Teatras

 

Ne visada jauku, bet kartais paveiku

Scena iš pasirodymo „Pandemija“. V. Lankauskaitės nuotr.

Kauno miesto kamerinis teatras rugsėjo 17–22 d. festivalyje „Išeities taškas“ kvietė „susprogdinti savo burbulą“išeiti iš įprastos, gerai pažįstamos aplinkos į tą, kurioje ne visada pasitinka tik džiugios temos, o kartais būna ir gerokai nejauku, bet dėl pažinimo tai padaryti būtina.


 

Kaip įžengti į (ne)sąmonę?

Hieronymus Bosch „Žemiškųjų malonumų sodas“, 1490-1510, Museo del Prado (Madridas).

Rudens sezoną Juozo Miltinio dramos teatras atidaro su itin specifiniu bei daug klaustukų paliekančiu Augusto Gornatkevičiaus spektakliu, pastatytu pagal dramaturgo Tomo Šinkariuko pjesę „Kelionė į Edeną“. Šis režisierius Panevėžiui yra pažįstamas kitais savo darbais – „Roberto Zucco“ (2018) bei „Hotel Universalis“ (2019). Tikiu, kad po šio Gornatkevičiaus spektaklio ne vienas žiūrovas išėjo su klausimu „kodėl?“.


 

Laisvė reiškia kristi

Ispanų fizinio teatro kolektyvas „Cia Moveo“, spektaklio „Pasekmės“ akimirka. Dainiaus Putino nuotr.

Vinco Kudirkos aikštėje vykęs šiuolaikinio šokio ir kontaktinės improvizacijos spektaklis „Pasekmės“ į populiarią Vilniaus miesto vietą subūrė beveik šimtą žiūrovų. Aikštėje dažnai matomus riedlentininkus keitė akrobatai-šokėjai. Keletą vakarų iš eilės ispanų fizinio teatro kolektyvas „Cia Moveo“ užkerėjo publiką ir nukėlė kasdienybėje paskendusius miestiečius į stebuklingą šokio pasaulį. Šis pasirodymas pakerėjo savo laisvumu bei lengvumu: vis dėlto spektaklis ant Kudirkos aikštės grindinio yra nekasdienis vaizdas.


 

Kur susijungia akrobatika ir draugystė?

Spektaklio „Gregarious“ akimirka. Dainiaus Putino (Glasses'n beard Photography) nuotr.

Nuotaikingas šiuolaikinio cirko pasirodymas „Gregarious“, sukurtas dueto „Soon Company“, iš pirmo žvilgsnio atrodo mažų mažiausiai žavus, be to, po įspūdingų akrobatinių triukų apvalkalu galima įžvelgti daugybę egzistencinių idėjų. Vieną jų atspindi prancūzų rašytojo Antuano de Sent Egziuperi mintis: „Vienintelė vertybė žemėje – tai žmogaus ryšys su žmogumi.“


 

Technoutopijos, arba Dalinuosi, vadinasi, egzistuoju

Laura Šimkutė 2019-06-26
Scena iš spektaklio „Sapiens“. T. Povilonio nuotr.

Neverta nė sakyti, kad technologijos užkariauja mūsų gyvenimą. Visi ir taip žinome, praktiškai nė dienos nepraleisdami be išmaniojo telefono ar kompiuterio ir tikrindami, ką veikia mūsų pažįstami ir kas šiuo metu aktualu interneto bendruomenėse. Šiame kontekste tinka paminėti JAV ir Kinijos informacinių technologijų bendrovės „Huawei“ krizę: JAV kaltina „Huawei“ naudojant įrenginius sekimui, t.y. Kinija gali rinkti svarbią informaciją apie kitų šalių klientus, besinaudojančius bendrovės prietaisais, todėl „Google“ nustoja teikti „Huawei“ telefonų programinės įrangos palaikymą. Gana utopiškai atrodę scenarijai neįtikinėtinu tempu persikelia į tikrovę ir tampa įkvėpimu scenos menų ar kino bei televizijos produkcijos kūrėjams.


 

Mąstyti, kaip padėti kitam

Denisas Kolomyckis. Asmeninio archyvo nuotr.

Pokalbis su menininku Denisu Kolomyckiu.


 

Lapas popieriaus – stabiliausia vieta apsistoti

Aušra Giedraitytė. K. Savickytės nuotr.

