„Gaida“: daugiasluoksnis finalas

Dvi savaites aktualiosios muzikos gerbėjų mintis okupavęs festivalis „Gaida“, spalio 19 d. sugrojo paskutinius kūrinius ir atsisveikino iki kitų metų. Nors visi šių metų festivalio koncertai vyko Nacionalinėje dailės galerijoje, iškilmingam atsisveikinimui publika buvo sukviesta į Vilniaus kongresų rūmus, kur scenoje išvydo Lietuvos valstybinį simfoninį orkestrą, kviestinius svečius ir mūsų dirigentą Karolį Variakojį.  

Pirmoje koncerto dalyje ant dirigento pakylos pasirodė tikra žvaigždė – britų kompozitorius, pianistas ir dirigentas Thomas Adèsas. Jis dirigavo dviem savo kūriniams. Pirmasis kūrinys „Polaris: Voyage for orchestra“ sukurtas dar 2010 m. Majami Byčo koncertų salės atidarymui. Kūrinys žavėjo trapių sąskambių muzikine medžiaga, variaciniu ir tęstiniu principu plėtojama iki pat griausmingos pabaigos. Lyg šiaurinės žvaigždės kibirkštėles iliustruojantys subtilūs toninės perkusijos, fortepijono ir arfų sąskambiai vis augo ir keitėsi, kūrinio eigoje įgaudami įvairiausius tembrinius atspalvius. Pagrindinis kūrinio principas šiek tiek priminė motetą, kai esminiu faktūriniu dariniu tampa dviejų, atrodytų, skirtingų medžiagų – statiškos ir lengvai plevenančios – priešpriešinimas. Kūrinys patraukė įdomia orkestrine dramaturgija, žaidžiusia su klausytojo dėmesio psichologija: kai tik sąmonė užsnūsdavo, muzikos pasikeitimas staigiai pažadindavo. Vienintelis dalykas kėlęs abejones – neįprastas varinių pučiamųjų išdėstymas palei balkono sienas. Sumanymas pasirodė ne iki galo apgalvotas klausytojų atžvilgiu, nes sėdintiems balkone variniai pučiamieji dažnai užgoždavo visą orkestrą. Aš, deja, taip pat sėdėjau balkone ir ypač kulminacijų metu orkestro beveik negirdėjau. Vis dėlto, tai nemenkina kūrinio meninės vertės.

Antrajam kūriniui atlikti prie Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro ir pirmos koncerto dalies dirigento Thomo Adèso scenoje prisijungė dar vienas kviestinis svečias – įžymus JAV pianistas Kirillas Gersteinas. Kartu jie atliko Thomo Adèso Koncertą fortepijonui ir orkestrui „In Seven Days“. Kūrinys sudarytas iš septynių padalų, pasakojančių apie pasaulio sukūrimą; kaip sakė pats kompozitorius, „nuo chaoso iki darnos“. Iš tokio apibūdinimo galima buvo tikėtis kur kas chaotiškesnės pradžios, todėl neoklasicizmu dvelkiantys pirmieji dariniai nuteikė gana skeptiškai, bet ilgainiui tapo aišku, jog chaosas sukuriamas visiškai kitokiomis priemonėmis – poliritmika, skirtingų faktūrų priešprieša ir netgi stilistikos įvairove. Pirmą kartą suskambus fortepijonui, kūrinys, atrodytų, kelioms akimirkoms pakeitė kryptį – hipnotizuojantis mušamųjų ritmas ir ritminius darinius eksponuojanti fortepijono medžiaga mestelėjo užuominą į alternatyvesnę muziką, bet ji tęsėsi neilgai. Kūrinyje vyravo tam tikra įtampa tarp fortepijono ir orkestro, lyg fortepijonas kovojo su orkestru už galimybę dominuoti, tai pasislėpdavo už skardžių orkestro garsų, tai eksponuodavo naujas temas: visai kaip žmogus, nuo pat atsiradimo žemėje pradžios kovojantis už savo vietą pasaulyje. Kompozitorius ypač meistriškai manipuliuoja tarp modernumo ir tradicijos, abiejuose kūriniuose perpina pažįstamus romantikų ir neoromantikų sąskambius bei faktūras su moderniais kompoziciniais sprendimais ir užuominomis į alternatyvią muziką. Taip pat verta pastebėti, jog autorius kuo puikiausiai įvaldęs orkestrą ir abu kūriniai žavėjo orkestrinės dramaturgijos ypatumais. Savo ruožtu Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras kūrinius atliko puikiai ir, tikėkimės, nenuvylė kompozitoriaus lūkesčių.

