Hiustono svajos: pirmas įspūdis

„Pirmasis žmogus“

Penktadienį Lietuvos kino teatruose startavo biografinė drama „Pirmasis žmogus“. Tai ketvirtasis režisieriaus Damieno Chazelle‘io pilno metro filmas. Naujosios juostos, pasakojančios tikrą istoriją, siužetas vyksta kosmoso lenktynių tarp Rusijos ir JAV įkarštyje. Atsiliekantys amerikiečiai užsibrėžia tikslą – būti pirmaisiais išsilaipinusiais mėnulyje ir taip įgyti persvarą prieš rusus. Šio ambicingo užmojo centre atsiduria savo tautos siekį įkūnijantis astronautas Neilas Armstrongas (Ryanas Goslingas).


 

Meno papildai: kūrinys autoriui ir autorius autoriui

Matas Janušonis, „Ruošinys“, nuotr. L. Pranaitytės, šaltinis: POST galerija

Kartais susiklosčiusi padėtis savaime tampa situacijos išeitimi. Menininko atveju, jo kūrinio užbaigimas nereiškia galutinio taško. Veikiau kabliataškį. Realizavus idėją, į menininko klausimą „kas toliau?“ jo paties kūrinys numanomai atsako „toliau – (pasi)rodom“. Svarstymas apie parodą, kaip po kūrinio užbaigimo kitą menininko atliekamų veiksmų etapą, tvyro ir naujoje jaunų skulptorių (tandemo) Džiugo Šukio ir Mato Janušonio parodoje „Kitaip neišeina“, kuri vyksta POST galerijoje Kaune.


 

Akordeonisto Vytenio Danieliaus patirtys

Vytenis Danielius, nuotr. K. Zagaraitės

Šį rugsėjį jaunas akordeonistas Vytenis Danielius drauge su daugiau nei šimtu akordeonistų iš devyniolikos skirtingų valstybių dalyvavo pasauliniame akordeonistų konkurse „Coupe Mondiale“. Su V. Danieliumi kalbamės apie jo patirtį konkurse ir jauno muziko šiandieną, įprasminamą spaudant mygtukus ir klavišus, atidarant kelią oro tėkmei, idant garsas išsiskleistų – skambėtų.


 

Nebaigtųjų simfonijų ciklas su estiška pranašyste

Koncertas „Nebaigtoji simfonija", nuotr. D. Matvejevo

Savotiškai vieningas, tačiau kartu labai kontrastingas. Toks buvo spalio 6-sios koncertas, vykęs Lietuvos nacionalinės filharmonijos didžiojoje salėje. Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras įgarsino didžiųjų romantikų nebaigtuosius šedevrus: Franzo Schuberto ir Gustavo Mahlerio simfonijas. Koncerto centru tapo Algirdo Martinaičio simfonija ir estų šiuolaikinio kompozitoriaus Erkki-Sveno Tüüro kūrinys orkestrui ir akordeonui. Šių dviejų skirtingų epochų kūrėjų įtraukimas skatina permąstyti, kodėl buvo pasirinkti tokie kūriniai, kas tarp jų bendro.


 

Asmenybės, reiškiniai ir aiškūs tikslai. Kauno perspektyva VDDF

Pasaulis priklauso man

Vilniaus dokumentinių filmų festivalis Kaune pristatė dalį sostinėje rodytų filmų. Aptarsiu keturis filmus, kuriuose plėtotos meninės kūrybos – tiek profesionalios, tiek mėgėjiškos: eksperimentinės, virtualios ar pogrindinės – tema. Taip pat aptarsiu ir dar vieną filmą, skirtą įtemptam, įtraukiančiam susitelkimui į žmogaus psichologines ir fizines galimybes.


 

Festivalis „Mažeikiai 2018“ įgavo pagreitį

Vokietijos jaunimo simfoninis orkestras, nuotr. šaltinis Mažeikių meno festivalis

XII meno festivalyje „Mažeikiai 2018“ publikai buvo pristatyta ne tik laiko patikrintų žymių kompozitorių muzika, bet ir pasaulinė premjera – Artūro Mikoliūno simfoninis kūrinys. Programą pristatė Vokietijos jaunimo simfoninis orkestras, vadovaujamas dirigento Vilmanto Kaliūno. Nors Vokietijos jaunimo simfoninio orkestro jauniausiam atlikėjas 14-kos, o vyriausias 20-ties metų, profesionalumas, gilus įsiklausymas į kiekvieną muzikinį garsą ir glaudus bendradarbiavimas su orkestro vadovu buvo aiškiai girdimas nuo pat pirmųjų koncerto garsų.


 

Priešpriešų susijungimas

Andrius Erminas, parodos „Žmogiškasis faktorius. Kūnai“ eksponatai, nuotr. autoriaus

Vilniuje, (AV17) galerijoje, iki spalio 9 d. turime galimybę aplankyti skulptoriaus Andriaus Ermino parodą simboliniu pavadinimu „Žmogiškasis faktorius. Kūnai“. Tai – tęstinė autoriaus plėtojamos temos „Žmogiškasis faktorius“ paroda, apmąstanti žmogaus, aplinkos, buities ir jo kūrybos santykius.


