvies“ patikslina, kad jo sustabdyti jau nebeįmanoma, per vėlu ką nors pakeisti. „Nenoriu kalbėti apie vieną atvejį, noriu kalbėti apie Rusijos mirtį ir metafizinius dalykus, keisčiausias hipotezes ir galimybes. Noriu kalbėti apie susinaikinimą ir apie tai, kiek tai gali tęstis.“ – teigia rusų kilmės pjėsės autorė. Sausio 7, 8 dienomis Jaunimo teatre vykusio Eglės Švedkauskaitės režisuoto spektaklio tuo pačiu pavadinimu premjera pakvietė visus žiūrovus apsilankyti viename Rusijos bute ir susipažinti su kadaise buvusios imperijos šiuolaikine realybe.

 

Viename bute gyvena Svetlana (Viktorija Kuodytė) su dukra Uma, pora Liza (Ieva Kaniušaitė) ir Griša (Simonas Storpirštis), Grišos sena draugė Julka (Asta Zacharovaitė) ir neseniai atsikraustęs prancūzas Benua (Matas Dirginčius). Atvykėlio iš Prancūzijos pakerėta Svetlanos duktė Uma susigalvoja sau naują vardą – Odri, bet nors daugelyje spektaklio įvykių ir pokalbių vis pasigirsta jos vardas, pati Odri ant scenos taip ir nepasirodo. Įžvelgiama veikėjos paralelė su pagrindine spektaklio tema – Rusijos padėtimi, apie kurią garsiai nekalbama tarsi ši tema nagrinėjama nebūtų. Kadangi Benua nepriklauso tai pačiai tautinei grupei kaip kiti personažai, vien analizuojant jo santykį su kitais gyventojais, jo reakcijas į svarbiausius siužeto vingius atsiskleidžia išsamūs kitų veikėjų paveikslai. Julka, kuriai tenka su Benua praleisti naktį viename kambaryje, juo pasitiki ir iškloja visą savo meilės Grišai raidą. Svetlana vis taiso Benua tartį ir, rodos, jaučia jam prielankumą vien jau dėl jo įtakos Odri. Esminis spektaklio momentas – Odri paėmimas iš namų socialinės vaikų globos tarnybos, po kurio aiškiai susiformuoja dvi stovyklos: Benua ir visi kiti. Likusieji gyventojai, nesugalvoję, ką sakys Svetlanai – mergaitės mamai, užsirūko, delsia, bijodami pripažinti tiesą, o Benua nemato jokios problemos iškloti viską Svetlanai – jis su mielu noru tai ir padarytų, jei tik nesipriešintų kiti. Svetlana, norėdama nuo duktės paslėpti namo grįžus rastą suaugusių betvarkę, širsta ant jų, kaip ir telefono pokalbyje su vyru paminimą praėjusį kartą, kai namie užklupo Benua, vaišinantį namiškius sraigėmis. Viena, deja, vėliau tapo mergaitės augintiniu – Oskaru. Taip, mano manymu, paliečiama ne tik kontraversiška tėvų ir vaikų santykių, bet ir daugialypė propagandos tema, diktuojanti, ką Odri gali ir ko negali žinoti.

 

Svetlana bute savotiškas autoritetas, tačiau žvelgiant iš stambesnio plano perspektyvos atsiranda ir kai kas aukščiau. Odri susapnuotas žmogus iš žuvies gąsdina Svetlaną, bent taip ji teigia savo vyrui pokalbyje telefonu. Anksčiau minėta propagandos tema plėtojama ir Svetlanos santykyje su mergaite – ji nuolat kažko jai nesako, bando sušvelninti perteikiamą realybę, pritaikyti ją vaiko pasauliui. Ir nors po šio epizodo Svetlana atsiduria padėtį kontroliuojančio žmogaus pozicijoje, viso spektaklio metu juntama, kad sceninis vyksmas vyksta kažko didesnio šešėlyje.

