Skulptūros aplankyti

Nerijus Erminas, Sveteinė, parodos Kompozitorių namuose fragmentas

Ant stagaro metalo, ant konstrukcijos baugios kalasi naujas pumpuras lietuviškos skulptorių kartos. Baladojas po žiedlapio kiautu gyvybės kupini jų pirštai, plaštakos netrukus konstruosiančios amžinas svajas, vis plečias kraujagyslės, tvinksinčios noru išdrėbti visą svieto būtį ir nebūtį savais posmais akmeniniais ir postplastikiniais. Daugel Vilniaus rudenių sveikinti teko, bet šitas aplankė vedinas vienuolikos žaltvykslių, nieko neatmenančių, numirti skubančių.

Spalio 16-tąją Vilniaus miesto galulaukės nuo pat saulėtekio rajono iki lėktuvų pakilimo tako apsibarstė ekspozicinėmis erdvėmis. Tai nuoseklios savo standartais Vilniaus galerijos AV17 indėlis į meno pasaulį. Jie paleido į laisvę naujadarą „Apsilankymai“, nyrantį iš už termino projektas. Tai ne simpoziumas, paroda ar ciklas, kviečiantis pergalvoti, dekonstruoti, išmontuoti, depiliuoti … Tai – projektas, pristatantis skulptūros galimybes ir iškalbingumą bendrystėje su jai pasirinkta vieta. Šiam projektui galerija pasirinko visą seriją vietų, vienuolika. Tai iki šiol skulptūros ieškančiai akiai neįprasti plotai, aplankyti aidinčiuose kultūrpoliuose. Visos skulptūros esančios šiame projekte iš esmės siekia išsiskirti atrastais ir įvietintais lokacijos prakalbinimo sprendimais.


 

Viskas atsispindi kūryboje

Marija Griniuk 2019-11-08
Vaidos Tamoševičiūtės parodos „Motinos kūnas“ fragmentas

Galerijos „Meno parkas“ (Rotušės a. 27, 44279 Kaunas, Lietuva) trečiame aukšte iki lapkričio 9 d. veikia Vaidos Tamoševičiūtės paroda „Motinos kūnas“. V. Tamoševičiūtė yra tapytoja, performanso kūrėja, performanso ir gyvo meno festivalio „CREATurE Live ART“ idėjos bendraautorė (kartu su menininke Daina Pupkevičiūte) ir Vilniaus dailės akademijos lektorė. Paroda „Motinos kūnas“ tiria menininką kaip asmenį jungiantį skirtingus veiklos aspektus ir laviruojančio asmeniniame ir profesiniame gyvenime. Ši autorė būdama aktyvia profesionalia menininke ir mažo vaiko mama svarsto kaip galima integruoti motinystės patirtis į performansą. Ruošdamasi parodai 2018 rudenį – 2019 žiemą V. Tamoševičiūtė dalyvavo „Artist Residency in Motherhood“ programoje su mentore Lenka Clayton.

Parodos „Motinos kūnas“ kontekste kalbėjomės su menininke apie performansą, apie performanso dokumentacijos metodus, parodos „Motinos kūnas“ erdvės choreografiją ir menininkės patirtis dalyvaujant Lenka Clayton „Artist Residency in Motherhood“ mentorystės programoje.


 

„Gaida“: daugiasluoksnis finalas

Žibuoklė Martinaitytė, Karolis Variakojis ir Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras. V. Abramausko nuotr.

Dvi savaites aktualiosios muzikos gerbėjų mintis okupavęs festivalis „Gaida“, spalio 19 d. sugrojo paskutinius kūrinius ir atsisveikino iki kitų metų. Nors visi šių metų festivalio koncertai vyko Nacionalinėje dailės galerijoje, iškilmingam atsisveikinimui publika buvo sukviesta į Vilniaus kongresų rūmus, kur scenoje išvydo Lietuvos valstybinį simfoninį orkestrą, kviestinius svečius ir mūsų dirigentą Karolį Variakojį.  


