Neošamanizmas ir kitos 2016-ųjų meno tendencijos

2017-01-19

2016-ieji metai nebuvo trumpi dėl daugelio didžiųjų pasaulinių temų: nuo JAV rinkimų, iki pabėgėlių krizės Europoje, Brexito, terorizmo atakų, Davido Bowie mirties… Pakanka pasakyti, kad Jeremy’io Dellerio, 2013-aisiais atstovavusio Jungtinei Karalystei Venecijos bienalėje, sukurtas automobilio lipdukas „Velniop jus, 2016-ieji”, yra tikras ženklas, kad meno pasaulis žengia koja kojon su pasaulinėmis pastarųjų metų nuotaikomis. Visgi gyvenimas tęsiasi ir kaip atsvara paryškintoms laikraščių antraštėms egzistuoja ir kitokios, stebinančios, vertos dėmesio temos, kurios šiemet sudomino meno pasaulį.

Pateikiame ryškiausių 2016-ųjų meno tendencijų sąrašą, dailės kritikės Hettie Judah pristatytą tinklalapyje artnet.com. Kai kurios tendencijos yra pastebimos ir Lietuvoje, todėl šalia tarptautinių menininkų vardų įrašome ir vietinį kontekstą.

 

1. Duomenys

Ankstesnis menininkų sekimui ir informacijos rinkimui skirtas dėmesys susiaurėjo iki susidomėjimo asmeniniais duomenimis ir jų rinkimu programėlėse ir socialiniuose tinkluose. To įrodymas – pagrindinė 2016-ųjų metų paroda Somerseto rūmų muziejuje Londone „Didysis duomenų sprogimas”, skirta meno ir informacijos susitikimui.

We Need Us, Cell Slider © Julie Freeman (daugiau informacijos apie kūrinį - čia).

Vasarį nevyriausybinė organizacija Tactical Tech, savo veikla skatinanti saugoti asmeninius duomenis ir privatumą, Berlyne pristatė parodą „Nervingos sistemos”. Šios parodos dalis buvo edukacinis projektas „Baltasis kambarys“. Jo lankytojams buvo siūlomos duomenų detoksikacijos dirbtuvės, vėliau pervadintos „Stiklo kambariu“ ir perkeltos į Niujorką. Tuo metu Mančesteryje škotų menininkė Rachel Maclean (beje, šiemet atstovausianti Škotiją Venecijos bienalėje) ištirpdė plastilininius zombius, primenančius Kim Kardashian figūrą, ir šaukiančius „Mes norim duomenų!“.

2. Didelių korporacijų pasaulis

Grįžtant į vasarį, „Carroll/Fletcher“ kompanija Londone pristatė penkis menininkus ir jų projektą „Neoliberal Lulz”. Jame menininkai savo pačių sukurtomis sąlygomis dalyvavo kuriant verslo strategiją. Tarp jų buvo ir Jennifer Lyn Morone, pasiskelbusi pati taip pat esanti korporacija.

Cally‘io Spoonerio Naujajame muziejuje Niujorke surengtas performansas „Apie netikras ašaras ir užsakomas paslaugas” atskleidė žmonių elgesį pagal korporacijų mąstyseną. Be to, kostiumuoti performansų atlikėjai Lucy Beech ir Edwardas Thomassonas galerijoje „Maureen Paley“ ir kitur atliko kūrinį „Vieši santykiai”. Tuo pačiu metu suklestėjo ir toks hibridinis nei-menas-nei-verslas kaip „Paloma Powers”, įvairiems prekėms ženklams ir įmonėms siūlantis menines praktikas ir netradicinius projektus.

Korporacijų pasaulį ir žmogaus vietą jame nagrinėjo ir jauna lietuvių menininkė Ekvilina Milaševičiūtė. Vilniaus dailės akademijos baigiamųjų darbų parodoje „Meno celės“ ir „Young Poor Artists“ grupinėje parodoje buvo pristatyta jos instaliacija „Always on“, lyg iš postapokaliptinio žmogaus perspektyvos stebinti ofisuose dirbančio žmogaus aplinką.

Verslo ir meno junginių 2016-aisiais Lietuvoje taip pat būta nemažai. Iš jų galima paminėti biotechnologijos įmonę „Thermo Fisher Scientific Baltics“, kuri, bendradarbiaudama su Modernaus meno centru, kaip personalo valdymo sprendimą naudojo meno kuratorystės praktiką. Tad įmonės darbuotojai tapo kuratoriais ir iš Modernaus meno centro kolekcijos surengė parodą „Tiltai“.

3. Neošamanizmas

Visur buvo rengiamos psichotropinės apgaulės. Menininkė Serena Korda savo instaliacijoje „Greitai laikykis, užtikrintai stovėk, aš prišauksiu revoliuciją” Glazgo Tarptautiniame vizualiųjų menų festivalyje pavertė milžiniškus magiškus grybus muzikiniais instrumentais. Pia Lindman kūrinyje „Nosis, ausys, akys” San Paulo bienalėje pasiūlė šimtmečių senumo tradicinį medicininį gydymą, kuris sujungia mintis ir kūną. Pikantišką kūrinį „Cimbolų randai“ galerijoje „Zabludowicz Collection“ pristatė Donna Huanca. Jame buvo naudojamas kvapniosios burseros augalas ir tradicinis tropinis Amazonės vynas ajavaska, pasižymintis haliucinogeninėmis savybėmis. Johannesas Paulas Raetheris privertė užsidaryti Berlyne esančią „Apple” kompanijos parduotuvę, kai pasirodė apsirengęs mistiniu apdaru ir ten ėmė atlikinėti retą žemės ritualą.

