Vidinė nuodėmių išpažintis

Gruodžio pirmosiomis dienomis susimąstyti ir išgirsti vėl kvietė erdvinė opera tamsoje „Confessions“, grįsta septynių mirtinų nuodėmių tema. Susirinkusieji patirti šį kūrinį prieš ateidami turėjo nusiteikti, kad tai nebus tradicinė opera, o greičiau intervencijos į asmeninę erdvę tolerancijos išbandymas. Publikos reakcijos po šio išpažinčių seanso rodė, kad sąžinės inspekcija ir apsivalymas įvyko. Tačiau jo sėkmės įvertinimas – jau individualus dalykas.


 

Kur moterys randa laiką?

Lilijos Puipienės tapyba

Galvojant paprastai, laikrodis atrodo realiausias laiko materialus pavidalas. Įprastai apvalus, rečiau kvadratinis. Gali būti klasikinio stiliaus su odine rankenėle, nešiojamas ant riešo, arba įmantresnis – kišeninis. Dar gali švytėti skaitmeniniais skaičiais orkaitėje ar, be abejonės, telefone. Kai kur – tiksėti ant sienos. Kitokį nei įprasta laiko apipavidalinimą pristatė menininkės Lilija Puipienė, Marija Puipaitė, Edita Rakauskaitė ir Raima Drąsutytė kolektyvinėje parodoje „Laike“.


 

Vitos Opolskytės vaistai tikrovei

Vita Opolskytė, nuotr. D. Žuklytės-Gasperaitienės

Jaunosios kartos tapytojos Vitos Opolskytės alisiška kūryba prikausto žvilgsnį. Jos interjerų vaizduose susipina skirtingų dydžių baldai, namų fasadai, vaikiški žaislai, lėliški ir tikroviški personažai. Dailininkė buvo du kartus apdovanota skatinamąja premija konkurse „Jaunojo tapytojo prizas“. Kviečiame skaityti pokalbį su menininke apie jos kūrybą, atmintį ir jaunų tapytojų gyvenimą.


 

Jaunojo kūrėjo vietos paieškos Lietuvos teatro lauke. I dalis

Kartas nuo karto pasigirsta jaunųjų kūrėjų, menininkų skundų, kad jie nežino, ką veikti baigus studijas, kur ieškoti darbo. Kultūros sektoriaus tokia specifika, kad kultūros profesionalas atsidaręs Darbo biržos tinklalapį, greičiausiai daug aktualių pasiūlymų neras. Būnant toje terpėje darosi smalsu, o kur visgi eiti su savo idėjomis, genealiais projektais jaunam, dar nespėjusiam pasižymėti ar jau vieną kitą žinomesnį darbą į savo gyvenimo aprašymą įrašiusiam dramaturgui ar teatro režisieriui.


 

„Gimme Danger“: dionisiško meno pagrindai

„Gimme Danger“

„The Stooges“ yra geriausia visų laikų rokenrolo grupė“, - teigia užkadrinis Jimo Jarmuscho balsas viename naujausių savo filmų (Jarmuschas buvo vienintelis režisierius šių metų Kanų festivalyje pristatęs du filmus – „Gimme Danger“ ir „Patersonas“). Šiuo Jimo Jarmuscho, nepriklausomo Amerikos kino ikonos ir ilgamečio grupės fano, teiginiu ir prasideda „Gimme Danger“ (liet. „Suteik man pavojų“) – dokumentinis filmas apie pankroko pirmtakus „The Stooges“ ir grupės lyderį Iggy Popą.


 

Įsiklausykime... Klausydami išgirsime erdvę

Sfera, nuotr. LMTA Muzikos inovacijų studijų centro

Jaukus ir inovatyvus festivalis „Sferos/Premjeros“ jau trečius metus žvelgia į muziką iš subtiliausių garsų įsiklausymo pusių, įvairiais garso sprendimais erdvėje žadina atrasti kartais nepažiniais atrodančius muzikos klodus. Šį kartą festivalyje dalyvavo kompozitoriai Justė Janulytė ir Mindaugas Urbaitis. Klausytojai galėjo išgirsti po keturis abiejų autorių kūrinius, pritaikytus šiais metais Juliaus Juzeliūno vardą gavusiai Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Muzikos inovacijų studijų centre (MISC) esančioje erdvinio garso sferai.


 

Smiltys tarpuose tarp žodžių

Ainė Jacytė 2016-11-25
Kristinos Inčiūraitės parodos „Dykumėjimai" fragmentas, nuotr. L. Pranaitytės

Ką reiškia ištartas žodis dykumoje? Blyksnį tikėjimo ir viltį sekti paskui ar pastangą paleisti? Galiu įsivaizduoti, kaip žodžių ritmai juda lyg kupranugarių vilkstinės, džiovinami kaitrios saulės ir suklumpa, smigdami į smėlį. Jų negirdimą aidą nusineša vėjas, išbarstydamas nieko nebereiškiančias žodžių dalis įkaitusioje begalybėje.  Dega žodžiai.  Jų niekas nebegirdi.

