Polemika

 

Vizualioji psichinių sutrikimų taksonomija

„Jaunosios savižudės“

Kaip pluoštas nesėkmingų atospyrių ir apverktinų nuopuolių kino istorijoje, šiandien psichinių sutrikimų narpliojimo perteklius kine gausus. Kita vertus, apie pastaruosius nekalbama kaip apie tam tikrą taksonomiją, šiuo atveju konkretų žanrą, kuriam galiotų konvencionalūs ir atpažįstami bruožai. Gvildenant šį dar stipriai nesuprantamą, nesuvokiamą, atbaidantį objektą, paliekama iš esmės nežabota galimybė režisieriams, prodiuseriams, scenarijaus autoriams ir patiems aktoriams laužti filmą bet kuria norima linkme, su savimi dažnai besigviešiančią klaidingai asocijuojamą psichinių sutrikimų interpretaciją.


 

Pasakyk, kas tavo draugai, pasakysiu, kas tu

Paroda „<35“, nuotr. Vyto Nomado

Suprasti, kas esi, padeda aplinkos stebėjimas. Kad ir kokioje terpėje suktumeisi, didumą jos sudaro bendraamžiai – klasės draugai, aukštųjų mokyklų bendruomenė, bendradarbiai. Nagrinėdamas juos, iš tiesų filtruoji save. Suvokti konkretesnę savo kartos aplinką – jaunųjų Lietuvos menininkų lauką – sumanė skulptorė Greta Skamaročiūtė ir meno istorikė Karolina Rimkutė. Surinkti įvairūs statistiniai duomenys turėtų vaizduoti šios kartos portretą. Kur link krypsta Lietuvos menas, kokie yra jos menininkai ir kaip jie save formuoja.


 

Gamtos ir žmogaus kūrinys

Kuršių nerija, nuotr. M. Medišausko, šaltinis: flickr.com

Išlipus iš kelto Smiltynėje netrukus pradedi jausti, jog šioje marių pusėje gyvenimas teka kitokiu ritmu. Dar ne iš karto gali sau atsakyti, kuo ypatingas šis kraštas, bet keliaudamas į nerijos gilumą, pamažu pasineri į magišką aplinkos aurą. Rugpjūčio 5–12 dienomis Nidos meno kolonijoje vyko paveldosaugos vasaros mokykla „Kultūriniai kraštovaizdžiai“. Visą savaitę projekto dalyviai gilinosi į materialaus ir nematerialaus paveldo išsaugojimo, interpretavimo, pristatymo visuomenei klausimus, globalizacijos keliamus iššūkius paveldosaugai.


 

„Keramikos idėjos“ atgarsiai

Projekto dalyvių darbai prieš degimą, nuotr. E. Gedvilaitės

Nors atėjęs pavasaris verčia judėti pirmyn ir kurti, tačiau norom, nenorom, bet mintys vis krypsta į gruodžio pradžioje įvykusio projekto „Keramika – Menas – Edukacija“ teorinę dalį — diskusiją „Keramikos idėja”. Joje daug kalbėjome apie keramikos ir viso meno padėtį šiuo metu. Man svarbiausi pasirodė klausimai, susiję su marginalizuotų meno krypčių padėtimi, nusistovėjusia visuomenės nuomone ir aplinkinių sudominimu. Tad naudodamasi proga paanalizuoti studentų ir profesionalių keramikų pokalbį, pateiksiu savo įžvalgas, atsiradusias diskusijos metu.


 

Kokia yra kultūrinės spaudos misija?

2017-03-01

Vilniaus knygų mugėje vyko kultūrinio žurnalo „Naujasis Židinys-Aidai“ inicijuota diskusija apie kultūrinės spaudos misiją. „Kokią prasmę kultūrinis žurnalas šiandien turi Lietuvoje?“ – klausė diskusijos moderatorius, filosofas Vytautas Ališauskas. Apie tai kalbėjosi literatūros kritikė Jūratė Čerškutė, dailininkas Vaidotas Žukas ir rašytojas ir vertėjas Antanas Gailius. Dalijamės diskusijos santrauka.


 

Jaunojo kūrėjo vietos paieškos Lietuvos teatro lauke. II dalis

Teatras neįsivaizduojamas be vieno pagrindinio elemento – aktoriaus. Gerai žinomi aktoriai žiūrovų mėgstami, o jei ir ne, tai bent jau atpažįstami ir matomi. Tačiau įdomu panagrinėti, kokia jaunųjų aktorių situacija, su kokiomis problemomis susiduria jie ir kaip šiems tapti matomiems, išgirstiems, suprastiems? Juk tai yra jų darbo esmė.


 

Jaunojo kūrėjo vietos paieškos Lietuvos teatro lauke. I dalis

Kartas nuo karto pasigirsta jaunųjų kūrėjų, menininkų skundų, kad jie nežino, ką veikti baigus studijas, kur ieškoti darbo. Kultūros sektoriaus tokia specifika, kad kultūros profesionalas atsidaręs Darbo biržos tinklalapį, greičiausiai daug aktualių pasiūlymų neras. Būnant toje terpėje darosi smalsu, o kur visgi eiti su savo idėjomis, genealiais projektais jaunam, dar nespėjusiam pasižymėti ar jau vieną kitą žinomesnį darbą į savo gyvenimo aprašymą įrašiusiam dramaturgui ar teatro režisieriui.


