Vilnius Mama Jazz. Ramybė prieš audrą

Ruduo visuomet džiugina ne tik ryškiomis gamtos spalvomis, studentais pasipildžiusiomis didmiesčių gatvėmis, bet ir kasmet Vilniuje vykstančiu ,,Vilnius Mama Jazz“ festivaliu. Šiemet į festivalį, vykusį lapkričio 13–17 d., muzikantai iš viso pasaulio rinkosi jau aštuonioliktą kartą. Be muzikantų iš JAV, kurie nėra praleidę nė vieno festivalio, atvyko svečių iš Belgijos, Graikijos, Izraelio ir Jungtinės Karalystės. Renginio organizatoriai kaip visada pristatė ir Lietuvos džiazą, kuriam beveik išskirtinai buvo skirta mažoji festivalio scena Šiuolaikinio meno centro Kino salėje. Tuo tarpu pagrindinėje scenoje (ŠMC Didžiojoje salėje) tarp daugybės svečių pasirodė tik vienas lietuviškas projektas – Vladimiro Čekasino ir Vladimiro Tarasovo duetas. Visada renginys sulaukia ir nemažai užsienio ekspertų, kritikų, žurnalistų, prodiuserių dėmesio. Tai tikrai puiki galimybė susipažinti su Lietuvos džiazu.

 

Festivalio atidarymo dieną, lapkričio13-ąją, buvo pristatyti vieni ryškiausių britų džiazo atstovų – Django Batesas ir jo grupė ,,Django Bates’ Belovèd“. Tai klasikinio džiazo skambesio, įkvėpto Charlesio Parkerio talento, grupė su bosistu Petteriu Eldhu ir būgnininku Peteriu Bruunu. Koncerte buvo galima pajusti atlikėjo kūrybai būdingą britų džiazo struktūrą, skandinavų džiazo lyrizmą. Jau pirmieji melodijos garsai kūrė nuostabų vakaro ramybės pojūtį, dvelkiantį šiluma ir paties grupės lyderio pasitikėjimu savimi. Tai tobulai skambanti  fortepijono muzika, puikiai deranti su būgnų ir kontraboso instrumentais. Django Bateso muzika – lyg ramiai savo vaga vinguriuojantis upelis, kartais netikėtai susiduriantis su kliūtimis, joms pasipriešinantis, bet niekada nesustojantis. Klausantis melodijų atrodė, kad atlikėjui vienos fortepijono klaviatūros neužtenka, jo kūriniuose skambančių garsų diapazonas labai platus – nuo žemiausio iki paties aukščiausio registro.

 

Grupė susibūrė 2005 m., jautėsi, kad muzikantai vienas kitą pažįsta ir supranta „iš pusės garso“. Labai puikiai Django Batesui improvizacijomis talkino bosistas Petteris Eldhas, jie ypač gerai vienas kitą papildė ir derėjo. Gal tik atliekamos muzikos ramybė, švelnumas, sakyčiau, lyg neleido būgnininkui Peteriui Bruunui iki galo atskleisti visų savo sugebėjimų, jam teko taikytis prie jautresnės, lyriškesnės ir ramesnės muzikos. Viso koncerto kompozicijos man priminė romantiko Fryderyko Chopino kūrybą. Django Batesas nevaržė savęs, atskleidė fortepijono išraiškos galimybes. Jo kūriniai, kaip ir Chopino – tai beribių jausmų ir emocijų pasaulis. Jiems ypač būdingas melodingumas. Labiausiai iš visų vakaro kūrinių išskirčiau ,The Study Of Touch“, kuris atskleidė muzikantų meistiškumą ir priminė melodiją iš kino filmo ,,Tvin Pyksas“, ir paskutinę koncerto improvizaciją, kurią atlikėjai praturtino savo vokaliniais sugebėjimais.

 

Jungtinės Karalystės grupė ,,Django Bates’ Belovèd“ priminė vakarinį ramų jūros bangavimą prieš audrą, kurios buvo galima tikėtis kitomis festivalio dienomis. Čia dar mūsų laukė grupė ,,The Comet Is Coming“ iš Jungtinės Karalystės, ,,Flat Earth Society“ iš Belgijos, Lietuvos atstovai Vladimiras Čekasinas ir Vladimiras Tarasovas (koncertas iš ciklo ,, Invazija į klasiką“). Jie kartu su kitais festivalyje dalyvaujančiais pasaulio džiazo muzikantais sukėlė ne vieną didelę muzikinės audros bangą.