Kokia yra kultūrinės spaudos misija?

Vilniaus knygų mugėje vyko kultūrinio žurnalo „Naujasis Židinys-Aidai“ inicijuota diskusija apie kultūrinės spaudos misiją. „Kokią prasmę kultūrinis žurnalas šiandien turi Lietuvoje?“ – klausė diskusijos moderatorius, filosofas Vytautas Ališauskas. Apie tai kalbėjosi literatūros kritikė Jūratė Čerškutė, dailininkas Vaidotas Žukas ir rašytojas ir vertėjas Antanas Gailius. Dalijamės diskusijos santrauka.

Vytautas Ališauskas: Kas šiandien yra kultūrinis žurnalas? Kokia jo misija turėtų būti? Kokią prasmę jis turi Lietuvoje?

Jūratė Čerškutė: Norėčiau pažvelgti ne vien į žurnalus, kuriems galioja atskiri kriterijai, bet apskritai į kultūrinę spaudą. Žurnaluose pagrindinis dalykas yra strategijos kūrimas ir temų planavimas į priekį. Manau, kad visi čia esantys redaktoriai žino, kaip sudėtinga tai daryti. Kultūriniams žurnalams aš šio priekaišto neturiu, bet turiu „Literatūrai ir menui“ ir „Šiaurės Atėnams“ – jiems stinga to planavimo į priekį. Galiu pateikti tokį pavyzdį, kad ne kartą esu sulaukusi redaktorių laiško, ar turiu ką nors parašiusi į stalčius. Atsakau, kad gyvenu tokiais laikais, kai viskas planuojama nuo deadline‘o iki deadline‘o, tad aš neturiu laiko rašyti į stalčius. Šis klausimas man yra kaip lakmuso popierėlis, kaip yra dėliojami tie savaitraščiai. Net ir „Kultūros barai“ kartais patenka į šį ratą. Nesupraskite kaip reklamos, bet gerasis pavyzdys tikrai yra „Naujasis Židinys-Aidai“, kuris iš tiesų yra kryptingai formuojamas.

O apie viziją aš manau, kad naujienos šiais laikais sklinda greitai, jas pasiskaitome portaluose ar feisbuke. Ko aš tikiuosi iš mėnesinio kultūrinio žurnalo – kritinio žvilgsnio, refleksijos, analizės ir netikėto požiūrio.  

Antanas Gailius: „Naujasis Židinys-Aidai“ yra žurnalas su aiškia programa. „Kultūros Barai“, kiek juos matau, turi šiek tiek nacionalistinę pakraipą. Ne programinę, bet sudarytą būtent iš to, kas ką yra parašęs į stalčius. Juk būtent tradicionalistai yra žmonės, kurie dažniausiai nedirba nuo termino iki termino, o turi laiko ir neturi kur daugiau savęs pateikti. Man norėtųsi, kad būtų daugiau žurnalų su aiškiomis programomis – deja, šito neturime.

Kultūrinės spaudos misija seniai nebėra informacija. Ar internetiniai kultūros portalai gali konkuruoti su portalais? Čia jau kitas klausimas. Kultūros žurnalų misija – kritinė refleksija.

Vaidotas Žukas: Manau, kad kultūriniai žurnalai turėtų egzistuoti, bet didžiausias klausimas, kokie. Nuo to priklauso ir ar jie bus skaitomi, platinami internete. Mano nuomone, gero produkto pavyzdys yra „Naujoji Romuva“ tarpukario laikais, redaguota Juozo Keliuočio. Ten būrėsi dailininkai, mokslininkai, teatralai, muzikai, vyko nuožmiausios Bažnyčios sankirtos.

V. A.: Beveik visi davėte netiesioginį atsakymą į klausimą, kurį noriu iškelti. Kiekvienas kultūrinis žurnalas turi vienokią ar kitokią kryptį. Tačiau kas tą kryptį apibūdina? Iš vienos pusės kyla klausimas, ar kultūrinis žurnalas gali būti politiškas, susijęs su politine vizija, ideologija? Antras dalykas, jo kaip visuomenės analitinio balso, kultūros gyvenimo (ne tik meno), politinio gyvenimo vaidmuo. Vieni mano, kad politinis-socialinis gyvenimas neatskiriamas nuo kultūrinio gyvenimo, kiti mano kad tai sieti – tiesiog nusikaltimas, kultūra turi atsiriboti nuo visų politinių idėjų.

A. G.: Negaliu įsivaizduoti kultūros ir politikos atskyrimo. Jei kultūrinis žurnalas deklaruoja savo apolitiškumą – juk tai visiškai politinis pareiškimas! Jie deklaruoja, kad jiems nerūpi valstybės gyvenimas. Kitas klausimas, ar kultūros žurnalas turi būti partinis. Jei partija skirtų tiek pinigų, kad galėtų būti išlaikomas visas žurnalas... Visgi tai būtų prastokas leidinys. Jis būtų priklausomas ne nuo žurnalo kūrėjų, o nuo partijos.

