Čia kalbama tyla arba fikcijomis

Arūnas Sakalauskas spektaklyje „Fikcijos“. L. Vansevičienės nuotr.

Žiūrėdamas ir įsivaizduodamas spektaklį apsigyveni vienatvėje. Kartais joje lieki ir po spektaklio. Kovo 8 ir 9 d. Valstybiniame jaunimo teatre įvyko Adomo Juškos režisuotų ir inscenizuotų „Fikcijų“ premjera. Tai jau antras jaunojo režisieriaus darbas šiame teatre – prieš metus jis sukūrė „Šveiką“ pagal Jaroslavo Hašeko romaną.


 

Sharon Lockart videoinstaliacija „Rudzienko“: žvilgsnis per Matricos teoriją

Sharon Lockhart, „Rudzienko“, 2016

Amerikiečių menininkės Sharon Lockhart videoinstaliacija „Rudzienko“ buvo pristatyta ŠMC Didžiojoje salėje. Jos tema yra paauglių merginų santykis su pasauliu, savimonė, būdai išreikšti save. Šios merginos gyvena globos namuose, vadinamuose Jaunimo Socioterapijos centru, Rudzienko kaimelyje Lenkijoje. Socialiai angažuotame kūrinyje menininkė stengiasi sukurti lygiavertišką, bendradarbiavimu grįstą ryšį su savo herojėmis.


 

Mindaugas – tai mes

Scena iš spektaklio „Mindaugas“. S. Jankausko nuotr.

Vokiečių režisierius Nikolas Darnstädtas Valstybiniame Šiaulių dramos teatre aktualizavo Mindaugo mitą, arba, pasak jo, pačią karaliaus Mindaugo idėją. Kuriuo iš Justino Marcinkevičiaus sukurtų metraštininkų – Juoduoju ar Baltuoju – tapo režisierius, palikime spręsti kiekvienam žiūrovui. Praėjusių metų rudenį, tęsiantis valstybės šimtmečiui dedikuotų kūrinių maratonui, sukurtas spektaklis ne tik dekonstruoja Mindaugo mitą, bet ir skatina mąstyti, diskutuoti apie kitus lietuviškumo simbolius.


 

Aš žinau, aš žinau šią melodiją!

Corinne Chapelle

Pastaraisiais mėnesiais išgyvename gan niūrų laikotarpį klasikinės muzikos renginių prasme. Dauguma Vilniaus miesto koncertinių salių yra laikinai uždarytos rekonstrukcijai, tad jaučiamas renginių stygius. Naturalu, kad žmonės suskubsta pirkti bilietus vos tik paskelbus renginį, o koncertinėse salėse laisvų vietų veik nerasime. Tokį reiškinį pastebėjau ir kovo 8-osios vakarą, kai į Vilniaus kongresų rūmuose vyko koncertas „Corinne Chapelle: Smuiko romantika“.


 

Laužykite visas taisykles!

Gilda Williams. R. Adams nuotr.

Jei esate meno kritikas ar istorikas, susitikimas su dr. Gilda Williams prilygsta hipotetinei situacijai, kai sutinkate tikrą Kalėdų Senelį savo mėgstamiausios roko grupės koncerte. Ji – populiarios knygos „Kaip rašyti apie šiuolaikinį meną“ autorė. Šis pokalbis – tai nuostabi rašymo apie šiuolaikinį meną pamoka, todėl visai nesutrinku Gildai jį pradėjus.


 

Metų favoritė

„Favoritė“

Los Andžele įvyko reikšmingiausi kino apdovanojimai – 91-oji Oskarų ceremonija. Kaip ir kasmet, žiūrovai nesutaria dėl nugalėtojų. Vieniems atrodo, kad apdovanoti ne tie, kurie turėjo būti apdovanoti, kiti džiaugiasi savo metų favoritų sėkme. Nesutinku, kad „Žalioji knyga“ nusipelno geriausio filmo titulo. Labiau norisi pasidžiaugti, mano nuomone, svarbesnių filmų mažesnėmis pergalėmis. Vienas tokių – net devyniose kategorijose nominuotas režisieriaus Yorgoso Lanthimoso naujausias darbas „Favoritė“.


