Teatras

 

Neturgiškas vakaras turguje

Žaliakalnio turgaus teatro festivalis, nuotr. R. Bartusevičiūtės

Kiek žmonių teatrą keičia į turgų? Kiek iš jų teatrą geba atrasti turgaus mėsos halėje ar vaisių/daržovių skyriuje? Būtent turgaus erdvėje Žaliakalnio turgaus teatro festivalio organizatoriai apgyvendino teatro procesus, o pirkėjus, atėjusius atlikti šeštadieninio turgaus ritualo, pasitiko neįprasta  dienotvarke.


 

Pojūčių teatro įkūrėja Karolina Žernytė: „Kūrybiniame procese svarbu eksperimentas ir atvirumas pasauliui"

Kristina Žernytė ir Pojūčių teatro trupė, nuotr. A. Žernytės

Teatras, kuriame garsais, skoniais, kvapais ir prisilietimais yra siekiama sužadinti žmogaus pojūčius. Šiame teatre vaizdai netenka galios ir savo vietą užleidžia vaizduotei, kuri menininkės Karolinos Žernytės prieš keletą metų įkurtame Pojūčių teatre atlieka ypatingą vaidmenį. Su Pojūčių teatro įkūrėja ir režisiere kalbamės apie šio teatro ypatumus, kūrybinį kelią ir ateities planus.


 

Riboženkliai. Paskui judesį

Spektaklis-ekskursija „Riboženkliai“, nuotr. iš šokio studijos RED archyvo

Birželio mėnesį Kaune startavo simultaniškas ir unikalus projektas, aprėpiantis tarpukario Kauno istoriją, to laikmečio aktualijas, biografijas, moderniąją architektūrą, šokį bei judesį. „Riboženkliai“ – tai šokio spektaklis-ekskursija, kuris ausinių ir jose skambančio istorinio/meninio teksto pagalba turo dalyvius panardina į žodžių ir judesio sintezę. 


 

Režisūrinė estafetė

Karalius Ūba

Birželio 19 – 20 dienomis brandžiojo baroko Sluškų rūmų ansamblyje vyko spektaklių peržiūrų maratonas. Tai – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos III kurso teatro režisūros egzaminas, kurio metu pristatyti šeši pastatymai. Tad spektaklių estafetė neleido nuobodžiauti ir ragino optimistiškai žvelgti į Lietuvos teatro ateitį.


 

Kaupti, būti, dalintis

„Išoriniai pojūčiai“, organizatorių nuotr.

Gegužės 24 d. Vilniaus „Menų spaustuvėje“ pristatytas režisierės ir choreografės Austėjos Vilkaitytės spektaklis/performansas „Išoriniai pojūčiai“. Kūrinys – kolektyvinis, asmeninėmis patirtimis bei istorijomis paremtas penkių merginų (Austėjos Vilkaitytės, Eglės Nešukaitytės, Juditos Stundžytės, Kristinos Marijos Kulinič, Ievos Jackevičiūtės) išgyvenimas. Aptinkamas terapinis buvimas ir veikimas scenoje. Apsivalymas.


 

Eksperimentas: sintetinė meilė versus tarpasmeniniai santykiai

Laura Šimkutė 2017-05-22
„Vieniši.", nuotr. M. Endruškos

„Klasiką statyti kaip šiuolaikinę dramaturgiją, paverčiant ją ne istoriniu ekskursu, o betarpišku išgyvenimu” – toks yra OKT/Vilniaus miesto teatro, kuris pasižymi vienais įdomiausių teatrinių eksperimentų, moto. Šis moto tiktų apibūdinti ir principą, pagal kurį pastatytas Lietuvos muzikos ir teatro akademijos trečiakursio teatro režisūros studento (kurso vadovas Jonas Vaitkus) Augusto Gornatkevičiaus spektaklis „Vieniši.” Spektakliu režisierius pakviečia į du eksperimentus: teatrinį, tiriantį pastatyminių priemonių sintezę, ir socialinį, kuris kyla iš teatrinio eksperimento.


 

Dramokratija: turinys versus forma

Laura Šimkutė 2017-05-11
„Dramokratija“, organizatorių nuotr.

Pažvelgus, kokius kūrinius imasi statyti mūsų režisieriai, norisi konstatuoti, kad Lietuvoje trūksta šiuolaikinės dramaturgijos.Tikriausiai tą pačią tendenciją pastebėjo dramaturgė Gabrielė Labanauskaitė-Diena, tad ėmėsi iniciatyvos ir prieš trejus metus pradėjo organizuoti festivalį „Dramokratija“. Jo tikslas – supažindinti žiūrovus su jaunaisiais dramaturgijos kūrėjais, kuriems suteikiama galimybė būti pamatytiems ir išgirstiems.


