Deja, bet ne taip dažnai atsiranda galimybė išgirsti Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Kompozicijos katedros studentų: Jūros Elenos Šedytės, Godos Marijos Gužauskaitės, Viltės Žakevičiūtės ir Aleksejaus Kalinino, – viso kurso – kūrybą viename koncerte, ir ne tik palyginti, kiek šio trečio kurso kūryba yra panaši, bet kartu nutiesti tiltus į jų praeities muziką. Kovo 3 dieną LMTA Didžiojoje salėje įvykęs koncertas sudomino gana gausią publiką, atėjusią pasiklausyti, kokia gi jaunųjų kompozitorių ankstyvoji kūryba buvo, ir kokia ji dabar.
Šiemet jau aštuonioliktą kartą organizuojama Vilniaus knygų mugė visus neabejingus skaitymui viliojo dar leidyklomis kvepiančiais leidiniais, susitikimais su rašytojais ir itin įvairiu kultūrinių renginių pasirinkimu. Į keturias dienas trukusį renginių verpetą įsitraukė ir Lietuvos muzikos informacijos centras, surengęs „21 amžiaus Lietuvos kompozicinės muzikos antologijos“ pristatymą.
Žavus ir viliojantis bohemiškas XX a. pradžios Paryžius pasitinka žiūrovą šokiais, absentu „apšilimui“ ir juodai balta estetika. Linksmybės apsuka galvą bei priverčia pamiršti gyvenimo sunkumus. Tokia nuotaika prasideda Liūnės Janušytės romanas „Korektūros klaida“ (1938 m.), nuo to atsispiria bei istoriją ima pasakoti ir režisierė Agnė Dilytė.
Vinilas išgyvena savo renesansą. Tarsi feniksas pakilęs iš pelenų jis sklendžia per Lietuvos populiariosios muzikos padangę. Ypač akivaizdi ir apčiuopiama jo apraiška pasirodė ir 18-toje Vilniaus knygų mugėje. Vos įėjus į Lietuvos gretutinių teisių asociacijos „AGATA" organizuojamą Muzikos salę buvo galima pastebėti vieną labai ryškų reiškinį – vinilo plokštelės karaliavo prekyboje. O ką jau kalbėti apie tai, kad jauni atlikėjai mugės metu pristatė savo albumų vinilines versijas!
Vilniaus knygų mugėje vyko kultūrinio žurnalo „Naujasis Židinys-Aidai“ inicijuota diskusija apie kultūrinės spaudos misiją. „Kokią prasmę kultūrinis žurnalas šiandien turi Lietuvoje?“ – klausė diskusijos moderatorius, filosofas Vytautas Ališauskas. Apie tai kalbėjosi literatūros kritikė Jūratė Čerškutė, dailininkas Vaidotas Žukas ir rašytojas ir vertėjas Antanas Gailius. Dalijamės diskusijos santrauka.
Berlyno kino festivalis šiais metais pasiekė ribą, kai patys sau išsikasė per gilią duobę ir nebežino, kaip iš jos išlipti. Visiems viešai žinoma, kad Berlinalė yra politiškai angažuotas kino festivalis, kuriame filmai turi kalbėti aktualiomis socialinėmis ir politinėmis temomis. Visgi kai net su politika niekaip nesusijusio filmo „Traukinių žymėjimas 2“ spaudos konferencijoje pradedama klausinėti apie prieš daugiau nei septynis mėnesius įvykusį „Brexit“ referendumą arba kai pirmieji britų aktoriaus Patricko Stewarto ištarti žodžiai yra apie tą pačią „britiškąją gėdą“, festivalis pasiekia groteskišką būseną – visi tiesiog sėdi nuleidę galvas ir pradeda savęs klausti, ką jie čia veikia.