Pirmasis įspūdis įžengus į Kristinos Inčiūraitės solo parodą galerijoje „POST“ – ištinka tykuma: judesiai sulėtėja, žvilgsnis nusidriekia į tolį, kvėpavimas gilėja.


 

Rosanda Sorakaitė: „Tapau tai, kas yra arti manęs esamu laiku“

Ieva Šukytė 2016-11-18
Rosanda Sorakaitė, „Nakties šviesa", 2016, akrilas, aliejus, drobė, 200x150 cm

Aštuntus metus vykstančiame „Jauno tapytojo prizo“ konkurse komisijos sprendimu nugalėtoja tapo kaunietė Rosanda Sorakaitė. Monochrominėmis spalvomis tapanti dailininkė asmenines parodas pradėjo rengti jau studijų metu. Šiais metais Londone vykusioje šiuolaikinio meno mugėje „Start“ ji pristatė solo darbų prezentaciją, dalyvavo du mėnesius trūkusioje rezidencijoje „CreArt AiR – Artist in Residence program“ Linze, Austrijoje. Skaitytojų dėmesiui pateikiame pokalbį su tapytoja apie neseniai laimėtą konkursą, jos kūrybą ir lietuviškos tapybos mokyklų ypatumus.


 

Palaidokit mane kaip kupranugarį

„Minotauras", rež. Kārlis Vītols

Po šių metų Scanoramos „Naujojo Baltijos kino” (NBK) programos aš visai nenorėčiau rašyti nei jokių įžangų, nei prologų. Kaip ir jaunieji Baltijos šalių kūrėjai, norėčiau eiti tiesiai prie esmės. Mano atveju – nerti į pokalbį apie pačius filmus, o filmų atveju – kalbėti apie šiandieną ir tai, kas vyksta aplink. Tad leidau šiam kinui save pavedžioti už nosies ir pasižiūrėti, kas bus toliau. 


 

Ibseno atspindžiai veidrodžių upėje

„Kai mes mirę nubusim“, nuotr. D. Stankevičiaus

Koks kūrėjo ir jo kūrinio santykis? Ar modelis, pagal kurį kuriamas meno kūrinys yra jo bendrasavininkas, dalininkas ar tik priemonė menininko tikslui pasiekti? Kiek žmogaus aistrų ir norų lieka menininko viduje, kai jis kuria meną? Tokius klausimus sukelia naujasis Monikos Klimaitės režisuotas spektaklis, teatrinio sezono pradžią paminėti žiūrovus sukvietęs į Nacionalinio Kauno dramos teatro Ilgąją salę.


 

Dzenbudistiška kraštotyra, arba politiškai atsakinga refleksija

Elena Grudzinskaitė, „Įvietinta", ekspozicijos fragmentas, nuotr. N. Jankausko

Globalių permainų laikotarpiu sunku atsiriboti nuo reakcijos į kintantį pasaulio portretą. Net įprastas, rutinos ritualu apibrėžtas rytas su filtruotos kavos gurkšniu įgauna aitresnį prieskonį, kai stebi geometrinių figūrų spalvos kaitą žemėlapyje. Raudona, mėlyna, raudona. Iki prasidedant žiaukčiojimo stadijai nuo smegenis plaunančios psichodelikos, išskuodžiau į pasaulį, kuris (dar nebuvau pasirengusi to išgirsti) po rinkimų užatlantėje pasikeitė. Laimei, nepatyrusi provokuojamo anafilaksinio šoko, perbėgau į paralelinę plotmę, kurioje grafikė Elena Grudzinskaitė ištrynė spalvas.


 

Julius Juzeliūnas tarp sentimentuose paskendusių autorių

Roger Arve Vigulf, nuotr. iš piano.lt archyvo

Lapkričio 7-osios vakarą Piano.lt salės sceną kviestinis svečias Rogeris Arve Vigulfas dalijosi su styginių kvartetu „Chordos“ . Vigulfas yra norvegų kilmės klarnetininkas, jau beveik trisdešimt metų laisvas menininkas, aktyviai rengiantis solo ir kamerinės muzikos koncertus Norvegijoje bei kitose šalyse. Nors vakaras pavadintas „Julius Juzeliūnas ir pasaulis“, nereikėtų manyti, jog tai – dar vienas kompozitoriaus gimimo metinių paminėjimas. Koncerto muzika buvo derinama su norvegiškais kūriniais, kurie sukūrė be galo skirtingų muzikinių kalbų dialogą. Tai padėjo suvokti bei įvertinti Juzeliūno muziką platesniame, ši kartą norvegiškos muzikos, kontekste.