 

Vaizduotės žaidimai ant betono

Muzikos, šokio ir vaizdo spektaklis „beTono", organizatorių nuotrauka

Pasaulinę kultūros dieną norisi švęsti kultūringai. Akis įnirtingai dairosi renginių, kol iš lūpų išsiveržia entuziastingas voilà! Valstybinis Šiaulių dramos teatras Mažosios salės erdvę patikėjo neįprasto žanro pasirodymui – muzikos, šokio ir vaizdo spektakliui „beTono“. Vien toks aprašymas suintriguoja, o kojos pačios nuneša į teatrą visa valanda per anksti.


 

Svajonės teismas

Laura Šimkutė 2017-04-18
Spektaklio „Mergaitės svajonė“ plakatas

Lietuvoje, sekant kitų Europos valstybių pavyzdžiu, yra pradėta Vaikų globos institucijų pertvarka, kurios tikslas – perkelti beglobius vaikus į šeimas, kurios jais rūpintųsi. Sunku suvokti, kas turėtų dėtis šių ant gyvenimo ribos balansuojančių jaunuolių galvose, iki ko turėtų privesti ta nežinomybė, kas laukia toliau gyvenime. Šią jauseną suprasti gali padėti jaunos rusų dramaturgės Jaroslavos Pulinovič pjesė „Natašos svajonė“. Pastaraisiais metais pastatyta Klaipėdoje ir Lietuvos rusų dramos teatre, šiemet Nataša tęsia savo kelionę Panevėžyje, įgydama „Mergaitės svajonės“ pavadinimą.


 

Nors ir naujas, tačiau senas spektaklis

„Visu greičiu atgal", nuotr. S. Jankausko

Spektaklis „Visu greičiu atgal“ (rež. Arvydas Lebeliūnas) – apie dviejų pusamžių seserų kelionę ieškant tėvo kapo, mirus jų mylimai mamytei. Nuo to prasideda ramios ir visą gyvenimą gebančios valdytis, nieko sau neleisti Anetės ir vilioklės dramatiškosios Bernadetės pašėlęs nuotykis po Amjeno apylinkes šniukštinėjant kiekvienas aptiktas kapines. Iš pažiūros tai turėtų būti liūdna istorija, persmelkta gedulo ir nostalgijos. Tačiau pasakojama komiškai, į gyvenimą žvelgiant paprastai, džiaugiantis kiekviena akimirka kaip nepakartojama.


 

Tu ir tavo kūnas

Performansas „Nutricula“, nuotr. R. Jankūnaitės

Pastaruoju metu taip jau atsitinka, kad Lietuvos teatro ir šokio reiškiniai „nebekabina“. Apsilankai, kantriai išsėdi ar valandą prasiblaškai tamsiame nebūtų prasmių miške, o išėjus pro duris supranti, kad kaip ir nėra prie ko prikibti, bet ant ko užsikabinti – taip pat nėra. 2017 metų kovo 3 dieną režisieriaus Yaseno Vasilevo ir aktoriaus Džiugo Kunsmano bendras projektas – judesio performansas „Nutricula“ – pagaliau supurtė ir išbudino iš žiemos miego.


 

Pasikartojančios korektūros klaidos

„Korektūros klaida“, nuotr. iš Kauno miesto kamerinio teatro archyvo

Žavus ir viliojantis bohemiškas XX a. pradžios Paryžius pasitinka žiūrovą šokiais, absentu „apšilimui“ ir juodai balta estetika. Linksmybės apsuka galvą bei priverčia pamiršti gyvenimo sunkumus. Tokia nuotaika prasideda Liūnės Janušytės romanas „Korektūros klaida“ (1938 m.), nuo to atsispiria bei istoriją ima pasakoti ir režisierė Agnė Dilytė.


 

Faustas persotintos erotikos spindesy

„Faustas“, nuotr. A. Aleksandravičiaus

Nieko keisto, jog „Vilnius City Opera“ įkūrimo dešimtmečio proga režisierė Dalia Ibelhauptaitė pasirinko būtent „Faustą“ (premjera įvyko 2017 m. vasario 15 d.). Su seniai pažįstama komanda (scenografu Dicku Birdu, šviesų dailininku Peteriu Mumfordu, kostiumų dizaineriu Jonu Morrelliu) Didžiojoje Britanijoje gyvenanti lietuvė Vilniaus Kongresų rūmų scenoje pastatė „Bohemos“ laikus menančią operą. 


 

Atraskime Ofeliją savo gyvenime

„Ofelijos“ (rež. Tomas Lagūnavičius), nuotr. K. Černevičienės

 „Post Proceso teatras“ savo naująjį sezoną pradeda spektaklio „Ofelijos“ premjera. Kaip ir kiekvieną sezoną, taip ir šį, režisierius Tomas Lagūnavičius stebina naujomis idėjomis, netikėtomis, neįprastomis mintimis. Su režisieriumi kalbamės apie spektaklį ir darbą su neprofesionaliomis aktorėmis.


