Muzika reikia gyventi, o ne apie ją kalbėti

Savaitgalį žymiausią sostinės džiazo šventę „Mama Jazz“ užbaigė amerikiečių trio „The Bad Plus“ – Dave’as Kingas, Reidas Andersonas ir Orrinas Evansas. Šis ansamblis savo skambesyje derina populiariosios muzikos paprastumą ir snobišką džiazinį virtuoziškumą. Visiška trijų instrumentų (fortepijono, kontraboso ir perkusijos) dermė atsiskleidžia ne tik eksperimentiniuose ir originaliuose trio kūriniuose, bet ir tokių grupių kaip „Radiohead“, „Nirvana“ ar „Tears For Fears“ muzikos perdirbiniuose. Prieš pusantrų metų ansamblis išgyveno esminius pokyčius ir ilgametį trio pianistą pakeitė amerikietis Orrinas Evansas. Su pianistu kalbamės apie jo aistrą muzikai, atsidavimą ansambliui ir muzikanto kasdienybę.

Kaip savo kasdienybės ritme rengiatės koncertams?

Atskiro pasirengimo nėra, tai vyksta nuolatos, gyvenant ir praktikuojantis, repetuojant su kitais grupės nariais ir stengiantis pažinti juos kaip žmones. Esu muzikantas, taigi, visa tai paprasčiausiai yra mano gyvenimas. Kiekvieną dieną atsibudęs galvoju apie muziką. Gyvenant muzika nereikia atskirai eiti rengtis koncertui. Iš esmės savo darbe nedarau nieko kito, kaip tik groju ir siekiu gerai praleisti laiką muzikuodamas, suteikti kažką klausytojams. Ne kaskart koncerto metu jaučiuosi pasirengęs, nes kartais nejaučiu ryšio su muzika ar erdve, tačiau siekiu kiekvienoje kompozicijoje rasti artumą ir savo paties balsą.

Nemanau, jog šis gyvenimo būdas man kelia didelių sunkumų. Be abejo, dažnai keliaujame, įtemptas darbo grafikas. Toks yra gyvenimas ir viskas turi savo kainą. Tai priklauso nuo žmogaus. Kitiems sudėtinga būti muzikantu, tačiau aš juo esu visą savo gyvenimą. Muzikanto gyvenimo būdas yra mano identiteto dalis, o ne kliūtis ar iššūkis. Džiaugiuosi, jog turiu tokią karjerą, kurioje mėgaujuosi tuo, ką darau.

„The Bad Plus“ ansamblyje grojate jau pusantrų metų. Kaip Jūsų atėjimas pakeitė Jus ir patį trio?

Šis profesinis pokytis paprasčiausiai yra mano kelionės dalis. Kai kurie muzikantai nusprendžia groti tik vienokio tipo muziką ar tik su tam tikrais žmonėmis, tačiau aš stengiuosi likti atviras visiems pokyčiams ir patirtims. Kiekvieną dieną žiūriu, ką naujo man pasiūlys pati muzika ir muzikavimas grupėje. Kam skirsiu savo laiką ir dėmesį. Šiuo metu esu „The Bad Plus“ narys. Aš, Dave’as ir Reidas visą savo laiką ir energiją skiriame šiai grupei, tai yra mūsų gyvenimo misija. Tačiau niekada nežinai, kas nutiks rytoj ir mūsų gyvenimai vėl keisis. Tame ir slypi mūsų veiklos grožis. Muzika mane žavi tuo, jog visą laiką yra tiek daugybė skirtingų galimybių, o muzikuodamas gali aplinkiniams teikti daug meilės ir džiaugsmo.

Kaip apibūdintumėte koncerte kuriamą ryšį tarp trio narių ir jų santykį su atliekama muzika?