 

Iš dulkių į dulkes. Iš vandens į vandenį?

 Jolantos Mikulskytės parodos „Vis drumstas vanduo“ fragmentas. Autoriaus nuotr.

Jūrų biologas Alisteris Hardy 1960 m. paskelbė paties suformuluotą hipotezę, teigiančią, jog žmonių rūšis, tiksliau atitinkamos rūšies šimpanzės (kurios vėliau, pasak Charles‘o Darwin‘o, evoliucionavo į modernųjį žmogų) kilo iš vandens. Ši hipotezė taip pat žinoma kaip vandens šimpanzės teorija (angl. aquatic ape theory, AAT). Kiek vėliau, pradedant XX a. paskutiniaisiais dešimtmečiais, ši teorija buvo argumentuotai atmetama antropologų ir kitų evoliucijos tyrinėtojų, tačiau išliko ganėtinai gaji neakademiniame lygmenyje. Vandens, jo stygiaus (portalas water.org teigia, jog 785 mln. planetos gyventojų šiuo metu neturi prieigos prie švaraus vandens), mitybos pobūdžio, visuotinio emisijos mažinimo siekio bei kitų globalių problemų nagrinėjimas bei viešinimas yra dažnos šiuolaikinio meno temos. Atsigręžimo – vedamo tiek teigiamų (autorės atžvilgiu), tiek neigiamų (teršėjų atžvilgiu) intencijų – į vandenį temą galime laikyti pagrindine menininkės, Vilniaus dailės akademijos Grafikos katedros dėstytojos Jolantos Mikulskytės parodos „Vis drumstas vanduo“ ašimi.  


 

Iš uolienų suformuoti kalnai

Fiodor Telkov, iš serijos „36 vaizdai“.


Kauno fotografijos galerijos parodoje „36 vaizdai“, kur eksponuojamos Fiodoro Telkovo fotografijos, neliks nepastebėtas vienas objektas – kalnas. Jis pasikartos kiekvienoje fotografijoje, apsuptas miesto panoramos, medžių ar žmonių. Nespalvotose nuotraukose iš pradžių sunku nustatyti ar tai užfiksuoti natūraliai gamtoje susiformavę kalnai ar tik supiltos iš akmenų ar kitokios materijos krūvos, ir kokį vaidmenį jos čia atlieka. Net ir sužinojus miesto pavadinimą, kuriame šios kalvos yra, sunku pasakyti. Tačiau vėliau paaiškėja.


 

Ar tikrai vien tik auksas valdo mus?

Instaliacijos „24 ct“ fragmentas

KKKC Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) nuo spalio 11 d. iki lapkričio 10 d. vyksta Neringos Poškutės-Jukumienės juvelyrikos instaliacija / objektų paroda „In Gold We Trust“ (liet. „Mes tikime į auksą“), kurioje juvelyrika praplečia savo ribas ir jungiasi į draugystę su video/audiomedijomis, ready-made ir kitkuo, kas ekspozicijoje tampa vieniu.


 

Kultūrų susitikimas

Rosana Tagliari Bortolin, „Lizdai su pirštais“.

Panevėžyje vykstantis šiuolaikinės skulptūrinės keramikos simpoziumas yra vienas ilgiausiai be pertraukos trunkantis tokio pobūdžio simpoziumas Lietuvoje. Šis tarptautinis renginys tapo Panevėžio miesto tradicija, traukos objektu. Simpoziumas puikiai žinomas ir už Lietuvos ribų todėl sulaukia dėmesio tarp viso pasaulio menininkų. Per 30 metų jame jau dalyvavo 170 keramikų iš 37 pasaulio šalių. Šiais metais buvo atrinkti septyni menininkai iš Pietų Korėjos, Brazilijos, Ukrainos, Indijos, Turkijos ir Lietuvos.


 

Keturi gundymai

Scena iš spektaklio „Be pavadinimo: Persona“. U. Kaufmann nuotr.