 

Anksčiau minėtas kontrastas tarp išraiškingos Benua reakcijos ir kitų gyventojų pasyvumas bet kokios situacijos atžvilgiu suteikia spektakliui komiškumo. Patys įdomiausi personažai tampa priežastimi publikos garsiai reakcijai. Tai – jauno aktoriaus Mato Dirginčiaus be galo kruopščiai sukurtas prancūzas Benua ir spektaklio kulminacijos epizode tarsi iš lempos, visą spektaklį sėdėjęs tarp žiūrovų, pasirodantis Stasikas, kurio vaidmenį atlieka scenos vilkas – Aleksas Kazanavičius. Juoką kelia abiejų veikėjų išraiškingumas, specifinė kalbos maniera, spontaniški sprendimai ir veikimas už spektaklio temos ribų, kas jas paverčia įsivaizduojamomis, o galiausiai sunaikina – spektaklio siužetas tampa nerealistišku ir absurdiškai juokingu. Ištraukoje, kai visi išsiskirsto į savo kambarius ir Svetlanos pokalbis telefonu nuolat pertraukiamas Julkos monologo – prisipažinimo meilėje Grišai, pasakojamo šalia esančiam Benua, abu monologai, sakomi vienu metu, susipina. Šį epizodą galima interpretuoti kaip pašaipą iš veikėjų nesusikalbėjimo arba jų žodžių prasmės nebuvimo – abu monologai tarsi sulyginami. Dėl nagrinėjamos temos rimtumo, bet komiškų personažų ir protarpiais įterpiamų satyriškų epizodų spektaklį drąsiai galima vadinti tragikomedija.

 

Manipuliacija scenos erdve šiame spektaklyje padėjo sudėti taškus ant „i“, t.y. tam tikrus akcentus apie veikėjų tarpusavio ryšius. Scenoje, kurioje visi išsiskirstė po savo kambarius: Svetlana liko sėdėti virtuvėje, o Liza ir Griša patraukė į savo kambarį kaip ir Julka su Benua – strategiškai panaudota erdvė leido išlaikyti veikėjų vieningumą nors ir būnant ne tuose pačiuose kambariuose. Vienintelis Benua, įdėmiai klausydamas Julkos tyliai brazdeno gitarą ir neįsiterpė į bendrumo rėmus, nes vis dėlto tėra įnamis. Scenografinis elementas – sovietinė betoninė šiukšliadėžė, primenanti indą, tapo scenos vyksmo centru, veikėjų bendrumo ir vis dar gyvos valstybės praeties liudijimo simboliu. Iš šonų kampuose pakabinti sferiniai veidrodžiai prisidėjo prie propagandos temos atskleidimo ir įspūdžio, kad paprastų šalies gyventojų buitiniai konfliktai visuomet slaptai stebimi kažko neapčiuopiamo, nesusekamo, aukštesnės jėgos.

 

Taigi, galbūt Svetlanos dukra, persivadinusi kitu vardu, ir yra spektaklio epicentras – pati Rusija, kuri nepasirodo, lieka nuošalyje, bet meta groteskišką šešėlį ant visų veikėjų likimų, rodos, suaugusieji kiekvienoje situacijoje jai pataikauja. Ji – mažas vaikas, užsidaręs savo globalinių žaidimų kambaryje, modeliuojanti situacijas, bet iš tiesų pati nesirūpinanti savo gyventojais, lyg kaltė būtų ne jos, nusiplaunanti kaip vanduo nuo žąsies. Bene geriausiai tai atskleidžia patys paskutiniai aktorės Viktorijos Kuodytės žodžiai, teigiantys, kad kuo ilgiau lauksi, tuo bus sunkiau pasakyti tiesą (Svetlanai namiškiai bijo pasakyti apie Odri pagrobimą, tačiau šie žodžiai gali būti interpretuojami ir kaip Rusijos padėties apibūdinimas – per daug nutylėta, dabar jau per vėlu viską atskleisti, todėl pasimetę melų ir kurtinančios tylos labirinte neberanda Ariadnės siūlo, kuris iš ten išvestų.

 

Šis spektaklis manyje išprovokavo daugybę klausimų, į kuriuos vargiai greitu metu rasiu atsakymus. Kodėl dar vis tylima apie dabartinė Rusijos gyventojų padėtį? Kodėl bijome kalbėti? Ko bijome? Kodėl spektaklio metu nebuvo nė vienos pastabos apie Rusijos šių dienų realybę ištartos be užuolankų, garsiai? Kodėl tai parodoma vien tik simboliais? Atrodo, kad turės praeiti bent dešimt metų, kad viešai galėtume kalbėti apie praeities žaizdas. Nors Lietuvoje diskusija jau pradėta, tačiau valstybės, kuri užvirė visą šitą košę (propagandą, melus, agresiją) viduje vis dar nedrąsu pradėti pokalbį apie istorijos vingių paliktas nuoskaudas ir kaip su jomis gyventi toliau.