Po pertraukos ant dirigento pakylos išvydome vieną ryškiausių jaunosios kartos dirigentų Karolį Variakojį. Pirmasis jo diriguojamas kūrinys – Niujorke gyvenančios lietuvių kompozitorės Žibuoklės Martinaitytės „Saudade“ pasaulinė premjera. Tiesą pasakius, tai labiausiai mane sužavėjęs kūrinys ne tik šio koncerto, bet ir viso festivalio kontekste. Nuo pat pirmų akimirkų opusas įtraukė į sąskambių sūkurį, žavėjo išlaikoma nepaprasta įtampa. Iki nueinančių šiurpuliukų stebinusi subtili orkestro dramaturgija, ypač taupiai naudojant įvairesnes instrumentų grojimo technikas, iliustravo kompozitorės pasirinktą melancholiškos nostalgijos temą (saudade portugališkai reiškia gilų, melancholišką ilgesį kažkam, kas labai rūpi). Įdomiai skambėjo timpanų ir didžiojo būgno gaudesys, vietomis privertęs publiką virpėti, o širdį daužytis stipriau. Iš tikrųjų, įspūdingas kūrinys, per kurį pamiršdavau bet kvėpuoti. Didžiausias bravo kompozitorei ir be priekaištų kūrinį atlikusiems orkestrui bei dirigentui!

Paskutinis ne tik šio vakaro, bet ir viso festivalio „Gaida“ kūrinys – Steve’o Reicho „Music for ensemble and orchestra“. Naujausias žymiojo minimalisto darbas jau skambėjo tokiuose miestuose kaip Los Andželas, Sidnėjus ir Niujorkas. Šiuo kūriniu kompozitorius sugrįžo prie komponavimo orkestrui. Muzika įtraukė nuo pat pirmų sąskambių su įdomiai pasirinktu tematiniu centru. Fortepijonų (Marija Grikevičiūtė, Jonė Punytė-Sviragienė) pulsacija sudarė pagrindinį kūrinio dėmenį, o tarsi virš jo kūrėsi įvairūs motyviniai dariniai, išdėstyti orkestrinio spalvinimo principu. Ostinatinis dviejų fortepijonų pagrindas hipnotizavo, bet energingi orkestro motyvai laikė dėmesį. Ilgainiui fortepijonų partijos dariniai pradėjo subtiliai ir nepastebimai varijuoti. Esminiu kūrinio tembru tapo vibrafonai. Norisi pažymėti, jog atlikimo metu buvo ypač įdomu stebėti perkusininkus (Sigitas Gailius, Džiugas Daugirda), kuriems teko intensyvi, susikaupimo reikalaujanti partija, bet atlikėjai nepasidavė ir žavėjo tikslumu, neabejotina charizma ir matomu atsidavimu.

Šių metų festivalyje „Gaida“ girdėjome pačios įvairiausios muzikos – nuo akustinio styginių kvarteto, iki klubine atmosfera dvelkiančios elektronikos, taip pat buvo ir pakilimų, ir nesėkmių, o koncertų programos bei atlikimai ir žavėjo, ir kėlė abejonių. Tačiau paskutinis festivalio koncertas išlygino visus nelygumus ir suteikė atgaivą naujos muzikos trokštantiems klausytojams. Įspūdingas atlikimas ir puikiai sudėliota koncerto programa – tai du pagrindiniai paskutinio koncerto ypatumai. Šiemet belieka atsisveikinti su daug jausmų sužadinusiu festivaliu „Gaida“ ir laukti, kas mums bus parengta kitiems metams.