 

Sugrįžimas su vargonų gaudesiu

„Konzerthausorchester Berlin", nuotr. Marco Borggreve

Pamažu įsibėgėjantis klasikinės muzikos sezonas ruošiasi šildyti taip pat puikiai, kaip visada. Jubiliejiniais 100-mečio nepriklausomybės metais ypač suaktyvėjo mainai, kuriais galime džiaugtis girdėdami Berlyno „Konzerthausorchester“, kuris šiuo metu skaičiuoja daugiau kaip 60 metų siekiančią koncertavimo patirtį. Neeiliniu įvardintas ir labai lauktas koncertas rugsėjo 26-tąją sulaukė absoliučiai pilnos salės klausytojų.


 

Fokstrotas su mirtimi

„Fokstrotas“

Gerus filmus geriau atrasti vėliau, negu niekada. Neseniai Skalvijos kino teatre rodytas šių metų „Kino pavasaryje“ pristatytas lenkų kilmės žydų režisieriaus Samuelio Maozo filmas „Fokstrotas“. Filmas Venecijos kino festivalyje buvo apdovanotas Didžiuoju prizu, surinko daugybę kitų festivalių apdovanojimų. Tai antrasis vaidybinis Maozo filmas, kuris, kaip ir pirmasis, buvo įkvėptas asmeninės dalyvavimo Izraelio ir Libano kariniame konflikte patirties.


 

Tapti geto dalimi

„Getas“, nuotr. D. Stankevičiaus

Režisieriui Gintarui Varnui, su teatru „Utopia“ Nacionaliniame Kauno dramos teatre pastačiusiam spektaklį „Getas“, pavyko getą suvokti kaip neatsiejamą nuo šiandienos. Čia į teatrinį įvykį žvelgta kaip į individo gyvenimą – žiūrovas nejučia tampa geto dalimi arba siekia jį sugriauti.


 

Nepaprastas susipažinimas su nikelharpa

Didier François, nuotr. šaltinis wikipedia.org

Rugsėjo mėnesį Vilniaus koncertų salėse karaliauja 28-asis Tarptautinis senosios muzikos festivalis „Banchetto musicale“, kuris savo klausytojams nepaliauja siūlyti vieno muzikinio siurprizo po kito. Šio penktadienio vakarą vilniečius į įspūdingą Valdovų rūmų koncertų salę masino ir traukė Lietuvoje dar nematytas senovinis instrumentas liežuvį pamankštinti reikalaujančiu pavadinimu – nikelharpa (šved. nyckelharpa).


 

Viduramžiško skambesio prisiminimas

Vokalinis ansamblis „Jerycho“, nuotr. šaltinis jerycho2013.tumblr.com

Festivalio „Banchetto musicale“ koncerte „Vox nostra“ skambėjo įvairių tipų organumai. Juos atliekant buvo demonstruojamos viduramžių sakraliosios vokalinės muzikos skambesio platybės, gerai aidinčios giliuose Pranciškonų vienuolyno bažnyčios skliautuose.


 

Šviesos fenomeno apmąstymai. Didingumas ir deprivacija

James Turrell, „Tewlwolow Kernow", 2013, nuotr. šaltinis jamesturrell.com/

Šviesa mistiška, paslaptinga, ji – didingumo apraiška, todėl ją siejame su Dievo sąvoka. Anglų kalboje dažna frazė to see the light, reiškianti kelio į Dievą radimą. Ėjimas į šviesą virsta Dievo paieškomis, kurias bandoma išreikšti tekstais, atvaizdais, dainomis, ritualais.

Sensorinė deprivacija – tai vienas stipriausių poveikių, kuriuos gali sukelti šviesa. Deprivacija – nepriteklius, trūkumas, netektis. Šviesa gali būti panaudota padėti žmogui, kaip terapija, būdas pažadinti vidinį balsą. Tokio panaudojimo pavyzdys būtų menininko Jameso Turrellio darbai.


 

Neracionalus žmogus

Diogo Evangelista, „Besisukantis ratas"

Į Diogo Evangelistos kuriamą erdvę įslinkęs stebėtojas, susidūręs su iš tamsos išnyrančia blizgančia humanoido galva, stebinčia ateivius, gali pasijusti lyg būtų įžengęs į savarankiškai funkcionuojančio organizmo vidurius. Heterotopinė erdvė talpina žėrėjimu geismą žadinančius pusiau robotų skeletus, mirksinčiame televizoriuje dirbtinai gestikuliuojantį primatą, videodarbus, ruošiančius kelionei į kosmosą ir iš Šiuolaikinio meno centro skulptūrų kiemo sklindantį LED’inį saulėtekį.