Ar tikrai vien tik auksas valdo mus?

KKKC Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) nuo spalio 11 d. iki lapkričio 10 d. vyksta Neringos Poškutės-Jukumienės juvelyrikos instaliacija / objektų paroda „In Gold We Trust“ (liet. „Mes tikime į auksą“), kurioje juvelyrika praplečia savo ribas ir jungiasi į draugystę su video/audiomedijomis, ready-made ir kitkuo, kas ekspozicijoje tampa vieniu.

Parodos pavadinime intriguojančiai sužaidžiama angliška fraze „In God We Trust“ (liet. „Tikime į Dievą“), bet Dievas („god“) pakeičiamas auksu („gold“). Laikais, kai internetinės reklamos siūlo ne tik užsidirbti milijoną nieko neveikiant ar išmokti užsienio kalbą miegant, bet ir progą „Praleisti amžinybę su Dievu“ arba galimybę gauti „atleidimą nuo Dievo“ (šis keistas automatinis vertimas skamba itin ironiškai – tarsi siūlytų virtualią indulgenciją), pradeda atrodyti, kad visi žmogiškieji poreikiai ir lūkesčiai, nesvarbu, fiziniai ar dvasiniai, gali būti patenkinti už tam tikrą kainą. Žvėris nuraminamas, bet tik akimirkai. Neišvengiama ir meno įtrauktis į komercijos pasaulį. Menininkai priversti bendradarbiauti su ekonomine tikrove tam, kad realizuotų savo idėjas ir paprasčiausiai išgyventų. Tokiame kultūriniame klimate nustembi aptikęs meną be moralinio reliatyvizmo, priešingai – su gana tvirta pozicija ir vertybinėmis nuostatomis. Neringos Poškutės-Jukumienės juvelyrikos instaliacija / objektų paroda „In Gold We Trust“ siūlo universalų priešnuodį etiniam ambivalentiškumui – auksinę taisyklę. Auksas, tiek amžių laikytas vienu iš pagrindinių vertės matu, čia tampa priemone kalbėti apie vertes: menamas, esamas, įgyjamas.


Nepaisant Michelio Foucault abejonių dėl autoriaus funkcijos ir Rolando Barthes'o autoriui paskelbto mirties nuosprendžio septintajame dešimtmetyje, autorius išliko gyvas ir vis dar yra reikšmingas meno istorijoje. Menininkų biografijos išlieka vienu skaitomiausiu meno leidybos žanru, o meno kūrinių vertė vis dar labai priklauso nuo dailininko vardo. Naujai atrastų ir išgarsėjusių menininkų darbų nuolatos ieško kolekcininkai ir kuratoriai. Todėl labai įdomus ir drąsus pasirodo parodos autorės pasirinkimas atidarymo vakarą niekur neafišuoti savo vardo – ekspozicija pristatoma kaip ne individo, bet tarsi kolektyvinės sąmonės darbo vaisius. Šalia parodos pavadinimo ant sienos auksinėmis raidėmis surašyti aforizmai apie auksą keliomis kalbomis pastiprina šį pojūtį. Mes patys auksą pavertėme dievu, o dabar bandome nukarūnuoti jį. Bet kaip devalvuoti tai, kas visada būdavo visų valiutų ir verčių baziniu vienetu?


Auksas pastato ir sugriauna imperijas. Jis neatsiejamas nuo religijos ir valdžios viršūnių regalijų. Instaliacijoje „Mero žiedas“ su kičine estetika susijusi reklaminė švieslentė kviečia pažiūrėti į auksinį žiedą, apmautą ant auksinio nykščio. Sakralumas ir profaniškumas suvienijami šiame sukonstruotame visuomenės veidrodyje tarsi atgaliniu adresu grąžintų politines reklamas jų užsakovams. Matyt pagerbiant olandų menininko Ruudto Peterso neįprastos juvelyrikos instaliacijos idėją, norint pamatyti juvelyrikos objektą reikia užlipti ant raudonų kopėčių. Kopėčių panaudojimas čia nėra tik retorinis „triukas“: alchemijoje, įkvepiančioje ne vieną šiuolaikinį metalo meno kūrėją, kopėčios simbolizuoja dieviškumo paieškas. Lankytojų pakvietimas užlipti kopėčiomis – tai tarsi siūlymas pakilti virš įprastinio žiūros taško, pažiūrėti į situaciją „iš aukščiau“, o švieslentės sukuriamas raudonas apšvietimas suteikia ekspozicijai intymumo ir linčiškos atmosferos nuotaiką.

Galima kalbėti apie politikus nesilankančius kultūriniuose renginiuose arba juokauti, kad žiedas gali būti skirtas žydų kilmės lietuvių rašytojui Icchokui Merui, bet tai būtų nutolimas nuo paties kūrinio, kuris be atsiprašymų išsako laikyseną, išreiškiančią nepasitenkinimą vietinės valdžios neveiksnumu. Bet tai neatrodo kaip kritika vardan kritikos ar anarchistinis aktas – papildomas (alternatyvus) skiriamasis ženklas valdžios atstovui sukuriamas kaip prašymas prasmingai sustiprinti savo įtaką ir politinę galią, tauriuoju metalu sutaurinti ir savo kadenciją, išsigryninti akistatoje su auksu. Miesto vadovui aukso auka pateikiama ant nubyrėjusių XIX amžiaus istorinio Klaipėdos Karališkojo pašto plytų. Iškrausčius centrinį pašto skyrių, įspūdingas statinys lieka merdėti, o laikraščių antraštės skelbia, kad „Klaipėdiečių širdis virpinančio senojo istorinio pastato likimas Liepų gatvėje – vis dar nežinomas“. Apmaudu, kad daugelis didingų ir miesto istorijai reikšmingų pastatų griūva tiesiog akyse.


