Fagotininkas ir kompozitorius Artūras Mikoliūnas ne tik apie muziką

Gruodžio 11 d. Artūro Mikoliūno pjesė „Raganius ir Švilpynė“ laimėjo antrą vietą Nacionalinio kultūros centro organizuotame konkurse pučiamųjų instrumentų orkestrų kūriniams sukurti. Ta proga, o ir gruodį švenčiamo Artūro jubiliejaus paskatintas, iš „stalčiaus“ ištraukiau vieną ankstų 2017 m. birželio rytą el. paštu surašytą, bet iki šiol niekur nepublikuotą tekstą. Iš Ukmergės kilusį poetiškos sielos žmogų, muzikantą, kompozitorių ir pedagogą kalbinau apie fagotą ir juo atliekamą muziką.

 

Lietuvoje atsiradęs prieš beveik šimtą metų, viešoje erdvėje fagotas dar dažnai vadinamas nauju, retu ar net neatrastu instrumentu. Už jus vyresnis prof. Juozas Slankauskas (g. 1932 m.)  pasakojo, kad pradėjo groti fagotu, nes nepriėmė į vokalą, o jaunesnės kartos atlikėjas Povilas Bingelis (g. 1982 m.) instrumentą pasirinko prieš savo tėvų valią. Kaip jūs susitikote su fagotu?

Stojau į fortepijono specialybę, bet man, „kaimiečiui“, atseit trūko „technikos“. Nuvedė į pučiamųjų skyrių, parodė daug dūdų. Jaučiausi, kaip muziejuj. Tyrinėjau, mėčiausi, blaškiausi. Apsalo siela, kuomet parodė fagotą. Praėjo daug žiemų ir vasarų, o jis iki dabartės man – paslaptis.

 

O juk fortepijoną į fagotą išmainė ir „miesčionys“ – kaunietis Povilas Bingelis ir vilnietis Andrius Puplauskis. Nuo pat pirmosios Vasaros muzikos akademijos (2007 m.) fagotams Didvyrių kaime padedate jauniesiems muzikantams pažinti šį instrumentą. Šiandien fagotui moksleiviai net kuria muziką: pvz., 2017 m. „Mano natos“ konkurse pristatyti Adomo Poloveco (g. 2001) „Pjesė“, Luko Aluzo (g. 1999) „Prieš srovę“. Kaip fagotą atranda Jūsų mokiniai?

Svarbiausia būti patriotu. Ginklą renkiesi pagal aplinkybes. Visi mano mokiniai grojo kažkuo, bet ne „bombarda“. Ji vaikui per sunki, tėčiui per brangi. Tokia realybė, tačiau ta dūda visus paverčia gražiais žmonėmis. Čia ir yra paslaptis. Kaip kokia Gralio taurė.

 

Lietuvoje fagotininkus galime sutikti grojant įvairiausią muziką: senovinę ir šiuolaikinę, kamerinę ir simfoninę, solo ir ansamblyje, bažnytinę ir video žaidimų... Kaip paaiškintumėte tokį platų savo ir kolegų spektrą?

Tai jau ne dūdelės reikalai. Tai žingeidumas, kuris augina asmenybę.

 

Esate vienas iš 1994 m. Šarūno Kačiono suburto fagotų kvarteto pradininkų, 1999 m. grojote „Fagotissimus“ koncerte Vilniuje kartu su Baltijos šalių fagotų „choru“, sudarytu iš Vilniaus, Kauno, Rygos ir Talino fagotų kvartetų. Kuo Jums svarbus „Vilniaus fagotynas“?

Man asmeniškai – tai stiprus taškas gyvenime. Nuo jo aš pradėjau grybaut natų girioj.

 

Kokią muziką ar kūrinius groti Jums labiausiai patinka?

Gimnastai nori kuo įmantresnių suktukų. Tai suprantama – o kaip gi kitaip pasireikšti? Sufijams akrobatikos nereikia. Jie tiesiog sukasi. Vakar žvyrkeliu važiavau duonos į kaimo krautuvę. Radijas transliavo Schuberto „Ave Maria“. Ašarojau stipriai... labai labai...

 

Tęsiate, matyt dar Vytauto Montvilos (1935–2003) pradėtą, fagotininko-kompozitoriaus tradiciją Lietuvoje, studijavote kompoziciją prof. Rimanto Janeliausko klasėje Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Kaip pradėjote kurti muziką?

Turėjau gyvenime skaudžią netektį – nežinojau kur ir kaip prisiglausti. Radau paguodą partitūroje. „Užupio tiltų linkėjimai“ buvo pirmas mano kūrinukas. „Fagotynas“ tapo mano žvyrkeliu...

 

2017 m. muzikos festivalis „Jauna muzika“ grąžino „2007 m. madą“ naujiems fagotu atliekamiems elektroninės ir elektroakustinės muzikos kūriniams. Ar esate tai bandęs, ar pagalvojate apie elektroakustinės muzikos kūrybą?

Kur tas kelelis pilkas mane nuves? Aš neišsižadu lazdos, tik į kalėjimą neisiu.

 

Kaip muzikas, kokį tikslą/svajonę norėtumėte pasiekti/išpildyti?

Patylėkim ramiai sau…

 

Dėkoju už pokalbį.