 

Gimtadienio žaidimas

„Nekrozė“, nuotr. iš apeirontheatre.net archyvo

„Kada subręsta vandens malūną sukantis mulas? Vandens malūną sukantis mulas subręsta tada, kai jis išmoksta eiti ratu ir nustoja priešintis. Bet tikroji jo branda prasideda kur kas vėliau, kai mulas išėjęs į pensiją suka ir suka ratus po savo pievelę savo malonumui... “ Tai vieno iš personažų – Viktorijos (vaidina Greta Kazlauskaitė) – citata, vienas iš pasakojimų, išvadų, kurių gausu režisierių Eglės Kazickaitės ir Gretos Kazlauskaitės spektaklyje „Nekrozė”. Spektaklyje, kaip ir kituose Apeirono teatro darbuose, režisierės ryžtasi imtis sudėtingo, nevientiso, painaus sceninio teksto kūrimo.


 

Kas įsiminė 2016-aisiais?

2016-12-28

Jaunųjų kritikų platformos „M-puslapiai“ tekstų autoriai dalijasi įspūdžiais, kas įminė teatro, kino ir dailės srityse 2016-aisiais metais. Aptariami aktyviausi jaunieji menininkai ir jų meniniai projektai, meno kritikos situacija ir ryškiausi jaunieji kritikai bei dalijamasi pastebėjimais, ko šiemet pasigesta. Savo mintimis dalijasi Gražina Montvidaitė, Monika Valatkaitė, Ilona Vitkauskaitė ir Astijus Krauleidis-Vermontas.


 

Ak, tas šiuolaikiškumas

„Fjorenca", rež. J. Vaitkus, nuotr. D. Stankevičiaus

Nacionalinis Kauno dramos teatras, rodos, kaskart metų pabaigą pasirenka pažymėti naujo spektaklio premjera, kuri žiūrovus nuteiktų gana šventiškai ir pakiliai. Prieš porą metų buvo pristatomas Gintaro Varno spektaklis „Biografija: vaidinimas“, prieš metus – Vido Bareikio „Hamletas“. Pastarasis teatrinis įvykis buvo šventiškas, pompastiškas ir ypač šiuolaikiškas. Būtent postmodernus režisieriaus žvilgsnis į realijas spektaklyje tiko ir rado aiškią vietą. Šių metų naujojo sezono premjerų ratą užbaigė Jono Vaitkaus spektaklis „Fjorenca“, kuris režisierių po dešimties metų pertraukos sugrąžino į Kauno teatrinį gyvenimą.


 

Jaunojo kūrėjo vietos paieškos Lietuvos teatro lauke. II dalis

Teatras neįsivaizduojamas be vieno pagrindinio elemento – aktoriaus. Gerai žinomi aktoriai žiūrovų mėgstami, o jei ir ne, tai bent jau atpažįstami ir matomi. Tačiau įdomu panagrinėti, kokia jaunųjų aktorių situacija, su kokiomis problemomis susiduria jie ir kaip šiems tapti matomiems, išgirstiems, suprastiems? Juk tai yra jų darbo esmė.


 

Vidinė nuodėmių išpažintis

Gruodžio pirmosiomis dienomis susimąstyti ir išgirsti vėl kvietė erdvinė opera tamsoje „Confessions“, grįsta septynių mirtinų nuodėmių tema. Susirinkusieji patirti šį kūrinį prieš ateidami turėjo nusiteikti, kad tai nebus tradicinė opera, o greičiau intervencijos į asmeninę erdvę tolerancijos išbandymas. Publikos reakcijos po šio išpažinčių seanso rodė, kad sąžinės inspekcija ir apsivalymas įvyko. Tačiau jo sėkmės įvertinimas – jau individualus dalykas.


 

Jaunojo kūrėjo vietos paieškos Lietuvos teatro lauke. I dalis

Kartas nuo karto pasigirsta jaunųjų kūrėjų, menininkų skundų, kad jie nežino, ką veikti baigus studijas, kur ieškoti darbo. Kultūros sektoriaus tokia specifika, kad kultūros profesionalas atsidaręs Darbo biržos tinklalapį, greičiausiai daug aktualių pasiūlymų neras. Būnant toje terpėje darosi smalsu, o kur visgi eiti su savo idėjomis, genealiais projektais jaunam, dar nespėjusiam pasižymėti ar jau vieną kitą žinomesnį darbą į savo gyvenimo aprašymą įrašiusiam dramaturgui ar teatro režisieriui.