Tamsus miškas Nacionalinio Kauno dramos teatro scenoje

Pasaulio viršūnėms vis sukant galvas dėl globalinio atšilimo ir „neišsukant“ jokio drastiškesnio problemos sprendimo, pamažu šį žygdarbį į savo rankas perima vaikai. Turbūt visas pasaulis puikiai žino Gretos Thunberg vardą, o kiek vardų mes dar nežinome? Kiek daug mes nežinome tų tylių, neatrastų herojų, kurie kiekvieną savo gyvenimo dieną bando išsaugoti tai, ką žmonija, kartais atrodo, beatodairiškai naikina. Nors kalbos ir tekstai apie ekologiją, gamtos saugojimą, žaliavalgystę ir kitas eco friendly temas dabar yra labai populiarūs, tačiau šio teksto priežastis – tikrai ne noras jums pamokslauti ar skleisti savo didaktiką apie tai, kas vyksta ir ką vertėtų daryti pasaulyje. Šis tekstas atsirado, apsilankius Povilo Makausko režisuotame spektaklyje „Mano fėjų herbariumas“.

Tenka pripažinti, jog pasitaiko, kad apsilankęs spektaklyje vaikams, iš jo išeini nusivylęs, nes savo brangaus gyvenimo valandą išeikvojai ten, kur aktorių ir režisieriaus darbas buvo tiesiog būdas užkaišioti teatro biudžeto skyles prieš naujus metus. Žinoma, dabar norisi ir pačiam sau paprieštarauti, kadangi, kaip jau minėjau, patekau į Makausko naują darbą „Mano fėjų herbariumas“. Tad apie viską nuo pradžių: nustebau, kad spektaklis bus rodomas Didžiojoje scenoje, o tai reiškia, kad bus daug vaikų, o daug vaikų reiškia, kad jei bent kelių dėmesys nuklys, užsisuks visas triukšmo ir replikų / klausimų aparatas, kurį vargu ar pavyks sutvarkyti ir nutildyti aktoriams, – tad tai geras techninis išbandymas. Prisipažįstu, scenoje išvydęs Aleksandrą (Albinas Budnikas) – seną botaniką, kuris spektaklį pradėjo nuo trumpos įžangos apie tai, kiek mes daug žinome ir kiek daugiau nežinome, sunerimau. Šis vaidmuo atlieka pasakotojo funkciją, o recenzijose ir kituose teatrologų pokalbiuose yra paplitęs posakis, kad jei yra pasakotojas, vadinasi režisierius nesugalvojo įdomesnio būdo, bet labai greitai tokios mintys mane apleido. Galėčiau klausyti ir klausyti taip maloniai pamokymus ir istorijas pasakojančio aktoriaus, o ką jau kalbėti apie vaikus, su kuriais Aleksandras bendrauja it su suaugusiais!

Tema ir spektaklio naratyvas labai parankūs suvaldyti jaunąją publikos dalį – paslaptingas, tamsus miškas, kuriame augalai turi ypatingų savybių gydyti, atgaivinti ir prailginti gyvenimą. Žinoma, reikia nepamiršti, kad tuose augaluose gyvena ypatingi padarėliai – fėjos. Žinoma, svarbu nepamiršti puikios ir labai subtilios muzikos ir videoprojekcijų sintezės, leidžiančios pasijusti it pasakiškame pasaulyje (kompozitorė Gabija Gaigalaitė, vaizdo projekcijų dailininkės Alisa Rūta Stravinskaitė ir Oliwia Szanajca-Kossakowska).

Scenografija nors ir kukli, gal kiek lakoniška, tačiau labai transformatyvi, o tai šiam pastatymui suteikia dar daugiau įdomumo, moksliškumo ir atradimo džiaugsmo. Svarbu paminėti, kad scenografija padėjo net man, jau tėveliui, prisiminti savo norą eksperimentuoti ir turėti mažas jaukias slėptuves, kokią turi Aleksandras miško ir fėjų apsuptyje.

Trumpai atpasakoti istoriją gana nesudėtinga – jauną botaniką Aleksandrą Rasputinas pasiunčia tyrinėti paslaptingą mišką ir pabandyti sukurti nemirtingumo eliksyrą. Aleksandras palieka savo dukrą ir žmoną, o pats leidžiasi į nuotykį. Tyrinėja. Siunčia laiškus Rasputinui ir bičiuliui mokslininkui apie tyrimus. Randa fėjas, apie kurias sužinojęs Rasputinas nori jas pavergti savo tironiškam tikslui. Aleksandras, sužinojęs, kad Rasputinas siekia pavergti šį puikų pasaulį ir gąsdina jo šeimą, atsikviečia ją pas save į mišką, o Rasputinas jame pasiklysta ir virsta grybu. O nemirtingumas, pasirodo, yra vienintelė kalba, kuria mes turėtume šnekėtis su gamta. Tai tokia kalba, kuria lietus kalba su žeme.