Nieko keisto, jog „Vilnius City Opera“ įkūrimo dešimtmečio proga režisierė Dalia Ibelhauptaitė pasirinko būtent „Faustą“ (premjera įvyko 2017 m. vasario 15 d.). Su seniai pažįstama komanda (scenografu Dicku Birdu, šviesų dailininku Peteriu Mumfordu, kostiumų dizaineriu Jonu Morrelliu) Didžiojoje Britanijoje gyvenanti lietuvė Vilniaus Kongresų rūmų scenoje pastatė „Bohemos“ laikus menančią operą.
Rankose laikau naują, šiais metais išleistą Egidijos Medekšaitės kompaktinį diską „Tekstilė“. Šio dar spauda kvepiančio kompakto dizainas – minimalistinis, o ant viršelio esantis stilizuotas raštas iš pirmo žvilgsnio primena QR kodą. „Paprastas“ kompaktinės plokštelės apipavidalinimas leidžia daryti prielaidą, jog ir viduje slypinti muzika bus susijusi su išgrynintu estetiniu skoniu, raštais bei postminimalistine stilistika.
Dailininkų sąjungos galerijoje ir Pamėnkalnio galerijoje vyksta dviejų jaunų tapytojų parodos. Indrės Ercmonaitės parodoje „Amen. Paveikslas irgi žmogus“ kalbama apie kūrybos ir autoriaus simbiozę, o Godos Lukaitės ekspozicijoje „Mano vidinis miestas“ žiūrovas kviečiamas pakeliauti po urbanistinius peizažus ir pasvarstyti apie laiko tėkmę. Abi parodos yra Dailininkų sąjungos galerijos projekto „Rytojaus horizontai“, skirto palaikyti ir skleisti jauną profesionalią kūrybą Lietuvoje, dalis.
Kiekviena epocha pranašauja savosios būties baigtį. Jaučiama apokalipsės nuotaika pasireiškia kiekvieno subjektyviu suvokimu apie savo paties laikinumą. Daugeliui iš to kylantis nerimo jausmas įveikiamas paradoksaliai – susitaikymu su neišvengiamybe – ramybę suteikiančiu sprendimu. Dainiaus Trumpio parodoje „Nuojauta“, vykstančioje Vilniaus dailės akademijos ekspozicijų salėse „Titanikas“, šis susitaikymas skleidžiasi pilkos spalvos dominavimu, sunkumu paženklintais darbais, verčiančiais svarstyti ne tik apie jų medžiagiškumą, bet ir po juo esančius malonius ar dėl pačios praeities kontraversiškumo nemalonius prisiminimus.
Turbūt pirmą kartą su akto piešimu susidūriau žiūrėdama 1997 metų filmą „Titanikas“. Toks romantizuotas veiksmas, įgyvendintas jaunų Džeko ir Rauzės, augančiai mergaitei suformavo idealizuotą proceso įvaizdį. Tačiau kiek romantikos lieka, kai šiugždančių pieštukų ar grafitų sąlytyje su popieriumi pozuotoją tuo pat metu eskizuoja dar dešimt piešėjų? Apie tai pasvarstyti paskatino Slaptosios piešiančiųjų draugijos paroda „Aktai“ galerijoje „555“.
Pylimo gatvėje, 20-tu numeriu pažymėtame name, viename šešių kambarių bute gyvenantys jauni menininkai įkūrė kūrybine iniciatyva vadinamą „Studium P” – erdvę, atvirą jauniems kūrėjams ir lankytojams. Mėgstantiems iš naujo atrasti perskaitytas knygas, šalia jos veikia jaukus knygynas „Juodas šuo“. Apie iškilusią erdvę kalbėjomės su kolektyviniai į klausimus atsakančiais „Studium P“ ir „Juodo šuns“ įkūrėjais ir nariais Uršule Baužaite, Tomu Lučiūnu, Živile Lukšyte, Ekvilina Milaševičiūte, Simonu Nekrošiumi, Pavel Pavel ir Mikalojumi Smulskiu.