Kiekvieną kartą prisiliesdami prie instrumentų mes stengiamės išsaugoti ir atskleisti savo tikrumą. Manau, jog tuo turėtų būti pagrįstas bet koks santykis, ne tik kartu grojančių muzikantų. Stengiesi išsaugoti savo tikrumą ir ieškai būdų kaip tai sukombinuoti su kitu žmogumi. „The Bad Plus“ trio Reidas nori būti geriausiu Reidu Andersonu, Dave‘as – geriausiu Dave‘u Kingu, o aš – geriausiu Orrin Evansu. Tuomet mes susiburiame tryse ir žiūrime ar visi tolygiai pasiskirstome kaip trys trikampio kampai. Ir tada grojame.

Ar pradėjęs groti su „The Bad Plus“ trio atradote ką nors netikėto?

Ši patirtis man leidžia tarsi treniruoti kitą raumenį, kuris anksčiau buvo apleistas – grojimą trio. Jau seniai gerai pažįstu „The Bad Plius“ grojamą muziką, taip pat senai esu pažįstamas su Dave’u ir Reidu. Taigi, šis ansamblis man yra gana patogi erdvė ir įsilieti į ją nebuvo sunku. Vis dėlto, anksčiau nebuvau grojęs Dave’o ir Reido muzikos, taigi šis aspektas man buvo naujas. Mėgaujuosi galėdamas atrasti savo kolegų muzikos kalbos savitumą.

Kaip derinate trio braižą su savo asmenine muzikos kalba ir kūryba?

Manau, kad man įsiliejus į trio daugiau mažiau visi komponuojame taip, kaip ir anksčiau, taigi asimiliacija neįvyko. Pateikęs savo komponuotą kūrinį kolegoms galiu stebėti kaip savitai jie jį interpretuoja. Kita vertus, atlikdamas jų kompozicijas lyg atveriu savo klausą naujoms muzikos galimybėms. Galbūt dėl to muziką suvokiu truputėlį kitaip negu prieš porą metų.

Kas apskritai gyvenime labiausiai Jus subrandino?

Manau, jog mano gyvenimą labiausiai pakeitė tapimas vyru ir tėvu, bandymas išsiaiškinti kaip visa tai veikia, kaip visa tai valdoma. Tai visiškai pakeitė mano prioritetus ir požiūrį į gyvenimą. Man mano šeima yra nepaprastai svarbi, per ją aš labiausiai augu.

Atrodo, profesiniai santykiai Jums taip pat yra svarbūs, kadangi dažnai kuriate bendrus projektus su įvairiais muzikantais ir ansambliais.

Meilė yra mano didžiausia vertybė, taigi mėgaujuosi muzikavimo procesu su kitais žmonėmis, stengiuosi klausytojams suteikti džiaugsmo, kad publika gerai jaustųsi. Tai mano gyvenimo siekis. Kartais taip nesigauna, grodamas ne iki galo suvoki, ką ir kodėl atlieki, tačiau jeigu myli ir gerbi žmones, kurie klausosi arba groja kartu scenoje, tuomet mano paskirtis yra visiškai išpildyta.

Kas Jums svarbiausia santykyje su publika, klausytojais?

Manau, jei jaučiuosi laimingas muzikuodamas, tai ir manęs beklausantis jausis laimingas. Todėl muzikantams scenoje itin svarbu gerai jaustis, publika labai lengvai perima tavo emocijas. Žinoma, retkarčiais scenoje jaučiasi tam tikras diskomfortas, kai žinai, jog groji ką mėgsti, bet viduje taip nesijauti. Tokiu atveju bandai susivokti ar to priežastis slypi tavyje, ar muzikoje, ar publikoje. Išsiaiškinus bandai kuo greičiau ištaisyti situaciją.

Apie ką dažniausiai kalbatės su kitais trio nariais?

Kai buvau jaunesnis įsivaizdavau, jog muzikantai susitikę visą dieną diskutuoja apie muziką. Bet iš tiesų muzika turi gyventi, ją reikia groti, o ne apie ją kalbėti. Todėl grupėje mes dažniausiai kalbamės apie kitus dalykus, apie šeimas, kasdienybę, kavą, pietus. Pats gyvenimas mus pakreipia link to, apie ką kalbamės ir ką grojame scenoje.

Dėkoju už pokalbį!

Kalbino ir parengė Ona Jarmalavičiūtė