Tamsaus baroque pop žanro garso takelis ir casual stiliaus kostiumai Nacionalinio Kauno dramos teatro Didžiojoje scenoje atrodė pernelyg... normaliai. Iš pradžių veiksmas scenoje priminė dar vieno tarp Renesanso idealų ir šiandienos nerimo pasiklydusio spektaklio repeticiją. Net šokėjų kūnai atrodė pavargę ir dar neatsipeikėję iš nuostabos, kad dar kartą, skambant klasikai, tais pačiais judesiais teks spręsti tuos pačius būties klausimus, – kankinanti amžinybė nesigaili žiūrovų. Tačiau, laimė, į tarptautinio šokio festivalio „Aura 29“ spektaklį „Be pavadinimo: Persona“ spalio 5 d. surinkusiems žiūrovams neteko stebėti teatro herojų kančių, vietoj to Beno J. Riepe’s trupė pasiūlė svaiginančią kelionę tarp nejaukaus normalumo ir gundančios beprotybės.


 

Non più andrai...

Scena iš operos „Figaro vedybos“. M. Aleksos nuotr.

Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras savo repertuare Wolfgango Amadeus Mozarto „Figaro vedybas“ rodo nuo pat Valstybės teatro laikų. Skirtingos kūrėjų komandos iš viso pasaulio įvairiai traktavo šį kūrinį, tačiau visuomet buvo išlaikyta klasika. Teatre nebuvo nei vieno spektaklio, kuris būtų sušiuolaikintas ar perkeltas į kitą laikmetį.


 

Genialios muzikos koncertas

Nikiolajus Luganskis, Gintaras Rinkevičius ir LVSO. D. Matvejevo nuotr.

Kai pasaulį išvydo Johannesas Brahmsas ir Antonas Bruckneris, niekas neįtarė, kokie du genijai atkeliavo užkariauti žmonijos. Genijus – labai stiprus žodis. Anot muzikologo Viktoro Gerulaičio, „jeigu Čiurlionis yra genijus, kas tada yra Mozartas?“ Tačiau tiek Bramsą, tiek Brucknerį drąsiai galime vadinti muzikos genijais, nes klausantis jų didingų kompozicijų, atrodo, gyvenime nieko daugiau nebereikia.


 

Dezdemona, Tanya ir blužnis

Rūta Lipinaitytė, Indrė Baikštytė, Modestas Pitrėnas ir LNSO. V. Abramausko nuotr.

Įsibėgėjęs aktualiosios muzikos festivalis „Gaida“, spalio 12 d. klausytojus vėl subūrė į Nacionalinę dailės galeriją, greta Eduardo Balsio 100-čiui parengtos ekspozicijos, iš naujo aktualizuoti vieną svarbiausių temų – moters vaidmens visuomenėje kaip naratyvistinio tragizmo.


 

Žaižaruojantis March&Drum efektas

Ansamblis „Giunter Percussion“. D. Matvejevo nuotr.

Naująjį sezoną aktyviai, su mušamųjų palyda, pradėjo Valstybinis pučiamųjų instrumentų orkestras „Trimitas“. Rugsėjo 24 d. Valdovų rūmuose Vilniuje nuskambėjo melomanams jau ne vieną dešimtmetį puikiai žinomo perkusijos kolektyvo „Giunter Percussion“ ir pučiamųjų orkestro atliekami kūriniai. Išgirdome itin kinematografišką Davido R. Gillinghamo Concertino 4 perkusininkams ir pučiamųjų ansambliui; patyrėme muzikinę kelionę į Lotynų Ameriką – Marco Fondo „Stubernic Fantasy“; pajautėme mistišką gamtos reiškinio, Mėnulio vaivorykštės muzikinį „atvaizdą“ – Nathano Daughtrey „Black Rainbow“.