Įsivaizduokite kiemą, kuriame ant virvės kabo skalbiniai. Įsivaizduokite, kad tai ne kiemas, o parodinė erdvė. Įsivaizduokite, kad aplinkui jus ne džiūstantys skalbiniai, o įvairiaspalvės drobės. Menininkė Agnė Juodvalkytė būtent ir padžiauna drobes projektų erdvėje „Kabinetas“, pirmojoje personalinėje parodoje, pavadintoje „Traces“, norėdama išplėsti ne tik tapybos technines prasmes, tačiau ir suteikti/sukurti kitokį žiūrėjimo būdą į pačią tapybą.
2016-ieji metai nebuvo trumpi dėl daugelio didžiųjų pasaulinių temų: nuo JAV rinkimų, iki pabėgėlių krizės Europoje, Brexito, terorizmo atakų, Davido Bowie mirties… Jeremy’io Dellerio, 2013-aisiais atstovavusio Jungtinei Karalystei Venecijos bienalėje, sukurtas automobilio lipdukas „Velniop jus, 2016-ieji”, yra tikras ženklas, kad meno pasaulis žengia koja kojon su pasaulinėmis pastarųjų metų nuotaikomis.
Nuslūgus praėjusių metų vertinimų pikui, publikuojame dailės kritikės Hettie Judah straipsnį apie 2016-aisiais vizualiuosiuose menuose vyravusias tendencijas. Kai kurios iš jų buvo pastebimos ir Lietuvoje, todėl šalia tarptautinių menininkų vardų pateikiame ir vietinį kontekstą.
„Post Proceso teatras“ savo naująjį sezoną pradeda spektaklio „Ofelijos“ premjera. Kaip ir kiekvieną sezoną, taip ir šį, režisierius Tomas Lagūnavičius stebina naujomis idėjomis, netikėtomis, neįprastomis mintimis. Su režisieriumi kalbamės apie spektaklį ir darbą su neprofesionaliomis aktorėmis.
Kai kurie žmonės mano, jog gyvenimą mato realistiškai ir į kitus žvelgia lyg žiūrinčius į pasaulį pro „rožinius” akinius, t.y. su fantazijos kibirkštimis. Vienas iš pastarųjų buvo neseniai miręs fotomenininkas Romas Juškelis (1946–2016). Fotografo atminimui pažymėti Kauno fotografijos galerijoje sausio 3 – 22 d. veikia autoriaus personalinė paroda. Dėl nuolatinio darbo savo kūrybinėse dirbtuvėse „tyliuoju kauniečiu” pramintas menininkas, sukurdamas retrospektyvinį žaismą tarp dokumentikos ir spalvų, į gyvenimą siūlo žiūrėti per spalvotą prizmę.
„Kada subręsta vandens malūną sukantis mulas? Vandens malūną sukantis mulas subręsta tada, kai jis išmoksta eiti ratu ir nustoja priešintis. Bet tikroji jo branda prasideda kur kas vėliau, kai mulas išėjęs į pensiją suka ir suka ratus po savo pievelę savo malonumui... “ Tai vieno iš personažų – Viktorijos (vaidina Greta Kazlauskaitė) – citata, vienas iš pasakojimų, išvadų, kurių gausu režisierių Eglės Kazickaitės ir Gretos Kazlauskaitės spektaklyje „Nekrozė”. Spektaklyje, kaip ir kituose Apeirono teatro darbuose, režisierės ryžtasi imtis sudėtingo, nevientiso, painaus sceninio teksto kūrimo.
Jeigu galėtum gyventi kiekvieną dieną tarsi ji būtų paskutinė. Ar kiekviena diena prilygtų ištisam gyvenimui? Kiek visa tai galėtų trukti? Ar greitai pranyktų poezija? O gal vis tik pavyktų ją išsaugoti? Filmas „Senekos diena“ savo žinute primena vaikystę, kai kiekvieną dieną, vos pramerkus akis norisi išgyventi viską, kas tik įmanoma. Netaupant įvykių ateičiai tarsi ji net nebūtina.