Pokalbis su aktore, šokėja, rašytoja ir dramaturge Aušra Giedraityte


 

Ultravioletinių spindulių šviesoje

„Roberto Zucco“, rež. Augustas Gornatkevičius, nuotr. E. Krikčiūno

Praėjo dvidešimt metų po Oskaro Koršunovo spektaklio „Roberto Zucco“. Šis pastatymas žymėjo ne tik OKT pradžią, bet ir žiūrovui kėlė ultra įspūdį: riedutininkas, ant milžiniškos rampos atlikinėjantis akrobatinius triukus, moderni elektroninė muzika, ryškiai raudonos ir mėlynos spalvos estetika kostiumų detalėse bei apšvietime pabrėžiant draminę įtampą. Tačiau ne apie garsųjį O. K. kalbėsiu, o apie jaunojo kūrėjo Augusto Gornatkevičiaus darbą Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre.


 

Režisierius Augustas Gornatkevičius: „Norėjau leisti medžiagai gyventi iš naujo“

„Roberto Zucco“, nuotr. E. Krikčiūno

Su režisieriumi Augustu Gornatkevičiumi apie naujausią kūrėjo spektaklį „Roberto Zucco“, pastatytą Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre kalbasi Kotryna Paškevičiūtė.

 


 

Teatro šventė, dvelkianti šiluma

Aistė Šivytė 2019-04-19
„Bambeklis bajoras“, nuotr. L. Vansevičienės

Kovo 5–24 dienomis Rokiškyje vyko profesionalių teatrų festivalis „Vaidiname žemdirbiams“. Jo metu parodyta 20 spektaklių iš visos Lietuvos ir nominuoti geriausieji. Rokiškio profesionalių teatrų festivalį „Vaidiname žemdirbiams“ galima vadinti fenomenaliu. Festivalis be pertraukos vyksta 35-erius metus. Festivalis sėkmingai išvengia šalto elitizmo, susireikšminimo. Siekiama ne įrodyti, o parodyti – atvežti geriausius pastarųjų metų spektaklius, kone kaip giminės susiėjime pasižiūrėti, kas naujo, įdomaus įvyko.


 

Išvada: apie mirusius arba gerai, arba nieko

Lukas Alsys 2019-03-29
„Kaunas Wi-Fi“, nuotr. D. Stankevičiaus

Kovo 9 d. Nacionaliniame Kauno Dramos teatre duotas startas festivaliui „Nerk į teatrą“. Festivalis atidarytas eksperimentiniu vyksmu „Kaunas Wi-Fi“. Tai Lietuvos ir Izraelio menininkų simbiozė. Pristatyti šį vyksmą reikėtų nuo fakto, kad pjesė jam buvo sukurta žiūrovų workshop‘ų metu. Šių kūrybinių dirbtuvių metu žmonės galėjo ne tik prisidėti prie teksto kūrimo, bet ir pabuvojo zombiais, tiksliau, mokėsi, kaip juos suvaidinti.


 

Kelionės, gamta ir technologijos

Scena iš spektaklio „Plūduriuoki“. D. Stankevičiaus nuotr.

Nacionaliniame Kauno dramos teatre kovo 12–17 d. vyko tradicinis, šiemet tarptautiniu tapęs festivalis „Nerk į teatrą“, skirtas jaunimui ir vaikams. Festivalio programa plati, ją sudaro interaktyvios veiklos, dirbtuvės bei spektakliai – šis tekstas apie juos.


 

Čia kalbama tyla arba fikcijomis

Arūnas Sakalauskas spektaklyje „Fikcijos“. L. Vansevičienės nuotr.

Žiūrėdamas ir įsivaizduodamas spektaklį apsigyveni vienatvėje. Kartais joje lieki ir po spektaklio. Kovo 8 ir 9 d. Valstybiniame jaunimo teatre įvyko Adomo Juškos režisuotų ir inscenizuotų „Fikcijų“ premjera. Tai jau antras jaunojo režisieriaus darbas šiame teatre – prieš metus jis sukūrė „Šveiką“ pagal Jaroslavo Hašeko romaną.


 

Mindaugas – tai mes

Scena iš spektaklio „Mindaugas“. S. Jankausko nuotr.

Vokiečių režisierius Nikolas Darnstädtas Valstybiniame Šiaulių dramos teatre aktualizavo Mindaugo mitą, arba, pasak jo, pačią karaliaus Mindaugo idėją. Kuriuo iš Justino Marcinkevičiaus sukurtų metraštininkų – Juoduoju ar Baltuoju – tapo režisierius, palikime spręsti kiekvienam žiūrovui. Praėjusių metų rudenį, tęsiantis valstybės šimtmečiui dedikuotų kūrinių maratonui, sukurtas spektaklis ne tik dekonstruoja Mindaugo mitą, bet ir skatina mąstyti, diskutuoti apie kitus lietuviškumo simbolius.