 

Ar gali būti suderinamas renesansas ir fašistinė Italija?

„Romeo ir Džuljeta", nuotr. E. Krasuckos

1935-ųjų metų rugsėjį Sankt Peterburgo visuomenės laukė didelė šventė – kompozitorius Sergėjus Prokofjevas publikai pristatė savo naujausią darbą – 3 veiksmų baletą „Romeo ir Džuljeta“. Praėjus daugiau nei aštuoniasdešimčiai metų Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras (LNOBT) Vilniaus publiką taip pat pakvietė į premjerą – ilgai lauktą ir žiūrovų mylimą spektaklį. Dar 1993 m. Vilniuje šį baletą buvo pastatęs rusų choreografas Vladimiras Vasiljevas, o dirigavo genialusis maestro Mstislavas Rostropovičius. Po trumpos pertraukos į teatro repertuarą grįžusio Prokofjevo šedevro ėmėsi LNOBT baleto trupės vadovas Krzysztofas Pastoras, kuris šiam pastatymui sukūrė ir baleto choreografiją.


 

Įsimintini debiutai festivalio „Gaida“ scenoje

Šiais metais 26-ąjį kartą rengiamas festivalis „Gaida“ nepaliauja maloniai stebinti. Praėjusį ketvirtadienį turėjome galimybę išgirsti unikalų koncertą pavadinimu „Quartettissimo“. Galima drąsiai teigti, jog to Lietuvoje dar nebuvo – vakaro metu daugelis kūrinių skambėjo ne vienam, bet dviems ar net keturiems styginių kvartetams. Šį unikalų reiškinį išpildyti ryžosi geriausi Lietuvos muzikai: „Čiurlionio“, „Chordos“, „ArtVio“ bei „Mettis“ kvartetai. Koncertas iš septynių orginalių kompozicijų pranašavo net penkis lietuviškus kūrinius, iš kurių trys – pasaulinės premjeros.


 

Gili ir paini šiuolaikinė akvarelė

Vidmantas Zarėka, triptikas „Riboženkliai", nuotr. A. Krauleidžio-Vermonto

Šiandien retas kuris menininkas imasi akvarelės. Galbūt ši technika reikalauja specifinio įdirbio, meditatyvaus požiūrio ar skaidrios sąmonės? Vis dėlto kai kuriems XXI a. menininkams akvarelė išlieka įdomi, galinti padėti išpildyti jų idėjas. Įrodymas, kad skaidrios spalvos yra patrauklios – tai 6-osios tarptautinės akvarelės bienalės „Baltijos tiltai“ pagrindinė atrankinė konkursinė paroda „Kryptys ir iššūkiai“, veikianti Kauno paveikslų galerijoje. Apžiūrėti šios parodos darbų ekspoziciją – puikus būdas bent trumpam į šalį nuvyti rudens darganą.


 

Margaspalvė rudens paletė „Gaidos“ atidaryme

Kompozitorė Liza Lim, nuotr. K. Rudolf

Vėjuotai rudenišką penktadienio vakarą jaukioje Vilniaus filharmonijos salėje prasidėjo jau dvidešimt šeštąjį kartą rengiamas aktualiosios muzikos festivalis „Gaida“. Koncertų metu turėsime galimybę išgirsti net septyniasdešimt devynis kūrinius, iš kurių dvylika sudarys lietuvių kompozitorių opusai. Daugelis kompozicijų nuskambės pirma kartą Lietuvoje.


 

Teatras – gyvenimo dalis

6-oji Tarptautinė jaunųjų teatro kritikų konferencija „(re)FRESH“, nuotr. L. Vansevičienės

„Sirenos‘16“ turėjo dvi pakilimo bangas ir trumpą atoslūgį. Tryliktojo Vilniaus tarptautinio teatro festivalio pradžia buvo svarbi lietuvių teatro kūrėjams ir užsienio svečiams. Antrosios „Sirenų“ dalies – tarptautinės programos – nekantriai laukė teatru besidomintys Lietuvos žiūrovai. Viltis buvo verta. Įsitikinau, kad teatras vis dar pajėgus tapti gyvenimo įvykiu, o ne tik teatro profesijos atstovo darbotvarkės įrašu. Kad diskusijos gali tęstis ilgiau nei cigaretės dūmas po spektaklio, o pokalbiai – persikelti už teatro ribų ir tapti kasdienybės dalimi, kurioje kiekvienas atskirai ir visi kartu mąstome apie save ir supantį pasaulį bei, kaip skelbia „Sirenų“ šūkis, – „kuriame žinias“.