 

69-asis Berlyno kino festivalis: naujų vėjų belaukiant

Ieva Šukytė 2019-02-28
„Suvenyras“

Vasario 17 d. baigėsi 69-asis Berlyno kino festivalis, su kuriuo atsisveikino ir 18 metų direktoriaus pareigas ėjęs Dieteris Kosslickas. Nuo kitų metų jas perims Lokarno kino festivalio direktorius Carlo Chatrianas ir „German Films“ vykdančioji direktorė Mariette Rissenbeek. Jau kelis pastaruosius metus nerimo kalbos apie būtiną festivalio kaitą dėl prarastos galios pozicijos tarp kitų didžiųjų kino festivalių, dėl kurių didieji autorinio kino režisieriai dažniausiai aplenkia Berlinalę. Su naujų vadovų atėjimu festivalio lankytojai ir profesionalai laukia naujų vėjų, kuriuos galėtų atnešti ir senų programų keitimas arba filmų jose mažinimas.


 

Artimiau pažinti save ir kitus

2019-02-25
Skirmantė Valiulytė, nuotr. D. Matvejevas

Daugeliui kultūros žmonių puikiai pažįstama muzikologė Skirmantė Valiulytė jau ilgokai darbuojasi Filharmonijos visuomenės informavimo srityje, rašo straipsnius ir dažniausiai lieka kitoje viešo matomumo pusėje. Įdomu pakalbinti ir iš arčiau pažinti šią asmenybę, juolab kad jos interesų laukas yra nepaprastai platus. Jis apima ir akademinę muziką, ir rūpestį bei domėjimąsi Lietuvos etnine kultūra ir savo gyvenamos vietos – Naujosios Vilnios – bendruomene, siekia krikščionybės žinių gilinimą Lietuvos katalikų mažojoje akademijoje bei bažnytinio giedojimo pažinimą ir praktikavimą.


 

Maestro Joną Aleksą prisimenant

Jonas Aleksa, nuotraukos autorius nežinomas

 XX a. istorija, ypač meno, buvo nusėta didžių žmonių ir jų pasiekimų. Lietuva taip pat neliko nuošalyje. Valstybės teatras tarsi pats savaime sėjo daigus augti nuostabiam derliui. Ir tas derlius suviešėjo. Ko gero, pats nuostabiausias vaisius, buvo maestro Jonas Aleksa (1939–2005), kuriam šiemet vasario 23-iąją būtų sukakę aštuoniasdešimt metų. Prisiminimais apie maestro dalinasi Henrikas Tarvydas, Sofija Jonaitytė, Angelė Litvaitytė ir Regina Šilinskaitė.


 

Berlynas, lokiai ir sinonimai

„Dievas egzistuoja, jo vardas Petrunija“

69-asis Tarptautinis Berlyno kino festivalis buvo paskutinis, kai šiai kino šventei vadovavo Dieteris Kosslickas. Pasak Kosslicko, kino kultūra bus gyvybinga tol, kol egzistuos kino teatrai, kurie suteiks bendro žiūrėjimo patirtį, ir tol, kol kino festivaliai suteiks galimybę pamatyti tai, kas yra visuomenės paraštėse. Galiu įžvelgti kelias tendencijas, padedančias festivaliui siekti šio tikslo.


 

Berlinalės vaikai

Kadras iš filmo „Systemsprenger“

Tarptautinio Berlyno kino festivalio direktorius Dieteris Kosslickas pristatydamas šių metų festivalį išskyrė keturias pagrindines temas: vaikystė, šeima, lyčių lygybė ir maistas. Pirmą kartą dalyvauju Berlinalėje, žinau, kad festivalis skelbiasi esąs politinis. Neatsitiktinai šiemet jis prisiminė ir seną šūkį „Personal is political“. Tad buvau pasiruošęs pakliūti į socialinio angažuotumo lauką, iki kurio Lietuvos visuomenei reikia dar užaugti.


