Bernardas Levickas kuria, nes prireikė kažko daugiau nei įprastas darbas. Tarp gėrio ir blogio, tarp harmonijos ir chaoso, blizgesio ir dirbtinumo - labai savitai keisti jo kuriami pasauliai.

Neįpareigojančioje "Pabarstukų" rubrikoje Jūsų teismui pristatome kūrinius ir trumpą šnektelėjimą.

Kaip ar kodėl pradėjai kurti?

Tiesiog vieną dieną gimė mintis, pamaniau jog tai bus visai įdomus laisvalaikio projektas ir nusprendžiau įgyvendinti. Vėliau tai įgijo pagreitį, užsikabinau ir nebesustojau.

Iš ko padaryti tavo darbai? Kokią reikšmę turi būtent tokių dalių pasirinkimas?

Darbai padaryti iš visko kas mus supa. Dalis renkuosi pagal formą ir kilmę, stengiuosi kiekviename kūrinyje palikti kontrastą tarp puošnių dekoracijų ir paprastų, buitinių ar pramoninių objektų, taip primenant apie tai, iš kur viskas kas puošnu atsiranda.

Nors sovietmetis jau senokai baigėsi ir tarybinius laikus menantys istorijos paminklai nuo Žaliojo tilto pakylų nukelti ir pakeisti kitomis skulptūromis, Rusijoje, skirtingai nei Lietuvoje, vis dar smarkiai dvokia sovietmečio pelėsiu, o jauna dramaturgė Asia Vološina pjesėje „Žmogus iš žuvies“ patikslina, kad jo sustabdyti jau nebeįmanoma, per vėlu ką nors pakeisti. „Nenoriu kalbėti apie vieną atvejį, noriu kalbėti apie Rusijos mirtį ir metafizinius dalykus, keisčiausias hipotezes ir galimybes. Noriu kalbėti apie susinaikinimą ir apie tai, kiek tai gali tęstis.“ – teigia rusų kilmės pjėsės autorė. Sausio 7, 8 dienomis Jaunimo teatre vykusio Eglės Švedkauskaitės režisuoto spektaklio tuo pačiu pavadinimu premjera pakvietė visus žiūrovus apsilankyti viename Rusijos bute ir susipažinti su kadaise buvusios imperijos šiuolaikine realybe.

2008 metais atsiradęs, NOA (Naujoji operos akcija) įkvėptas, „Operomanijos“ judėjimas pasižymi nesuvaržytu, atviru požiūriu, iš kurio gimsta multidisciplininis, kolektyvinis menas. „Operomanijos“ operos, žinomos pasauliniu mastu, jau ne pirmą sezoną stebina tiek Lietuvos, tiek užsienio auditoriją netradiciniais sprendimais scenoje. Minėtojo prodiuserio opera „Confessions“ 2016 metais Lietuvoje buvo nominuota „Auksiniam scenos kryžiui“ už geriausią muziką. Projekto koncepcijos ir kompozicijos autoriai – „Spatial Opera Company“: Jens Hedman (Švedija), Rūta Vitkauskaitė (Lietuva, Didžioji Britanija), Åsa Nordgren (Švedija).

Pasaulio viršūnėms vis sukant galvas dėl globalinio atšilimo ir „neišsukant“ jokio drastiškesnio problemos sprendimo, pamažu šį žygdarbį į savo rankas perima vaikai. Turbūt visas pasaulis puikiai žino Gretos Thunberg vardą, o kiek vardų mes dar nežinome? Kiek daug mes nežinome tų tylių, neatrastų herojų, kurie kiekvieną savo gyvenimo dieną bando išsaugoti tai, ką žmonija, kartais atrodo, beatodairiškai naikina. Nors kalbos ir tekstai apie ekologiją, gamtos saugojimą, žaliavalgystę ir kitas eco friendly temas dabar yra labai populiarūs, tačiau šio teksto priežastis – tikrai ne noras jums pamokslauti ar skleisti savo didaktiką apie tai, kas vyksta ir ką vertėtų daryti pasaulyje. Šis tekstas atsirado, apsilankius Povilo Makausko režisuotame spektaklyje „Mano fėjų herbariumas“.