V. A. Visa kultūrinė spauda yra priklausoma nuo valstybės. Vos tik tautininkų vadovas tapo Spaudos,  radijo ir televizijos rėmimo fondo (STRF) vadovu, finansavimo taisyklės iš karto pasikeitė. Visų kosmopolitiškų leidinių finansavimas buvo apkarpytas, o jį gavo tautininkiški arba nauji leidiniai. Jei kitas direktorius bus atvirai politiškas – kaip įmanoma padaryti, kad išgyventų kiti leidiniai? Kas bus, jei fondo vadovu taps mėgstantis tik Salomėją Nėrį ir Justiną Marcinkevičių žmogus, arba palaikantis tik šiuolaikinį meną? Fondas buvo įkurtas kaip nepriklausomas nuo valdžios, o dabar jis nepriklausomas tik tuo, kad lėšos paskirstomos jo viduje.

V. Ž.: Manau, kad net ir kultūrinis žurnalas turėtų būti aktyvus politiškai, bet visiškai nepartinis. O dėl fondo... Kiekvienas geras žurnalas turėtų drebinti viešąją erdvę su gerais klausimais, rimtomis peticijomis ir nebijoti ko nors užrūstinti. Mes galim reikalauti lėšų ir finansavimo, jei tikrai turim ką pasiūlyti.

J. Č.: Tai užburtas ratas. Jei savaitinius žurnalus kaltiname tuo, kad jų kokybė prasta, jie visada atsako, kad jie negauna finansavimo, t.y. gauna per mažai. Pernai gegužės mėnesį, kai buvo paskelbti SRTF finansavimo rezultatai, buvo kilusi didelė diskusija. Tada man kilo labai drastiška mintis, kad reikėtų visus savaitraščius uždaryti ir pradėti viską iš naujo. Arba sujunti „7 meno dienas“, „Literatūrą ir meną“ ir „Šiaurės Atėnus“ ir padaryti vieną gerą leidinį.

V. A.: Bet ar iš principo įmanoma sukonstruoti sistemą, kuri garantuotų leidinių pliuralizmą?

V. Ž.: O jei prieškarinio būdu, pabandyti padidinti tiražą?

V. A.: Didesnis tiražas neša nuostolius. Šis būdas jau yra bandytas keleto leidinių. Kai kam tai pavyksta, bet iš principo skaitanti publika Lietuvoje yra ribota. „Naujasis Židinys-Aidai“ dažnai medžiagą paskleidžia po portalus, bet nežinau, ar dažnai skaitytojai pastebi tą mikroskopinį ženkliuką po mūsų straipsniais. Turbūt vieno tokio straipsnio didžiajame naujienų portale auditorija būna didesnė nei visas leidinio tiražas.

J. Č.: Tuomet norėčiau paklausti, ką laikote geru kultūriniu žurnalu? Ar jis turėtų būti skaitomas tik kultūros asmenų, ar ir platesnio lauko?

V. A.: Lietuvoje kultūra suprantama neadekvačiai, t.y. apsiribojama tik menu. Šiandien matome, kad kultūros žmonėmis laikomi tie, kurie turi meno kūrėjo statusą. Jei esi universiteto dėstytojas, tarsi jau nebepriklausai kultūrai.

J. Č.: Visada pavydžiu britams ir etalonu laikau žurnalą „Gentle Woman“. Tai nėra kultūrinis žurnalas, bet ten būna labai gerų interviu. Aš neprieštaraučiau, jei ir mes turėtume gražų žurnalą, kuriame būtų 50 puslapių reklamos, bet būtų ir gerų straipsnių. Mano nuomone, „Moteris“, būdama „glianciniu“ žurnalu, spausdina daug kultūrinės informacijos.

A. G. Bet jei neturėtume aukštosios kultūros žurnalų, „gliancinių“ nepakaktų. Esame maža šalis. Net ir autorių tiek neturime, kad galėtume sau leisti penkis gerus, aukštos kokybės kultūrinius žurnalus.

V. A. Mes kalbame apie tai, kaip išlaikyti tuos tris-keturis gerus žurnalus.

A. G. Na, galbūt galėtume sau leisti pusantro gero žurnalo. Iš tiesų turime dvi Lietuvas, tai gal ir žurnalų turėtų tiek būti.

V. Ž.: Manau, kad geras žurnalas turėtų sunaikinti atskirtį tarp dviejų Lietuvų.

Parengė Deima Žuklytė-Gasperaitienė