Operos meno Mekos stebuklai

Kai kelių turtingų ir menui prijaučiančių verslininkų dėka 1883 m. teatras atvėrė duris, buvo galima suprasti, jog pasaulis sulaukė įspūdingo reiškinio. Vien tik pirmame sezone įvyko 20 premjerų: „Faustas“ (10. 22), „Liučija di Lamermur“ (10. 24), „Trubadūras“ (10. 26), „Puritonai“ (10. 29), „Minjon“ (10. 31), „Traviata“ (11. 05), „Lohengrinas“ (11.07), „Somnambula“ (11. 14), „Rigoletas“ (11. 16), „Velniūkštis Robertas“ (11. 19), „Sevilijos kirpėjas“ (11. 23), „Don Žuanas“ (11. 28), „Mefistofelis“ (12. 05), „Džokonda“ (12. 20), „Marta“ (01. 04), „Karmen“ (01. 05), „Pranašas“ (02. 12), „Hamletas“ (02. 21), „Hugenotai“ (03. 19), „Romeo ir Džuljeta“ (04. 16), taip pat keletas koncertų.

 

Lietuvos nacionalinėje operoje įvykus 5 premjeroms per sezoną, muzikų visuomenė kalbėjo, jog teatrui tai buvo išskirtiniai metai, o ar galite įsivaizduoti net 20 premjerų vos per 9 mėnesius? Pasirodo net prieš 130 metų tai jau buvo įmanoma. Žinoma, nereikia pamiršti keleto dalykų, tokių kaip milžiniškas biudžetas bei dekoracijų lengvumas. Iki pat 1970–1980 metų visų pasaulio teatrų dekoracijas sudarė nutapytos foninės uždangos, kurios vaizdavo sodus, rūmus, miestų gatves. Modernėjant technologijoms atsirado įvairios platformos, ant kurių buvo montuojami balkonai, laiptinės ir pan. Pieštus langus pakeitė tikri. Tad nenuostabu, jog pradėjus dirbti gerokai iš anksto, nutapyti dekoracijas nebuvo sunku, kaip nebuvo sunku jas greitai pakeisti.

 

„Metropolitan Opera“ yra didžiausias ir garsiausias teatras pasaulyje. Tai nėra subjektyvi nuomonė, tai tikri faktai. Jis turi patį didžiausią pasaulyje pastatą pagal kvadratinius metrus. Salėje su stovinčiais žiūrovais vienu metu spektaklius gali žiūrėti beveik 4000 žmonių, darbuotojų teatre – apie 1500. Žinomiausias gal ir todėl, jog nuo 1977 m. visus savo spektaklius JAV rodo per televiziją, o nuo 2006 m. HD formatu 10 populiariausių sezono spektaklių bei premjerų transliuojama tiesiogiai viso pasaulio kino teatruose. Nepamirškime ir radijo, kuris klausytojus spektakliais be pertraukų džiugina nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Teatras turi 300 mln. JAV dolerių biudžetą ir kiekvienai savo premjerai vidutiniškai skiria po 10–15 mln. Palyginimui, Klaipėdos dramos teatro rekonstrukcija, vykusi 2007–2015 metais, atsiėjo 20 mln. eurų. Teatre yra dainavusios ir dainuoja visos žymiausios pasaulio operos žvaigždės, spektaklius statę žymiausi pasaulio režisieriai, dirigavę garsiausi dirigentai. 

 

„Metropolitan Operoje“ šių eilučių autorius dairėsi kaip Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro bibliotekininkas. Stažuotės Niujorke metu teko lankytis teatro bibliotekoje bei užkulisiuose. „Metropolitan Operos“ biblioteka savo dydžiu prilygsta LNOBT Kamerinei salei, turi 4 darbuotojus, kurie visi yra buvę muzikantai. Natų biblioteka yra labai tvarkinga bei turtinga. Atskirose lentynose laikomos choro, orkestro partijos, klavyrai, partitūros bei koncertiniai numeriai. Tokie dirigentai kaip Jamesas Levine’as ar Riccardo Mutti turi atskiras savo lentynas. Iš jų kitiems dirigentams partijos bei partitūros nėra dalinamos. Turtas yra labai branginamas bei saugomas.

