Skulptūros aplankyti

Ant stagaro metalo, ant konstrukcijos baugios kalasi naujas pumpuras lietuviškos skulptorių kartos. Baladojas po žiedlapio kiautu gyvybės kupini jų pirštai, plaštakos netrukus konstruosiančios amžinas svajas, vis plečias kraujagyslės, tvinksinčios noru išdrėbti visą svieto būtį ir nebūtį savais posmais akmeniniais ir postplastikiniais. Daugel Vilniaus rudenių sveikinti teko, bet šitas aplankė vedinas vienuolikos žaltvykslių, nieko neatmenančių, numirti skubančių.

Spalio 16-tąją Vilniaus miesto galulaukės nuo pat saulėtekio rajono iki lėktuvų pakilimo tako apsibarstė ekspozicinėmis erdvėmis. Tai nuoseklios savo standartais Vilniaus galerijos AV17 indėlis į meno pasaulį. Jie paleido į laisvę naujadarą „Apsilankymai“, nyrantį iš už termino projektas. Tai ne simpoziumas, paroda ar ciklas, kviečiantis pergalvoti, dekonstruoti, išmontuoti, depiliuoti … Tai – projektas, pristatantis skulptūros galimybes ir iškalbingumą bendrystėje su jai pasirinkta vieta. Šiam projektui galerija pasirinko visą seriją vietų, vienuolika. Tai iki šiol skulptūros ieškančiai akiai neįprasti plotai, aplankyti aidinčiuose kultūrpoliuose. Visos skulptūros esančios šiame projekte iš esmės siekia išsiskirti atrastais ir įvietintais lokacijos prakalbinimo sprendimais. Kai miestas ošia vietų prasmingumo temomis, mikliai rekonstruoja, prezervuoja ir rezervuoja kultūros lopšelius bei svarsto griauti negalima atstatyti traktatus, „Apsilankymai“ neskalija ir nebando įžiebti kritinio patoso nejudrių akių dugne. Taip nepaprastai jaukiai, dėsningai, apgalvotai ir per miesto ilgį ištįsęs kolekcijos žemėlapis, išlaisvina iš įsiskverbimo į įprastus meninio maitinimo taškus. Tačiau kuriantys negali čiulbėti neatjausdami visų mūsų bendrųjų nerimų. Trims savaitėms įsikurdinusios kūrinių serijos, labai lakoniškai, atvirai ir anotacijose atskleistai, svarsto laiko tėkmės ir vietos kismo problemas.

Vietos

Štai lig vienas, tarytumei be žmogaus, stūkso po šėmu spalio dangum ryškus obeliskas. Sapiegų rūmų parke, kur šniokščia miestiečių kivirčų aidai, kur net pilvą raito kiekis išmaniųjų ir išmanančių, sutinkamas Džiugo Šukio įdiegtas tripletas. Kadaise dangų siekti norėjęs metalinės konstrukcijos spindulys, tobulai geltonas ir turtingas vien rudens spalvų galia, greta paliegęs akmeninis nuokritulys, pailsęs, bet švarus vien savo medžiagiškumu, už kampo šviežutėlė medinė konstrukcija, gaivi, perpučiama permainų vėjo, lig liesta, lig pati iš žemės išaugusi, lopanti parko reljefą. Tai statybinės žmogaus priemonės, taikliau, priemonių atraižos, liudijančios amžinojo konstruktoriaus sindromą, vis skubantį keisti jau turimą, lekiantį atstatyti, tai, kas jau laiko sutalžyta, besiplėšantį, vardan to, kas tam amžiui teisingu vadinama. Ir stovi, guli, remiasi į žemę tokie po vieną, tarytumei be žmogaus.

Nepaprastas būties trapumas… Konstrukciniai žaidimai pagal Rimanto Milkinto taisykles, eksponuojami gyvybingiausiame, ištisas naktigones šnarančiame mokslo gumbų ir pritariančių klube – Vilniaus Universiteto bibliotekos Mokslinės komunikacijos ir informacijos centre. Kur šiugžda, šnabžda, prunkščia, slepiasi ir atranda, ten švelniai levituoja ir visa gausa skulptoriaus išdaigų. Per sienas perlipanti, kaip dienotvarkė, armatūrų gija, liudijanti persiklojančius, bet nesusiliečiančius tikslus, norus ir galimybes. Lauke it šmėkla įsitaisiusi audros nepajudinama užuomina į prarastąjį laiką, išlengvinti iki pūko gelžbetoninių santvarų siluetai, medine karūna ir kiti apsilankiusį svečią ištinkantys objektai, elementai – svetimkūniai, verčiantys svarstyti ar žinai, kur tikrai taip nepaprastai labai skubi.


Ties topoliais ir blindėm, po apglėbusia pušies šaka, Kompozitorių namuose, Nerijus Erminas kviečia apsilankyti į „Svetainę“, kurioje kvepia prigimtimi ir smirsteli apgaulingų fasadų pragulos. Bendram labui sujungti eksponuojamų skulptūrų gyvybės taškai – nostalgiški lakuotų plokščių ir tiesiai iš artimo miško atgabentų rąstigalių, šakelių kotai, kelios vazos Aleksoto kokybe išmarginto stiklo, konstrukciniai junginiai, gal dar keli maži inkliuzai ir visa tai – taip sava lig kas būtų nuvargusiai galvai davęs pagalvę. Ties Žvėryno slenksčiu, slėgis kūne ima kristi, gal dėl topolių, gal pušų, o Svetainėje slėgis ir pats laikas pažeme slenka, gal dėl architektūros it lovio, gal dėl skulptūros, sielos gelmenas liečiančios.

