Niujorkiečio žvilgsnis į 21 a. lietuvių muziką

Šiemet jau aštuonioliktą kartą organizuojama Vilniaus knygų mugė visus neabejingus skaitymui viliojo dar leidyklomis kvepiančiais leidiniais, susitikimais su rašytojais ir itin įvairiu kultūrinių renginių pasirinkimu, kurie, kaip pastebėjo patys organizatoriai, ilgainiui tapo svarbiausia knygų mugės dalimi. Į keturias dienas trukusį renginių verpetą įsitraukė ir Lietuvos muzikos informacijos centras (LMIC), vasario 25 d. surengęs „21 amžiaus Lietuvos kompozicinės muzikos antologijos“ pristatymą. Muzikologės Veronikos Janatjevos moderuotame pokalbyje dalyvavo leidinio kuratorius Frankas J. Oteris – Niujorke gyvenantis ir dirbantis kompozitorius, internetinio muzikos žurnalo „New Music Box“ redaktorius bei apžvalgininkas, naujosios muzikos kolekcionierius.

„21 amžiaus Lietuvos kompozicinės muzikos antologijai“ minėtasis kviestinis kuratorius iš maždaug trijų šimtų Lietuvos kompozitorių kūrinių, kuriuos pateikė LMIC, atrinko aštuoniolika. Kaip teigė pats svečias, išrinkti tik aštuoniolika buvo itin sudėtinga užduotis. Pirmiausia todėl, jog jam patiko visi kūriniai (prisistatydamas net įvardijo save kaip „įvairios muzikos fanatiką“, „žmogų, dievinantį visus muzikos stilius“) be to, išsirinkus keletą, nepelnytai nuvertinami kiti, ne prastesni kūriniai. Svečias teigė, kad dėl šių priežasčių jo sudaryta selekcija nėra geriausios ar jo mėgstamiausios XXI a. lietuvių autorių kompozicijos. Kompozicijas antologijai Oteris rinkosi remiantis šiais kriterijais: kūrinio trukmė turėjo būti ne ilgesnė nei penkiolika minučių (todėl teko atsisakyti simfonijų, įspūdingų Onutės Narbutaitės ar Osvaldo Balakausko darbų). Kūrinių, kurie yra prieinami tarptautiniu mastu (pavyzdžiui, Zoom In muzikos rinkiniai, kuriuose įtraukta Justės Janulytės, Gintaro Sodeikos, Broniaus Kutavičiaus, Ramintos Šerkšnytės ir kt. muzika), taip pat buvo atmesti.

Kuratorius siekė, jog šioje antologijoje pasirodytų kuo unikalesni kūriniai, kurie nebūtų panašūs tarpusavyje; kurių kiekvienas atskleistų lietuviškos muzikos įvairovę ir reprezentuotų XXI amžiaus kūrybines tendencijas Lietuvoje. Į antologiją jis įtraukė šiuos kūrinius: Tomo Kutavičiaus Triplum (2009), Loretos Narvilaitės The Wave Accompanies the Bird‘s Flight (2012), Antano Kučinsko Scratched Duo (2007), Vytauto Germanavičiaus „Crumbling Arches,“ Labyrinthus Umbrarum (2009), Jurgitos Mieželytės Triglyph (2011), Monikos Sokaitės De nulle part à nulle part (2013), Lino Balto Popcorn (2013), Lukrecijos Petkutės teleAgony (2015), Raimondos Žiūkaitės Chromatography (2013), Justinos Repečkaitės REM (2014), Jutos Pranulytės Octo 716 (2013), Elenos Šataitės Eremos (2015), Tado Dailydos Nothing Happened Today (2008), Juliaus Aglinsko The New Net in Two (2011), Alberto Navicko Blanche t‘a vu (2006), Jono Jurkūno Self-made String of Tiny Amber Beads Turned into (English) Numbers (2015), Žibuoklės Martinaitytės The Blue of Distance (2010) ir Ryčio Mažulio Non in commotione (2008).

Išgirdus, jog svečias yra „visos muzikos maniakas“ ir didelis lietuvių muzikos gerbėjas, kilo kontravertiškų minčių. Pirmiausia, buvo malonu, jog lietuvių (ypatingai jaunų) kompozitorių muzika yra žinoma už Atlanto bei teigiamai vertinama. Visgi ar žmogus, kuris ne tik domisi įvairiausia muzika, tačiau, jo paties žodžiais tariant, „dievina viską“, iš tikrųjų gali kritiškai atlikti solidžią kūrinių selekciją?

Kita į galvą besiperšanti abejonė – ar šis sąrašas, kuris buvo pristatytas „antistereotipišku, kitokiu, nei galėtų būti sudarytas beveik bet kurio vietinio muzikos profesionalo“ iš tiesų yra pranašesnis už tokį, kuris būtų sudarytas „vietinio“ muziko? Atsižvelgiant į iškeltą tikslą – sudaryti XXI a. lietuvių muzikos antologiją, atspindinčią naujas muzikos tendencijas, vargu ar „vietinis“ profesionalas šią užduotį galėtų įvykdyti prasčiau už  kviestinį kuratorių, kaip galima suprasti iš pacituoto pristatymo. Pirmiausiai todėl, jog tokiai užduočiai yra būtina puikiai žinoti lietuvių muziką bei išmanyti buvusias bei esamas muzikines tendencijas, be abejo, būti atidžiai išklausius bei išanalizavus žymiai daugiau nei tris šimtus lietuviškų kompozicijų (Oterio atveju). Drįsčiau teigti, jog, priešingai, tik lietuvis muzikos profesionalas sugebėtų išvengti stereotipiškumo bei kartojimosi, gilinimosi į tai, kas „vietiniam“ yra akivazdu, o svečiui – nauja plotmė muzikiniams atradimams. Siekiant įvardyti „naują“ stilistinę lietuvių muzikos kryptį, vienas iš itin svarbių kriterijų – tai gebėjimas įžvelgti dabartines XXI a. muzikines tendencijas ir jas palyginti su tendencijomis vyravusiomis iki jų. Kritiškai bei kokybiškai tokius sugretinimus atlikti sugebėtų tik profesionalas, kuris specializuojasi Lietuvos autorių kūryboje. Nebandau įtikinti, jog kuratorius nenusimano muzikoje, tačiau jo užsibrėžtas kartelės lygmuo, mano nuomone, nebuvo pasiektas. Oteris savo tekste nepateikė įžvalgų, palyginimo ar analizės apie XX amžiaus lietuvių muziką, kurie taptų atspirtimi bei argumentu įrodant tai, kas, anot jo, šiuo metu yra „nauja“ bei „kitaip“ nei anksčiau. Pateiktas tik aštuoniolikos kūrinių sąrašas, kurio selekcija liko nepakomentuota.

Prieš antologijos pristatymą labiausiai smalsumą kurstė klausimas, kodėl „mitų griovėju“ pristatytas kuratorius pasirinko būtent šiuos kompozitorius bei konkrečius jų kūrinius ir kodėl būtent jie reprezentuoja stilistinius pokyčius lietuvių muzikoje? Po renginio, net rankose laikant Oterio sudarytą antologiją, klausimas liko neatsakytas. Panašu, kad labiausiai atranką nulėmęs kriterijus buvo subjektyvumas. Todėl šią antologiją būtų pernelyg drąsu vadinti XXI amžiaus lietuvių muzikos tendencijų apžvalga ar  XXI a. Lietuvos muzikos kūrinių chrestomatija. Tai veikiau tėra, kaip patys leidėjai nurodo antologijos pristatymo apraše, „diskusijas generuojantis ir reakcijas provokuojantis leidinys“.