 

Per savaitę teatras rodo 4–5 skirtingas operas, kurių scenografiją sudaro tonomis sveriantis rekvizitas. Per naktį reikia viską pakeisti ir parengti rytojui, tad, nenuostabu, jog vienoje pamainoje scenoje dirba daugiau nei 100 žmonių kolektyvas.

 

Teatro orkestrinėje telpa apie 120 žmonių orkestras, kuris visuomet groja pilna sudėtimi, kas skambesį daro dar įspūdingesnį ir turtingesnį.

 

Stažuotės metu teko stebėti Giacomo Puccini operas „Turandot“ ir „Bohema“, kurias režisavo įžymusis Franco Zeffirelli. „Turandot“ premjera čia įvyko 1988 m., o „Bohemos“ – 1981 m. „Turandot“ rodoma kas antrą teatro sezoną, po 10-12 kartų, o „Bohema“ repertuare laikosi jau beveik 40 metų ir vis dar nestokoja publikos. Milžiniški ir puikiai sustyguoti italų genijaus spektakliai žavi savo scenografijos detalėmis bei įpinamais šou elementais. Atsidarius kiekvieno veiksmo uždangai, ar po tamsios pertraukos pasikeitus dekoracijoms, publika tiesiog pradeda šėlti ir ploti dailininkui už išvystą vaizdą. Būtent dėl to, po įspūdingo antro veiksmo abiejose operose nusileidusi uždanga po keleto sekundžių vėl kyla, kad publika galėtų pasidžiaugti vaizdu. Kuomet 4000 žmonių žavisi viskuo, ką mato, ir iš visos širdies šaukia bravo, nešaukti kartu su visais yra tiesiog neįmanoma.

 

„Turandot“ spektaklyje žiauriąją princesę dainavo Christine Goerke, Liu – Eleonora Buratto, Kalafą – Riccardo Massi, o Timūrą žymusis teatro baritonas Jamesas Morris. „Bohemoje“ savo balsais publiką žavėjo Ailyn Perez (Mimi), Olga Kulchynska (Miuzetė), Matthew Polenzanis (Rudolfas), Davidas Bižićas (Marčelas), Andrejus Zhilikhovskis (Šonaras), Jongminas Parkas (Kolinas) ir Arthuras Woodleyjus (Benua / Alčindoras). Abu spektaklius dirigavo dažnai teatre sutinkamas dirigentas Marco Armiliato.

 

Kalbant apie publiką, reikia pasakyti, jog JAV žmonės reaguoja į viską. Pirmasis „Bohemos“ veiksmas yra priimamas kaip smagi komedija, kurios metu publika tiesiog nenusėdi vietoje. Be abejo, Zeffirelli pastatyme viskas taip sukurta, jog kiekvienas piršto pajudinimas ar veido mimika atitinka muziką. O kuomet pamatai dekoracijas su tikra Paryžiaus dvasia, sceną su 300 žmonių, asilu atjojantį žaislų pardavėją Parpinjolį, o Miuzetės įvažiavimą į sceną vainikuoja tikras žirgas, neįmanoma reaguoti be emocijų.

 

Teatro akustika stebina lengvumu ir paprastumu. Ten neišgirsite lyg bažnyčioje jaučiamo aido, viskas kažkaip sausa. Tačiau, kuomet sėdi 50 metrų atstumu nuo scenos, sulig devintu namo aukštu, o girdi viską taip, tarsi solistas tau dainuotų į ausį, supranti, jog tobula akustika yra vienas sudėtingiausių dalykų šioje planetoje.

 

Norisi pasidžiaugti, jog „Metropolitan Opera“ teatras yra sąlygas bei taisykles pasauliui diktuojanti įstaiga, kurioje nepamatysime kičinių ar klišinių dalykų. Modernūs spektakliai ten statomi ne tuščioje scenoje, tačiau viskas aiškinama kaip dramos teatre. Atėjęs į Albano Bergo operą „Vocekas“ neišvysi tiesiog mažo ir jaukaus kaimo ar upės slėnio. Scenografija leis suprasti kas ir kodėl vyksta siužete. Seni ir tradiciniai teatro pastatymai taip pat nedvelkia naftalinu, nes į juos yra investuojama. Kas kelias dešimtis metų dekoracijos atnaujinamos, tad, žiūrėdamas 1981-ųjų pastatymą manai, jog „Bohemos“ premjera įvyko pernai.