Jei girdi kaip skambina varpai, vadinasi jie skamba ne tau. Jei stebi, kaip savo atspindį amžina kiti, vadinasi juose ir tu atsispindi. Kaip 2017-tais, apdovanotai ir didingai, aukso rėmu Raimonda Sereikaitė įkalino portretus (ir aktus) meno mugėje, taip šįkart intensyviai ciklomeniniame ir žvyneliuotame fone, Vilniaus oro uoste, objektyvas nukreiptas puikybei įkandin. Didžiulė tūta puikutėliausiai įsikomponuoja į šurmuliuojantį pasitinkančiųjų ir grįžtančiųjų džiugesį ir, tarytum, pagarsina paskutinės kelionės patirties svarbą, įamžinimo būtinybę ir spragsi netyčinės blykstės, aimanos prastos povyzos, nyra nykščiai skubantys dalytis patirtimi, stoja viena greta kitos grotos, jųjų eilės, ligi kol grotažymę palieka laikmenoj ir veiduose. Taip iki kito suskambėsiančio varpo ir malonios damos balso apie sėkmingą vojažą.

Gulom, ratais, pėsčias ar traukiniu, prabėgime, pralėkime, ieškojime naujų dar greitesnių kelių, kuri paraboles kasdienio rato ir taip vėl, iš naujo, nuo neatmenamų pradžių. Vilniaus geležinkelio stotyje Danas Aleksa išranda darinį „Nesuplanuota kryptis“, kuri bent milisekundei sustingdo einančiojo ciklą, įsiterpia į tėkmę, sudarko su(si)kurtą sistemą. Per palubę pakibusi, suraityta raudonos gofros juosta, segmentais ištempta ornitologinė tinklų sija, strypai, stop juostos, ryškūs langeliai it kioske ir absoliuti, maksimaliai, idealiai kūrybiška ir tragikomiškai blaškanti spalvų kakofonija. Tik štai paletė jau kurta ir diegta vietinių rankų, ne trumpam įsiskverbusio autoriaus, kuris tik panaudoja spalvines gamas, jų absurdui, hierarchijai pabrėžti. Greta viso nepasitenkinimo koloristiniais vimtelėjimais, morčiaus gama suskamba linijos. Šriftu tampa radiatorių ir suolelių lingavimas, plytelių raštai, maršrutų nuorodos, grindinio išdaigos ir vis prazujantys karveliai, sukuria dar intensyvesnį siūbavimą. Linija lipa per architektūrą, išvagia estetiką ir uždominuoja triukšmas. Tokioje dinamikoje neplanuota kryptis gali likti ir nepastebėta, bet jos švelnumas, išbaigtumas ir taurus aprašas meta burtą, lengvą šydą, padedantį ištverti erdvės sopulingumą. Aplinkui besiblaškantis karvelis tampa ne tiek įžūliu ir pavojingu klajūnu, o partneriu kelionėje, kurį stebėdamas ir pats pradedi jausti, kad ne tik gulom, pėsčiom ar ratais, bet ir besikalančiais sparnais keliauti galima. Papildoma refleksija iš pokalbio su kritiku, kuris mėgo vaikščioti vienas:


- architektė? - ne. - prie meno vis tiek. - labiau po. - tai aš Jum pasakysiu – šitą visą tą – į Niujorką, ar Mergelės salą ir palikim.
o apie ką ans tas visas šitas vo?
einu blyno valgyt, pavargau.


Apsilankymai trunka neilgai. Jie ištinka, išbūna, jie pakrauna ir apdalija nuotrupomis, būsimomis mintimis prieš miegą. Jie provokuoja staigų atvirumą ir svetingumą, kartais taip erzinantį rudens įsūptyje. Tris savaites Vilniaus miesto taškus lankė būrys talentingų, iškalbingų, augančių ir ugdančių autorių, Danas Aleksa, Jonas Aničas, Evelina Dapkutė, Andrius Erminas, Nerijus Erminas, Tauras Kensminas, Rimantas Milkintas, Raimonda Sereikaitė, Rafal Piesliak, Marija Šnipaitė, Džiugas Šukys. Tris savaites, ištisas dienas, ir kur ne kur – naktis, Vilniaus svita galėjo pažindintis su ja ištikusia šiuolaikinio meno projekcija, prasiskverbusia nuo Operos ir baleto teatro kasų iki televizijos bokšto.

Ant molio pradžiamokslio, ant senolio akmens, iš skiedros ir iš vaško, tašo ir kurpia skulptorius, kol nenusinešė saulės miškai. Aptardami prasižiojusios laiko bedugnės briketus, nuspalvindami grabo juodumo šešėlius, trumpi tie Apsilankymai amžinai, amžinai neramaus kūrėjo.