 

Identiteto kryžkelėje

Kadras iš filmo „Nijolė“

Lietuvio – emigranto įvaizdis mūsų visuomenėje jau ilgus metus yra formuojamas vištų bei žuvų fabrikuose dirbančių, indus plaunančių ar kitokius juodus darbus dirbančiųjų kontekste. Šios istorijos yra nūdienos aktualija, dažnai užgožianti ne ką mažiau svarbius mūsų išeivius, kurie lieka mūsų visuomenę komentuojančių tekstų paraštėse. Vienas jų – profesorius, buvęs Bogotos meras ir kandidatas į Kolumbijos prezidentus – Antanas Mockus. Už Atlanto sutinkamas tarsi būtų super žvaigždė, Lietuvoje jis aptarinėjamas nebent siauresniuose intelektualų ratuose. Naujausiame režisieriaus Sandro Bozzolo filme – „Nijolė“ iškilus išeivis tampa išeivijos dramos atvaizdu.  


 

Ne visada jauku, bet kartais paveiku

Scena iš pasirodymo „Pandemija“. V. Lankauskaitės nuotr.

Kauno miesto kamerinis teatras rugsėjo 17–22 d. festivalyje „Išeities taškas“ kvietė „susprogdinti savo burbulą“išeiti iš įprastos, gerai pažįstamos aplinkos į tą, kurioje ne visada pasitinka tik džiugios temos, o kartais būna ir gerokai nejauku, bet dėl pažinimo tai padaryti būtina.


 

Penkios pasakos su „Vilniaus arsenalu“

„Vilniaus arsenalas“. Ansamblio archyvo nuotr.

Šaltą ir vėjuotą rugsėjo 29-osios popietę kamerinis ansamblis „Vilniaus arsenalas“ pakvietė į savo koncertą „Rudens divertismentas“ Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje. Savo 33-ąjį kūrybinį sezoną pradėjęs ansamblis per metus vien tik Vilniuje surengia 5-6 koncertus, kuriuose publika vos sutelpa. Ir išties, originalios programos bei muzikantų profesionalumas priverčia ploti ir prašyti kartoti beveik visus kūrinius.


 

Juokėsi prieš tris šimtus metų, juokiasi ir šiandien

Orperos „Pimpinonė“ akimirka. V. Abramausko nuotr.

Humoras operoje – reikšmingas elementas nuo pat šio žanro atsiradimo ir klestėjimo XVII a. pradžioje. Komiška opera daugeliu atveju publikai buvo net patrauklesnė nei istorinė ir sunkiasvorė opera seria. Žmonės žavėjosi vaizduojamų personažų ir jų situacijų tikrumu, žemiškumu ir žmogiškumu.


 

Plačios šiuolaikinio meno erdvės

Monikos Dirsytės performansas „Kamuolys“. A. Tamulaitytės nuotr.

Rugsėjo 7 d. Panevėžio miesto gimtadienio metu, vyko Monikos Dirsytės performansas „Kamuolys“. Miestų šventės neretai susideda iš itin gausios renginių įvairovės. Įprastiniai komponentai yra prekybininkų mugės, vietinių ir (respublikinio masto) „mega“ žvaigždžių koncertai. Šiuo aspektu Panevėžys, jau ne pirmi metai iš eilės, bando šiaip jau masinei publikai skirtą renginį papildyti šiuolaikinio meno intarpais. Miesto gimtadienio programoje vis atsiranda atskiras punktas „šiuolaikinio meno erdvė“, kuriame, lyg ir turėtų rastis tai, kas traukia ir profesionalų meną vertinantį miestietį. Tačiau supratimas, kas yra šiuolaikinis menas, rodosi labai jau platus.


 

Kaip įžengti į (ne)sąmonę?

Hieronymus Bosch „Žemiškųjų malonumų sodas“, 1490-1510, Museo del Prado (Madridas).