Norisi paminėti jaunąjį Aleksandrą kuriantį aktorių Saulių Čiučelį, sugebėjusį pademonstruoti puikią aktorinio meistriškumo paletę ir sukurti vaidmenį be šaržo ar kaukės elementų, idant vaikai laikytų dėmesį. Aktorius sukūrė veikėją, patiriantį visą spektrą emocijų ir išgyvenimų, kurių jis nebando nupiešti plakatiškais gestais, bet juos tikrai išgyvena. Balansas tarp realybės ir fantazijos pasaulio, kuris, atrodo, eilinį žmogų paverstų šiek tiek keistoku ar net išprotėjusiu, šiame vaidmenyje suveikė kaip tikras vaikiškas atradimo džiaugsmas, kurio aš taip seniai ieškojau spektakliuose vaikams.

Inga Mikutavičiūtė,  Martyna Gedvilaitė,  Eglė Grigaliūnaitė,  Fausta Semionovaitė – šios aktorės kūrė fėjas ir dar daugybę kitų, funkcinių vaidmenų, bet norisi išskirti būtent darbą su fėjomis. Turiu sau pripažinti, kad išgirdus žodį „fėja“, matyt, dėl popkultūros, man visa pakvimpa pigiu, dažniausiai rožiniu kiču. Tačiau aktorės sugebėjo nusimesti kičo ir klišių apipintus fėjų stereotipus ir sukūrė paslaptingas, stiprias, įtakingas būtybes, kurios galbūt man labiau asocijuojasi su lietuviškosiomis laumėmis, bet tebūnie, nes šios fėjos nepaliko abejingais vaikų, tarp jų ir mano dukters. Šios fėjos be moralų ar naivių juokelių sugebėjo perduoti išmintį (o ne blizgantį saldainį).

Galbūt šiek tiek kritiškesnis noriu pabūti Gintauto Bejerio ir Edgaro Žemaičio atžvilgiu. Nors vaidmenys epizodiniai, ypač Bejerio, bet pastarasis jau ilgokai, bent mano akims, skirtinguose spektakliuose labai panašus. Turiu galvoje ne vaidmenis, bet pačią vaidybą. Kyla minčių, kad aktorius dirba kažkokiais štampais. Tikėtina, kad tai išsprendžiama problema, bet šiame spektaklyje Bejeris su į šablonišką panašėjančia vaidyba iškrito iš bendro intymios vaidybos konteksto. Taip pat nutiko ir su Rasputino vaidmeniu, kurį kuria Žemaitis. Ko gero, sunki užduotis sukurti mitais, legendomis ir stereotipais apipintą asmenybę, o dar tokiame spektaklyje. Nesakau, kad tai buvo prastai atliktas vaidmuo. Techniškai ir fiziškai tai įdomi interpretacija, tačiau trūko jo vidaus: susikuria visiško niekšelio, būtent niekšelio, o ne piktadario genijaus paveikslas. Rasputinas čia buvo tiesiog per menkas, tad kyla natūralus klausimas, kodėl tokio menko niekšelio bijo tokios galingos fėjos? Tai, manau, irgi pataisoma.

Vertinant mano jau anksčiau matytų spektaklių vaikams kontekste, šis Makausko darbas suteikia galimybę spektaklyje vaikams patirti nuoširdų režisūrinį darbą ir profesionalumą. Nors įspūdingų mizanscenų ar kitokių sprendimų iš techninės režisūros pusės čia neišvysime, bet subtilumas šiame pastatyme buvo ypatingai reikalingas tam, kad sukurtų rimtą ir saugią terpę intymiam pokalbiui apie „nešvarius“ dalykus su „švariu“ žiūrovu. Kitaip tariant, Makausko režisūrą čia pavadinčiau „švaria“.

Vis dėlto esminė šios recenzijos idėja – ne kritikuoti vaidybą ar režisūrą, bet išskirti spektaklio esmę. Nedaug kas ryžtasi imtis medžiagos vaikams, o dar dažniau, nedaug kam pavyksta šią medžiagą pastatyti taip, kad ją galėtum pavadinti tikru spektakliu. Šis spektaklis kalba apie meilę, pyktį, bet svarbiausia, atmetus fėjas, nemirtingumą, – apie žemę. Apie mūsų planetą, kurią mes naikiname. Tad su savo, gal jaunatviškais, gal pernelyg emocionaliais pasisakymais noriu pagirti visą trupę, kuri išdrįso profesionaliai be moralų ar pagraudenimų pakalbėti su vaiku apie labai nešvarius dalykus labai profesionaliai ir švariai. Džiugu, kad toks spektaklis atsirado NKDT. Džiugu ir kartu baugu atiduoti savo vaiką šiam spektakliui, kuris, tikiu, daugelį vaikų, pratusių prie šviesaus ir gražaus, jų akimis matomo pasaulio, supažindina su tuo tamsiu, nuodėgulių pilnu mišku, kurį mes, suaugę, ketiname jiems perduoti...