 

Du šokio vakarai

Spektaklis „Tvenkti“, nuotr. iš festivalio „Startas“ archyvo

Tautvydas Urbelis apžvelgia keturis šokio spektaklius, vykusius Kaune: „Tvenkti“, „X ir ateities X“, „Nailed it“ ir „Somaholidays“.


 

Miesto desperacija, nerimo rūkas

Lora Kmieliauskaitė spektaklyje „This Order Goes Wrong“. „Glasses’n Beard Photography“

„Menų spaustuvės“ jaunųjų menininkų programos „Atvira erdvė ’18“ spektaklis „This Order Goes Wrong“ nėra spektaklis. Tai filmas, muzika, Loros akys. Tai švelnumas, kuriuo teatre virsta nerimas. Tai miesto, kuris gyvena mumyse, ekspozicija. Miesto, kuris su mumis elgiasi nejautriai, įelektrina, atima ramų žvilgsnį, pakeičia jį tikais, ruminavimu. Tai performatyvi estetika, kurią turime ne žiūrėti akimis, bet suvokti kūnu.


 

Paleidžiant būtąjį laiką

Laura Šimkutė 2019-02-13
Ieva Savickaitė ir Albinas Kėleris spektaklyje „Teatralas“. T. Povilonio nuotr.

Pastaruoju metu ne kartą teko susidurti su situacijomis, kai bandomas apginti tikrasis à la aukštasis menas. Klasikinės formos, nors daugeliu atvejų jau pasenusios ir nebepaveikios, yra iškeliamos aukščiau eksperimentų. Ne tik valstybės, bet ir teatro šimtmečio fone mintys nostalgiškai nuklysta į buvusį laiką. T. Bernhardo pjesėje „Teatralas“ kaip tik susiduriame su praėjusiame laike įstrigusiu, tradicinėmis formomis bei teatro magija labiau už viską tikinčiu Bruskonu. Tad nenuostabu, kad eksperimentams atviram režisieriui Jonui Terteliui, kaip jis sako interviu, iš pradžių pjesė labai nepatiko.


 

Nuo bjaurasties link... grožio?

„Šventė“. D. Stankevičiaus nuotr.

Agniaus Jankevičiaus spektaklį „Šventė“ inspiravo Juozo Grušo „Trys paradoksinės novelės apie švarą“. Režisierius, rašydamas scenarijų, iš rašytojo novelių pasiskolino tik pagrindinę veikėją ir dalį temų, kurias papildė jam rūpimais kontekstais, aktualijomis ir dabarties simboliais.


 

Teatro kūrėja Jane Arnfield: Svarbu palaikyti dialogą tarp teatro ir mokslo

Jane Arnfield, „performansas Alavanis žiedas“, nuotr. šaltinis thetinring.com

Šių metų pradžioje menininkė, teatro kūrėja Jane Arnfield lankėsi Kaune. Lietuvoje ji viešėjo nebe pirmą kartą – praėjusiais metais dalyvavo VDU vykusioje tarptautinėje konferencijoje „Teatras ir atminties karai“, kurioje pristatė savo performansą „Alavinis žiedas“. Šį kartą menininkė atvyko su edukacine misija. Su J. Arnfield kalbamės apie jos performansą „Alavinis žiedas“, autentiškos, dokumentinės medžiagos adaptavimo scenai ypatumus, teatro menininkų ir teoretikų santykį.


 

Laikas išmokti kalbėti(s)

Laura Šimkutė 2019-02-06
David Fukamachi Regnfors spektaklyje „Lapkričio 20-oji“. „Jupither Josephsson Theatre Company“ nuotr.

Kai mokiausi mokykloje, per etikos pamokas mokytojai rodydavo filmus, paliečiančius socialines problemas, tikėdamiesi, kad jie paveiks kaip prevencinė priemonė prieš narkotikus, savo kūno pardavinėjimą, patyčias ir kt. Kalbėtis nebuvo priimtina, tik tyliai žiūrėti filmus ir šifruotis jų siunčiamą informaciją.  Tarptautinis festivalis vaikams ir jaunimui „Kitoks“ leido sugrįžti prie neišsemiamos vienišo ir nesuprasto, savo vietos pasaulyje ieškančio jauno žmogaus temos.