Kai kelių turtingų ir menui prijaučiančių verslininkų dėka 1883 m. teatras atvėrė duris, buvo galima suprasti, jog pasaulis sulaukė įspūdingo reiškinio. Vien tik pirmame sezone įvyko 20 premjerų: „Faustas“ (10. 22), „Liučija di Lamermur“ (10. 24), „Trubadūras“ (10. 26), „Puritonai“ (10. 29), „Minjon“ (10. 31), „Traviata“ (11. 05), „Lohengrinas“ (11.07), „Somnambula“ (11. 14), „Rigoletas“ (11. 16), „Velniūkštis Robertas“ (11. 19), „Sevilijos kirpėjas“ (11. 23), „Don Žuanas“ (11. 28), „Mefistofelis“ (12. 05), „Džokonda“ (12. 20), „Marta“ (01. 04), „Karmen“ (01. 05), „Pranašas“ (02. 12), „Hamletas“ (02. 21), „Hugenotai“ (03. 19), „Romeo ir Džuljeta“ (04. 16), taip pat keletas koncertų.

Šį rudenį darbuotis Nacionalinio Kauno dramos teatro trupėje pradėjo trylika naujų aktorių. Šviežių aktorių, kurie iškart po studijų Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (kurso vad. V. Bareikis ir A. Latėnas) įsiliejo į teatro repertuarą su spektakliu „Bestuburiada“ (rež. A. Vilutytė).

Humoras – dalykas rimtas. Tačiau negalime nesutikti, kad humoro tema yra plačiai nagrinėjama ar aptarinėjama. Viena iš priežasčių yra sovietinis palikimas. Dar gyvi prisiminimai apie humoro vakarus miestų ir miestelių kultūros centruose ar kitose įstaigose. Žinoma, juoko kultūra, kaip ir visos viešojo gyvenimo sritys, kaip ir menas, buvo pajungta ideologijos sklaidai. Šalia kultūros centruose vykstančių humoro vakarų susikūrė virtuvės humoras, kur žmonės, kiek laisviau galėjo juokauti, pasakoti anekdotus apie tuometinę santvarką. Atgavus nepriklausomybę, Lietuvoje vis dar vyko anekdotų, humoro vakarai, kuriuos stebėjo ištisos minios žmonių, tiek gyvai, tiek prie televizoriaus ekranų. Ilgainiui, tokie vakarai sunyko, kaip ir tradicija kalbėti, analizuoti humoro temas viešumoje. Nors dabar situacija pradeda keistis su stand-up’ais, podcast’ais ir kitomis humoro perpildytomis formomis, kurių griebiasi karta gimusi po 1991-ųjų metų. Tačiau tikroji šio teksto radimosi priežastis – spektaklis „Bestuburiada“.

Doktorantė, o dabar jau mokslų daktarė Rūta Spelskytė personalinėje parodoje „Elniaragio ūsas“ domisi gamta, ją traukia ten slypinčios istorijos. Kalbėdama per atidarymą menininkė kvietė visus ne tik pasigrožėti jos sukurtais darbais, tačiau taip pat pajusti jos kūrinius ir jų skleidžiamą energiją juos liečiant, uostant ar kitaip tyrinėjant.
   

Šios parodos epicentru neabejotinai tapo didelė instaliacija su 1,5 tonos geležies rūdos „baseinu“. Iš šimto metrų gylio gręžinio pakeltame vandenyje geležis yra dvivalentė. Susilietus su oru ji oksiduojasi į trivalentę. Tada patenka į baseinus, kuriuose filtruojasi pro kvarcinį smėlį. Filtravimo baseinams prasiplovus, ji atsiduria tarp į korius panašių stačiakampių plokščių (ekspozicijoje matosi jų gabalai), kur yra suspaudžiama pusantros atmosferos slėgyje, nusausinama. 1,5 tonos geležies rūdos yra išgaunama iš beveik 40000 litrų vandens, įdomu tai, kad maždaug tiek vandens sunaudoja pusė Vilniaus gyventojų per dieną.