Rudens sezoną Juozo Miltinio dramos teatras atidaro su itin specifiniu bei daug klaustukų paliekančiu Augusto Gornatkevičiaus spektakliu, pastatytu pagal dramaturgo Tomo Šinkariuko pjesę „Kelionė į Edeną“. Šis režisierius Panevėžiui yra pažįstamas kitais savo darbais – „Roberto Zucco“ (2018) bei „Hotel Universalis“ (2019). Tikiu, kad po šio Gornatkevičiaus spektaklio ne vienas žiūrovas išėjo su klausimu „kodėl?“.


 

Ir viskas susidėliojo į vietas

Iš Dominyko Sidorovo parodos „Metonimija“ galerijoje „Vartai“. L. Skeisgielos nuotrauka

Kartais menininkui pakanka vieno įkvėpimo šaltinio, prabylančio graikų Medūzos plaukus atstojančių gyvačių šnabždesiais. Pastarieji temdo tikrovę, įteigdami esą vaizdas prieš akis yra kita, nei matoma. Taip šiukšlių krūvos metamas šešėlis ant sienos virsta žmogaus siluetu, o išslinkę plaukai ant vonios grindų nutrūkusiomis voro kojomis. Tarsi, vaizduote vydamas neredaguotą kasdienybės nuobodulį, lietuvių jaunosios kartos menininkas Dominykas Sidorovas įsiklauso kuždesių ir suteikia jiems pavidalus.


Anksčiau Sidorovas sutiktas kukliomis porcijomis – grupinėse parodose, akademijos (VDA) „koridoriuose“ ar tolimesniuose regionuose – Panevėžyje, kur vyko pirmoji autoriaus personalinė paroda „Preparacija“ (2018). Sostinėje prasidėjus naujam vaizduojamųjų menų sezonui, į šurmulį menininkas įsiliejo su antrąja asmenine paroda, kuria išsamiau pristatoma jo kūryba Vilniaus auditorijai. Šiais metais sukurti darbai rodomi kaip vientisa kolekcija ir apibūdinami graikų kalbos žodžiu metonymia, kuris reiškia vardo pakeitimą arba perkeltinės prasmės pasakymą išlaikant tiesioginį santykį su originalia fraze (skaitau Maironio kūrybą – skaitau Maironį).


 

Nomeda ir Gediminas Urbonai: menas negali egzistuoti be žiūrovo

Kauno bienalė 2019-09-17
Gediminas ir Nomeda Urbonai. Martyno Plepio nuotr.

Šią vasarą gyvenantys knyga „Pelkės ir Nauja Vaizduotė“ ir planuojantys naujo kūrinio „Ateitybės sala“ atidarymu Bostone, JAV gyvenantys menininkai Gediminas ir Nomeda Urbonai pokalbiui atskubėjo į Kauną. Čia, Vytauto Didžiojo universitete, jiems suteiktas vizituojančių profesorių statusas, o 12-oje Kauno bienalėje eksponuojamas svarbus menininkų gimtajai šaliai kūrinys „Družba“.

Jūsų kūryba pastaraisiais metais glaudžiai siejasi su pelkėmis: Venecijos bienalei buvo įrengtas „Pelkių paviljonas“, toliau tęsiama „Pelkių mokyklos“ veikla, inicijuojami tyrinėjimai ir ekspozicijos... Pelkes sudaro labai daug elementų, tiek augmenija, tiek visi dariniai ir įvairi gyvūnija. Kurie elementai atspindėtų kiekvieną iš jūsų ar judu kaip duetą?
Nomeda: Jei jau reikia kažką išskirti, pirmiausia pagalvoju apie tai, kas įsiminė iš paskutinių susitikimų pelkėje-lagūnoje šių metų gegužės–birželio mėnesiais rezidencijos Venecijoje metu. Tai – salikornija (lot. salicornia) – žavus ir labai skanus augalas. Norėčiau ja būti. „Pelkių mokyklos“ kūrinių kolekcijoje, šiuo metu eksponuojamoje VDU Kaune, yra islandų dizainerio Tomas Pausz darbas, kuris vizualizuoja kaip salikornija „kuria“ žemę ir padeda įsitvirtinti kitiems augalams.