 

Visada – niekada taip pat kitaip

Kirtimų kultūros centro organizuoto koncerto „Susikirtimai" plakatas

Vos tik pamačius renginio skelbimus, mane iš karto sudomino rugsėjo 26 d. Kirtimų kultūros centre vykęs koncertas. Užteko pamatyti Juozo Milašiaus – Lietuvos kompozitoriaus, nepaprastai virtuoziško gitaristo, įvairių performansų atlikėjo – pavardę. Dėl savo eksperimentinių idėjų ir džiazo muzikos atlikėjo patirties, Milašius yra vadinamas konceptualistu ir avangardistu, nors ir susilaukia dviprasmiškų vertinimų dėl savo polinkio jungti itin skirtingus muzikos žanrus ir atlikimo technikas.


 

Ir Kaune galima būti menotyrininku

Česlovas Lukenskas, „Mankšta" (iš ciklo „Dao-dao in blue"), 1984, popierius, rašalas, 32,5 x 22 cm, Modernaus meno centro nuosavybė

Atrodo, Kauno miestas sparčiai bunda kultūrine prasme: kone visiems girdėtas „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022” projektas, vis labiau domimasi miesto tarpukario architektūra, organizuojami įvairūs renginiai Kauno galerininkų iniciatyva ir t. t. Tačiau įdomu tai, jog recenzijų, kritinių tekstų ir apskritai profesionalių, ar bent pusiau profesionalių, menotyriniu pagrindu rašomų straipsnių apie šiame mieste vykstančius parodas ar renginius spaudoje aptikti nepavyko. Prisipažinsiu, pastaruoju metu itin daug domėjausi, kodėl taip yra, ir nors aiškaus atsakymo iki šiol neturiu, noriu atkreipti skaitytojo dėmesį į šį fenomenalų reiškinį.


 

Nuogas kūnas ir teatras: suderinama?

Artūro Areimos spektaklis „Nevykėlis", nuotr. Donato Stankevičiaus

Galima teigti, kad teatras – atspindys to, kas vyksta realiame gyvenime. Šiandien nuogas kūnas žmonių nebestebina, kadangi jo gausu visur: televizijoje, spaudoje, internete, meno pasaulyje. Teatras nėra išimtis, tad ir spektakliuose vis dažniau galima išvysti apnuogintą kūną. Iškyla klausimas: ar teatro scena yra tinkama vieta nuogo žmogaus kūno vaizdavimui? Nekalbėkime apie dalinai apnuogintą kūną ar intymias scenas su apatiniais, pasvarstykime apie režisierių norą prieš pilną salę žiūrovų aktorių parodyti be rūbų – nuogut nuogutėlį


 

Kur buvo kritika?

Ieva Baublytė 2015-04-01
Evaldas Jansas. „Varlė karalienė. Jaunas menininkas bučiuoja menotyrininkę“ (2014). V.Ilčiuko nuotr.
Šiais metais 16-ojoje tarptautinėje Vilniaus knygų mugėje prieš apdovanojant „Metų knygos rinkimų 2014“ laimėtojus, pirmiausia buvo pagerbti kritikai. M. Burokas įteikė diplomus geriausių recenzijų autoriams ir skatino aktyviau reikštis – kur kas daugiau rašyti profesionalios kritikos, nes spaudoje vis dar trūksta diskusijų. O kaip yra su dailės kritika? Ar čia diskusijų turime pakankamai? Ar jos iš viso vyksta? Kaip paskatinti kritikus rašyti vertinančius, o ne tik (at)pasakojančios straipsnius?  
 
Ką nors pradedant visada naudinga turėti kažką, kuo galėtum sekti. Nors pastaruoju metu vienas po kito leidžiami straipsnių rinkiniai ir antologijos skirtos šiuolaikiniams dailės procesams, jų įtakoms ir kryptims, o kur yra tekstai, analizuojantys Lietuvos dailės kitiką? Pavyzdžiui, atsivertus vieną stambiausių Vilniaus dailės akademijos leidinių – „Dailės istorijos šaltinių antologiją“ (2012) matosi, kiek daug profesionalių kritikų prisidėjo pro joje esančių tekstų vertimo bei komentavimo. Tarp jų yra ir gerbiama meno kritikė, daugelio projektų autorė, E. Grigoravičienė, iš kurios tekstų manau mokausi ne tik aš, bet daugelis dar tik pradedančių rašyti kritikų. Antologijos pirmasis skyrius kaip tik ir pradedamas minėtos autorės tekstu, atskleidžiančiu pagrindinius šiuolaikinės dailėtyros bruožus ir jų reikšmę. Tad kodėl gi juo nepasinaudojus ir suskirsčius dailės kritikos tekstų, įamžinusių netik dailės kūrinių, bet ir pačios kritikos įvairovę.