Non più andrai...

Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras savo repertuare Wolfgango Amadeus Mozarto „Figaro vedybas“ rodo nuo pat Valstybės teatro laikų. Skirtingos kūrėjų komandos iš viso pasaulio įvairiai traktavo šį kūrinį, tačiau visuomet buvo išlaikyta klasika. Teatre nebuvo nei vieno spektaklio, kuris būtų sušiuolaikintas ar perkeltas į kitą laikmetį.

2010 m. įvykusi naujojo pastatymo premjera (režisierius Emilio Sagi, scenografas Danielis Bianco, kostiumų dailininkė Renata Schussheim, šviesų dailininkas Eduardo Bravo, choreografė Nuria Castejón) iškart prikaustė publikos dėmesį: didinga ir puošni scenografija, originalūs kostiumai, puikūs solistų balsai. Tačiau dėmesys buvo sutelktas ne tik į solistus, bet ir kuriozus. Asmik Grigorian, tuomet dar dainavusi nacionalinėje operoje, per premjerą sulaužė lovą, į kurią įkritus Siuzanai, sulūžo jos dugnas.

Nuotaikinga istorija bei muzika nuo pat pirmų akordų užkariauja publiką. Tad nenuostabu, jog spektaklį rodant beveik be pertraukos ištisą dešimtmetį, publika į jį vis plūsta.

Spalio 10,11 ir 12 dienomis „Figaro vedybos“ į sceną sugrįžo po sezono pertraukos. Sugrįžimas buvo labai įspūdingas. Spektaklis per kelis vakarus sulaukė nemažai debiutų. Vienas svarbiausių – dirigentė Giedrė Šlekytė, kuri išpildė savo seną svajonę debiutuoti LNOBT. Antrasis debiutas – Joana Gedmintaitė, kuri šiame spektaklyje dainuodavo Siuzaną, o šį kartą jai atiteko aikštingosios ir tuo pat metu koketiškos Grafienės vaidmuo, kurį paskutiniais metais dainuodavo Sandra Janušaitė (ji, beje, pasirodė ir pirmame spektaklyje spalio 10-ąją). Abi grafienės, atrodo, yra gimusios šiam vaidmeniui, tad lyginti jas sunku, nes kiekviena šį personažą pateikė iš savo perspektyvos. Tačiau šį kartą, su visa pagarba S. Janušaitei, norisi labiau girti J. Gedmintaitę. Nėra lengva tame pačiame spektaklyje kurti du skirtingus vaidmenis. Šia patirtį turi ir Kostas Smoriginas, kuris mūsų scenoje yra įkūnijęs ir Figarą, ir Grafą. Prieš kelis sezonus Siuzanos vaidmeniu debiutavusi Aistė Pilibavičiūtė klausytojus žavėjo ir šį kartą, tačiau antrame spektaklyje, spalio 11-ąją, ją pakeitė debiutantė Monika Pleškytė, nuo šio sezono tapusi teatro soliste-stažuotoja. Lyg to būtų maža, spalvingąjį Kerubiną pirmą kartą mūsų scenoje dainavo žavioji Jomantė Šležaitė, kurios sodrus balsas puikiai tiko atliekant jauno vaikino vaidmenį.

Žavingas ir gracingas pastatymas be boso Liudo Mikalausko, kaip ir dauguma teatro spektaklių, nebūtų toks nuotaikingas ir įdomus. Šis solistas visada patraukia publikos dėmesį ne tik sodriu balsu, bet ir puikia improvizacija. Įspūdingieji grafai Laimonas Pautienius (itin retas svečias LNOBT) ir baritonas Eugenijus Chrebtovas sužavėjo įsijautę į aroganciją ir puikybę, kurios reikalauja sudėtingas jų herojų charakteris. Manau, E. Chrebtovas yra vienas geriausių šių dienų Lietuvos baritonų, kuris labai įtaigiai ir charakteringai atlieka kiekvieną vaidmenį, ypač Eugenijaus Onegino, kuris, atrodytų, parašytas būtent jam.

Įdomus Antonijaus vaidmuo, kurį jau senokai atlieka Egidijus Dauskurdis. Žiūrint į šį kaimo girtuoklio personažą norisi kvatoti iki ašarų, vargu ar dramos aktoriai suvaidintų Antonijų geriau, nei tai padarė E. Dauskurdis.

Kalbant apie mažus vaidmenis norisi pagirti Rafailą Karpį (Bazilijus), Mindaugą Jankauską (Don Curzio), Guntą Gelgotę (Barbarina) bei Liudą Norvaišą (Bartolas). Šie solistai visuomet pasirodo profesionaliai, puikiai charakterizuoja personažus ir perteikia emocijas, gaila, jog nei M. Jankauskas, nei G. Gelgotė teatre neturi daug vaidmenų, ypač pagrindinių. Šie solistai yra verti kur kas daugiau nei antraeilių personažų.

O štai Julijos Stupnianek ir Irenos Zelenkauskaitės (Marcelinos vaidmens atlikėjos) dainavime šiek tiek jautėsi balso, tarties problemos, kvėpavimo sutrikimai, galbūt tai lėmė ir pasitaikiusį atsilikimą nuo orkestro.

Visi giria spektaklio režisierių, tačiau pamiršta, jog po premjeros jis išvyksta namo, o jo asistentas teatre prieš kiekvieną spektaklį rengia solistus iš naujo. LNOBT dirbantys režisieriaus asistentai Jūratė Sodytė ir Gediminas Šeduikis nusipelno atskirų padėkos žodžių. Šių žmonių darbas – prieš kiekvieną sugrįžimą į sceną paruošti spektaklį kaip prieš premjerą. Už „Figaro vedybas“ atsakingoji J. Sodytė labai myli savo darbą ir ypač operą, nors kadaise buvo baleto solistė. Keista, kad po įvykusių pasirodymų jos niekas neiškviečia į sceną. Labiau mylinčio operą žmogaus mūsų teatre tiesiog sunku rasti.

100-asis sezonas LNOBT yra rimtas iššūkis, su kuriuo teatras po truputį tvarkosi. Laukia net 5 premjeros, daugybė debiutų, garsių dirigentų, kaip Gintaras Rinkevičius, sugrįžimas į orkestro ložę po netrumpos pertraukos. Tad norisi palinkėti teatrui aukštai pakelta galva žygiuoti pirmyn ir stengtis kiekvieną spektaklį paversti premjera, kas puikiai pavyko su „Figaro vedybomis“.