Ruduo visuomet džiugina ne tik ryškiomis gamtos spalvomis, studentais pasipildžiusiomis didmiesčių gatvėmis, bet ir kasmet Vilniuje vykstančiu ,,Vilnius Mama Jazz“ festivaliu. Šiemet į festivalį, vykusį lapkričio 13–17 d., muzikantai iš viso pasaulio rinkosi jau aštuonioliktą kartą. Be muzikantų iš JAV, kurie nėra praleidę nė vieno festivalio, atvyko svečių iš Belgijos, Graikijos, Izraelio ir Jungtinės Karalystės. Renginio organizatoriai kaip visada pristatė ir Lietuvos džiazą, kuriam beveik išskirtinai buvo skirta mažoji festivalio scena Šiuolaikinio meno centro Kino salėje. Tuo tarpu pagrindinėje scenoje (ŠMC Didžiojoje salėje) tarp daugybės svečių pasirodė tik vienas lietuviškas projektas – Vladimiro Čekasino ir Vladimiro Tarasovo duetas. Visada renginys sulaukia ir nemažai užsienio ekspertų, kritikų, žurnalistų, prodiuserių dėmesio. Tai tikrai puiki galimybė susipažinti su Lietuvos džiazu.

Savaitgalį žymiausią sostinės džiazo šventę „Mama Jazz“ užbaigė amerikiečių trio „The Bad Plus“ – Dave’as Kingas, Reidas Andersonas ir Orrinas Evansas. Šis ansamblis savo skambesyje derina populiariosios muzikos paprastumą ir snobišką džiazinį virtuoziškumą. Visiška trijų instrumentų (fortepijono, kontraboso ir perkusijos) dermė atsiskleidžia ne tik eksperimentiniuose ir originaliuose trio kūriniuose, bet ir tokių grupių kaip „Radiohead“, „Nirvana“ ar „Tears For Fears“ muzikos perdirbiniuose. Prieš pusantrų metų ansamblis išgyveno esminius pokyčius ir ilgametį trio pianistą pakeitė amerikietis Orrinas Evansas. Su pianistu kalbamės apie jo aistrą muzikai, atsidavimą ansambliui ir muzikanto kasdienybę.

Filosofas Arvydas Šliogeris knygoje „Daiktas ir menas“ svarsto,  jog meno kūriniai gali būti suvokiami kaip turintys daiktiškąją būtį. Anot jo, kaip daiktai kūriniai gali būti „išlukštenti“ iš visų žinomų praktinių funkcijų, prasmių ir santykių. Tad žvelgti į meno kūrinį galima kaip į daiktą, kuris atsiskleidžia kaip išskirtinis esinys.

Panašų žvilgsnį į meno kūrinį patiri užsukęs į (AV17) galeriją, kurioje šiomis dienomis veikia skulptūros, instaliacijos ir performanso menininkės Rūtos Butkutės personalinė paroda „Somersault“. Ši paroda – tai judančio objekto choreografija, kuria menininkė siekia tyrinėti kūno ir objekto santykį per judesį. Parodoje jungiamos įvairios medijos: skulptūra, videodarbai, keramika ir performansas. Erdvė sudaryta iš įvairių formų ir medžiagų objektų, tai tarsi skulptūrinė instaliacija, kurią papildo videoįrašai su juose užfiksuotais judesio performansais. Taigi – patenki į erdvę, pilną daiktų.
Vienos iš dviejų parodos salių bene didžiausias ir ryškiausias parodos akcentas – ilgų, tarpusavyje sujungtų, metalinių vamzdžių skulptūra.

Ant stagaro metalo, ant konstrukcijos baugios kalasi naujas pumpuras lietuviškos skulptorių kartos. Baladojas po žiedlapio kiautu gyvybės kupini jų pirštai, plaštakos netrukus konstruosiančios amžinas svajas, vis plečias kraujagyslės, tvinksinčios noru išdrėbti visą svieto būtį ir nebūtį savais posmais akmeniniais ir postplastikiniais. Daugel Vilniaus rudenių sveikinti teko, bet šitas aplankė vedinas vienuolikos žaltvykslių, nieko neatmenančių, numirti skubančių.