Šį absurdą menininkė Neringa Poškutė-Jukumienė įamžina architektūrinio paveldo trupinius prikeldama naujam – juvelyrikos kūrinio gyvenimui instaliacijoje „In memoriam!?“, bet tai nėra susitaikymas su nykimu: veikiau tai – iniciatyvus metodas konstruktyviai reaguoti į liūdinančias realijas taikomojo meno kalba.


Juvelyriniai dirbiniai papildomi audio ir videoinstaliacija (kurios bendraautorius – Gintautas Beržinskas). Joje užfiksuoti kiekvieną šeštadienį, sekmadienį ir švenčių dienomis vidurdienį pašto bokšte vykstančių kariliono koncertų skambantys varpai, kurie dėl unikalaus montažo videodarbe atrodo kaip gyvo organizmo kūno dalys. Taip kaip objektas tampa juvelyrika tik santykyje su žmogumi, taip ir tikrosios genius loci apraiškos atrandamos per miesto sąlyčio su jo gyventojais analizę. Istorinės miesto dalys yra sudėtingi organizmai, o jų išsaugojimas yra ilgas ir reikalaujantis daug pastangų procesas, kuriam reikia geležinės ar net auksinės valios.


Instaliacijos „24 ct“ videodarbe matome parodos autorę 18 minučių kuriančią efemeriškus aukso papuošalus čia ir dabar – ant savo kūno užsidedančią aukso foliją. Tokios formos aukso beveik neįmanoma suvaldyti: jo kūrybos procesą lydi atsitiktinumo dėsniai, o palyginus greitai pasiektą efektingą rezultatą labai lengva nusivalyti lyg nieko ir nebūtų įvykę. Iš dulkių į (aukso) dulkes. Vartotojiškas poreikis nedelsiant ir be nesklandumų pasiekti geidžiamo poveikio, o nepavykus arba persigalvojus viską be jokios atsakomybės atšaukti arba pradėti iš naujo apgauna tik mus pačius, o ne fizinę realybę, kurioje kiekvienas prisilietimas ir judesys palieka mikrodalelių pėdsakus. Tai labai ryšku kituose instaliacijos kūriniuose – paauksuoti žiedai su odos atspaudais kalba apie unikalų žmogaus genetinį kodą (DNR). Antra, metalinė oda ant pirštų turėtų tarnauti kaip papildoma apsauga, savo išskirtinių bruožų kopijavimas detalėse. Klonavimas visada yra etinius ginčus sukelianti tema – trokštame, bet kartu ir bijome sulaužyti šį bene paskutinį tabu, skiriantį mus nuo Kūrėjo Nr. 1. Nors prisiminkime, ką sakė Volteras – „Jeigu Dievo nebūtų, jį reikėtų išgalvoti“. Galbūt jau seniai peržengėme visus savo pačių sukurtus apribojimus ir dabar gyvename post-post-postpasaulyje, kai tuo tarpu anatomiškai realistiškas auksinis pirštas instaliacijoje vis vien rodo aukštyn, nors taip sunku bent akimirkai nukreipti akis nuo 24 karatų aukso...


Trumpam nuženkime nuo paauksuoto pjedestalo ir norėdami apsisaugoti nuo aukso karštligės, atraskime parodoje ir šiek tiek buities atšvaitų – instaliacija „Virtuvė“ kviečia sugrįžti į gyvenimo virtuvę – darbo, kūrybinę ar tiesiog namų. 3,2 metrų skulptūrinis objektas iš kibirų, puodų, dubenų ir kitų metalinių virtuvinių rakandų čia stovi kaip obeliskas, pašlovinantis tą paslėptąją žmogaus gyvenimo pusę, kurios dažniausiai nenorime rodyti kitiems, „nenamiškiams“. Kartu tai ready-made paminklas tradiciškai moteriškiems darbams, nors šiais laikais vis primenama, kad nebeliko griežtai vien „moteriškų“ arba „vyriškų“ veiklų. Kita instaliacijos pusė sudaryta iš vienuolikos juvelyrinių objektų, kurių pagrindas – klasikiniai emaliuoti puodeliai. Naujas žvilgsnis į aplinkoje esančius įprastinius daiktus randant juose papuošalo potencialą, netiesiogiai papildo aukso ir jo asociacijų temą bei sukelia klausimus – ar sentimentali daikto vertė gali būti palyginama su objektyviai didesne pinigine suma įvertintu dalyku. Kas brangiau? O kuris sukelia didesnį vizualinį pasitenkinimą?

Pasak vieno mito, dievai norėdami pamokyti godųjį karalių Midą (dėl šios ištraukos aktualizacijos prašau įsivaizduokite, kad jo vaidmenį atlieka aktorius Joaquinas Phoenixas), apdovanojo jį galia viską, prie ko prisiliesiąs, paversti auksu. Valdovas tapo labai turtingu, bet išseko jo kūnas, nes ir maistas, prie kurio jis prisiliesdavo, virsdavo auksu. Taigi karalius Midas merdėjo iš bado prie puotos stalo. Auksas pasidarė prakeiksmu, o nemirtingais turėję būti dievai galop irgi pasimiršo. Net galima teigti, kad auksas pergyveno Olimpo gyventojus, nors ir jo paties vertingumo dienos galbūt jau suskaičiuotos, nes vis daugiau dėmesio atkreipiama į decentralizuotas kriptovaliutas tokias kaip bitkoinus. Ir vis tiek norisi pasimatuoti auksinį žiedą, pasitrinti į auksinę sieną ar apsiauti auksinius batelius. Auri sacra fames – tas nepasotinamas aukso troškimas!