 

Du šokio vakarai

Spektaklis „Tvenkti“, nuotr. iš festivalio „Startas“ archyvo

Tautvydas Urbelis apžvelgia keturis šokio spektaklius, vykusius Kaune: „Tvenkti“, „X ir ateities X“, „Nailed it“ ir „Somaholidays“.


 

Miesto desperacija, nerimo rūkas

Lora Kmieliauskaitė spektaklyje „This Order Goes Wrong“. „Glasses’n Beard Photography“

„Menų spaustuvės“ jaunųjų menininkų programos „Atvira erdvė ’18“ spektaklis „This Order Goes Wrong“ nėra spektaklis. Tai filmas, muzika, Loros akys. Tai švelnumas, kuriuo teatre virsta nerimas. Tai miesto, kuris gyvena mumyse, ekspozicija. Miesto, kuris su mumis elgiasi nejautriai, įelektrina, atima ramų žvilgsnį, pakeičia jį tikais, ruminavimu. Tai performatyvi estetika, kurią turime ne žiūrėti akimis, bet suvokti kūnu.


 

Paleidžiant būtąjį laiką

Laura Šimkutė 2019-02-13
Ieva Savickaitė ir Albinas Kėleris spektaklyje „Teatralas“. T. Povilonio nuotr.

Pastaruoju metu ne kartą teko susidurti su situacijomis, kai bandomas apginti tikrasis à la aukštasis menas. Klasikinės formos, nors daugeliu atvejų jau pasenusios ir nebepaveikios, yra iškeliamos aukščiau eksperimentų. Ne tik valstybės, bet ir teatro šimtmečio fone mintys nostalgiškai nuklysta į buvusį laiką. T. Bernhardo pjesėje „Teatralas“ kaip tik susiduriame su praėjusiame laike įstrigusiu, tradicinėmis formomis bei teatro magija labiau už viską tikinčiu Bruskonu. Tad nenuostabu, kad eksperimentams atviram režisieriui Jonui Terteliui, kaip jis sako interviu, iš pradžių pjesė labai nepatiko.


 

Racionaliai suvaldyta netvarka

Monika Radžiūnaitė, „Kaip gražu, kai tavęs nėra“, nuotr. G. Jasinsko

Aliejinė tapyba yra apie laiką. Laiką, praleistą prie molberto ir paletės ruošiantis kūrybiniam procesui, dažų maišymą ir perkėlimą ant drobės, jų džiūvimo procesą, naujo sluoksnio tapymą ir laukimą, kada laku padengta kūrinys nukeliaus iš dirbtuvių į eksponavimą vietą. Paveikslai yra dailininko istorinės patirties ir išgyvenimų ekranai, tačiau tapybos medija yra apie išlaikymą ir konservavimą – (ne)egzistavusios praeities akimirkos išsaugojimą ateičiai. Į Monikos Radžiūnaitės parodą „Stultus Pictorem“ atėjau klausdama savęs, ar įmanoma išspręsti tapybos pobūdyje užprogramuotą konfliktą ir įkūnyti vaizde dabarties tiesą.


 

Nuo bjaurasties link... grožio?

„Šventė“. D. Stankevičiaus nuotr.

Agniaus Jankevičiaus spektaklį „Šventė“ inspiravo Juozo Grušo „Trys paradoksinės novelės apie švarą“. Režisierius, rašydamas scenarijų, iš rašytojo novelių pasiskolino tik pagrindinę veikėją ir dalį temų, kurias papildė jam rūpimais kontekstais, aktualijomis ir dabarties simboliais.


 

Bekuriant muzikinę gyvybę

Eva Reiter, nuotr. šaltinis evareiter.com

Eva Reiter – ryški senosios ir šiuolaikinės austrų muzikos atlikėja bei kompozitorė, kuri nebijo eiti savo keliu. Jos kūrybos nesupainiosi su niekuo kitu – garsinės erdvės tarsi kruopščiai sumontuoti sonoriniai stebuklai kuriamos jos pačios įvaldytais instrumentais viola da gamba ir išilgine fleita. Apie muzikines įtakas ir klampų bei stebuklingą vidinį muzikos gimdymo procesą su muzike kalbėjosi Ona Jarmalavičiūtė.