Spalio 16-tąją Vilniaus miesto galulaukės nuo pat saulėtekio rajono iki lėktuvų pakilimo tako apsibarstė ekspozicinėmis erdvėmis. Tai nuoseklios savo standartais Vilniaus galerijos AV17 indėlis į meno pasaulį. Jie paleido į laisvę naujadarą „Apsilankymai“, nyrantį iš už termino projektas. Tai ne simpoziumas, paroda ar ciklas, kviečiantis pergalvoti, dekonstruoti, išmontuoti, depiliuoti … Tai – projektas, pristatantis skulptūros galimybes ir iškalbingumą bendrystėje su jai pasirinkta vieta. Šiam projektui galerija pasirinko visą seriją vietų, vienuolika. Tai iki šiol skulptūros ieškančiai akiai neįprasti plotai, aplankyti aidinčiuose kultūrpoliuose. Visos skulptūros esančios šiame projekte iš esmės siekia išsiskirti atrastais ir įvietintais lokacijos prakalbinimo sprendimais.

Galerijos „Meno parkas“ (Rotušės a. 27, 44279 Kaunas, Lietuva) trečiame aukšte iki lapkričio 9 d. veikia Vaidos Tamoševičiūtės paroda „Motinos kūnas“. V. Tamoševičiūtė yra tapytoja, performanso kūrėja, performanso ir gyvo meno festivalio „CREATurE Live ART“ idėjos bendraautorė (kartu su menininke Daina Pupkevičiūte) ir Vilniaus dailės akademijos lektorė. Paroda „Motinos kūnas“ tiria menininką kaip asmenį jungiantį skirtingus veiklos aspektus ir laviruojančio asmeniniame ir profesiniame gyvenime. Ši autorė būdama aktyvia profesionalia menininke ir mažo vaiko mama svarsto kaip galima integruoti motinystės patirtis į performansą. Ruošdamasi parodai 2018 rudenį – 2019 žiemą V. Tamoševičiūtė dalyvavo „Artist Residency in Motherhood“ programoje su mentore Lenka Clayton.

Parodos „Motinos kūnas“ kontekste kalbėjomės su menininke apie performansą, apie performanso dokumentacijos metodus, parodos „Motinos kūnas“ erdvės choreografiją ir menininkės patirtis dalyvaujant Lenka Clayton „Artist Residency in Motherhood“ mentorystės programoje.

Dvi savaites aktualiosios muzikos gerbėjų mintis okupavęs festivalis „Gaida“, spalio 19 d. sugrojo paskutinius kūrinius ir atsisveikino iki kitų metų. Nors visi šių metų festivalio koncertai vyko Nacionalinėje dailės galerijoje, iškilmingam atsisveikinimui publika buvo sukviesta į Vilniaus kongresų rūmus, kur scenoje išvydo Lietuvos valstybinį simfoninį orkestrą, kviestinius svečius ir mūsų dirigentą Karolį Variakojį.  

Jūrų biologas Alisteris Hardy 1960 m. paskelbė paties suformuluotą hipotezę, teigiančią, jog žmonių rūšis, tiksliau atitinkamos rūšies šimpanzės (kurios vėliau, pasak Charles‘o Darwin‘o, evoliucionavo į modernųjį žmogų) kilo iš vandens. Ši hipotezė taip pat žinoma kaip vandens šimpanzės teorija (angl. aquatic ape theory, AAT). Kiek vėliau, pradedant XX a. paskutiniaisiais dešimtmečiais, ši teorija buvo argumentuotai atmetama antropologų ir kitų evoliucijos tyrinėtojų, tačiau išliko ganėtinai gaji neakademiniame lygmenyje. Vandens, jo stygiaus (portalas water.org teigia, jog 785 mln. planetos gyventojų šiuo metu neturi prieigos prie švaraus vandens), mitybos pobūdžio, visuotinio emisijos mažinimo siekio bei kitų globalių problemų nagrinėjimas bei viešinimas yra dažnos šiuolaikinio meno temos. Atsigręžimo – vedamo tiek teigiamų (autorės atžvilgiu), tiek neigiamų (teršėjų atžvilgiu) intencijų – į vandenį temą galime laikyti pagrindine menininkės, Vilniaus dailės akademijos Grafikos katedros dėstytojos Jolantos Mikulskytės parodos „Vis drumstas vanduo“ ašimi.  

Kauno fotografijos galerijos parodoje „36 vaizdai“, kur eksponuojamos Fiodoro Telkovo fotografijos, neliks nepastebėtas vienas objektas – kalnas. Jis pasikartos kiekvienoje fotografijoje, apsuptas miesto panoramos, medžių ar žmonių. Nespalvotose nuotraukose iš pradžių sunku nustatyti ar tai užfiksuoti natūraliai gamtoje susiformavę kalnai ar tik supiltos iš akmenų ar kitokios materijos krūvos, ir kokį vaidmenį jos čia atlieka. Net ir sužinojus miesto pavadinimą, kuriame šios kalvos yra, sunku pasakyti. Tačiau vėliau paaiškėja.

KKKC Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) nuo spalio 11 d. iki lapkričio 10 d. vyksta Neringos Poškutės-Jukumienės juvelyrikos instaliacija / objektų paroda „In Gold We Trust“ (liet. „Mes tikime į auksą“), kurioje juvelyrika praplečia savo ribas ir jungiasi į draugystę su video/audiomedijomis, ready-made ir kitkuo, kas ekspozicijoje tampa vieniu.

Panevėžyje vykstantis šiuolaikinės skulptūrinės keramikos simpoziumas yra vienas ilgiausiai be pertraukos trunkantis tokio pobūdžio simpoziumas Lietuvoje. Šis tarptautinis renginys tapo Panevėžio miesto tradicija, traukos objektu. Simpoziumas puikiai žinomas ir už Lietuvos ribų todėl sulaukia dėmesio tarp viso pasaulio menininkų. Per 30 metų jame jau dalyvavo 170 keramikų iš 37 pasaulio šalių. Šiais metais buvo atrinkti septyni menininkai iš Pietų Korėjos, Brazilijos, Ukrainos, Indijos, Turkijos ir Lietuvos.

Tamsaus baroque pop žanro garso takelis ir casual stiliaus kostiumai Nacionalinio Kauno dramos teatro Didžiojoje scenoje atrodė pernelyg... normaliai. Iš pradžių veiksmas scenoje priminė dar vieno tarp Renesanso idealų ir šiandienos nerimo pasiklydusio spektaklio repeticiją. Net šokėjų kūnai atrodė pavargę ir dar neatsipeikėję iš nuostabos, kad dar kartą, skambant klasikai, tais pačiais judesiais teks spręsti tuos pačius būties klausimus, – kankinanti amžinybė nesigaili žiūrovų. Tačiau, laimė, į tarptautinio šokio festivalio „Aura 29“ spektaklį „Be pavadinimo: Persona“ spalio 5 d. surinkusiems žiūrovams neteko stebėti teatro herojų kančių, vietoj to Beno J. Riepe’s trupė pasiūlė svaiginančią kelionę tarp nejaukaus normalumo ir gundančios beprotybės.

Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras savo repertuare Wolfgango Amadeus Mozarto „Figaro vedybas“ rodo nuo pat Valstybės teatro laikų. Skirtingos kūrėjų komandos iš viso pasaulio įvairiai traktavo šį kūrinį, tačiau visuomet buvo išlaikyta klasika. Teatre nebuvo nei vieno spektaklio, kuris būtų sušiuolaikintas ar perkeltas į kitą laikmetį.

Kai pasaulį išvydo Johannesas Brahmsas ir Antonas Bruckneris, niekas neįtarė, kokie du genijai atkeliavo užkariauti žmonijos. Genijus – labai stiprus žodis. Anot muzikologo Viktoro Gerulaičio, „jeigu Čiurlionis yra genijus, kas tada yra Mozartas?“ Tačiau tiek Bramsą, tiek Brucknerį drąsiai galime vadinti muzikos genijais, nes klausantis jų didingų kompozicijų, atrodo, gyvenime nieko daugiau nebereikia.