Lietuvoje neošamanizmą galima įžvelgti tarpdisciplininio menininko Beno Šarkos darbuose. Jo performansai dažnai primena sunkiai apibrėžiamus ritualus. Jiems pasitelkiamos natūralios pagalbinės medžiagos – smėlis, vanduo ar kitos, sustiprinančios nesuprantamo, tačiau rimto ritualinio veiksmo įspūdį. 2016-aisiais menininkas atliko performansus festivalyje „Velnio akmuo“, Klaipėdos galerijų dienose ir kitur.

4. Gentrifikacija

Ankstesniais metais meno pasaulio susikoncentravimas į gentrifikaciją – procesą, kurio metu tam tikros miesto dalies žemesnės klasės gyventojus ima keisti aukštesnioji klasė – buvo ėmęs pamažu slopti. Dėmesys buvo labiau kreipiamas į erdvės trūkumą ir sunkiai įperkamas studijas brangiuose didmiesčiuose. Tačiau šiemet menininkų žvilgsnis pakilo į bendruomenes, kurios yra iškeldinamos iš savo namų arba jų būstas brangiai įkainojamas. Apie tai kalbės ir 2017-aisiais vyksianti Stambulo bienalė, kurios tema – gera kaimynystė.

Liverpulyje tarpdiciplininės architektūros ir dizaino studijos „Assemble“ trys renovuoti namai (už šį projektą 2015-aisiais jiems buvo paskirta prestižinė Turnerio meno premija) buvo parduoti už 90 tūkstančių svarų. Pardavimas įvyko su antigentrifikacijos išlyga, numatant, kad namai galės būti perparduoti nebent mažesne nei rinkos kaina. Ten pat, Liverpulyje, surengtoje parodoje buvo eksponuota Jamesso Berringtono serija „Modernus gyvenimas” – natūralaus dydžio plytų fotografijos, kaip atsakas į būsto krizę Jungtinėje Karalystėje.

Lietuvoje gentrifikacijos banga mene nuvilnijo taip pat 2015-aisiais. Šios temos aktualijomis buvo grįstas tų metų gatvės meno festivalis „Vilnius Street Art Festival“, koncentravęsis į stoties rajone vykstančius procesus.

5. Kūno politika

Dar prieš Trumpui užgrobiant visas antraštes, dėmesio centre ilgai buvo reprezentacijos, valstybinės kontrolės ir visuomenės požiūrio į kūną klausimai (dažniausiai moterų ir transseksualų, nors ne tik). Tai įvyko dėl turinio, skelbiamo „Instragram” socialiniame tinkle, jame atidengiamų „tobulų” kūnų, ir dėl kovos dėl abortų legalizavimo Lenkijoje ir Airijoje. Metų pradžioje, paskatinta Kelne įvykusių moterų užpuolimų, miesto galerija „Gold + Beton” pristatė parodą, į moters reprezentaciją žvelgiančią vyro žvilgsniu.

„Manifestos“ bienalėje Teresa Margolles sutelkė dėmesį į fizines grėsmes, su kuriomis susiduria transseksualios prostitutės Meksikoje. 43-ųjų Roe prieš Wade‘ą bylos [1] metinių proga Michele Pred kandidatams į JAV prezidentus išsiuntinėjo marškinėlius su užrašu „Mano kūnas – mano reikalas”. Vasarą Londono Voltero studijoje neonatūralistai peržiūrėjo savo performansus, sukurtus nuo 1980-ųjų pradžios, ir priėjo išvados, kad kultūrinis požiūris į moters kūną nuo to laiko pasikeitė nedaug.

Iš lietuvių autorių kūno politikos temą nagrinėja Laisvydė Šalčiūtė. 2016-aisiais Klaipėdoje, „Baroti“ galerijoje ji pristatė parodą „(Melo)dramos. Isterija“, kurioje tęsia savo meno doktorantūros tyrimą apie (melo)dramatiškus kūniškumo įvaizdžius.  

Kūno ir jo nenormatyvumo tema analizuojama jauno lietuvių menininko Dainiaus Obcarsko video instaliacijoje „Kūnas“, pristatytoje jau minėtoje parodoje „Meno celės“. Šiame darbe kūnas dekonstruojamas į nemalonų subjektą ir pateikiamas imituojant siaubo filmų estetiką.

6. Dešiniųjų iškilimas

2016-ieji matė kultūrinį karą tarp Izraelio kultūros ir sporto ministrės Miri Revey ir Izraelio menininkų bendruomenės. Spalį ši buvusi vyriausioji cenzorė tapo pagrindine ilgalaike „The New York Times“ politine tema, kurioje atsiskleidė aiški ministrės pozicija: „Jeigu tu nesi ištikimas savo šaliai, tuomet turėtum būti nubaustas“.

Po JAV rinkimų menininkai Oliveris Chanarinas ir Adamas Broombergas, siekdami pažymėti dešiniųjų jėgų iškilimą Europoje, pradėjo judėjimą „Šalink rankas nuo mūsų revoliucijos“. Metų pabaigoje Lorettos Fahrenholz paroda „Antra valanda ryto“ Kaselyje, Fridericinum muziejuje, buvo palydėta simpoziumu, pavadintu „Naujasis fašizmas?“, kuriame dalyvavo Franco „Bifo“ Berardi, Chantal Mouffe ir kiti.

Politinės aktualijos ir pasaulio neramumai atsispindėjo ir lietuvių menininkų kūryboje. Bene politiškiausia 2016-ųjų paroda buvo Laimos Kreivytės kuruota „Postidėja IV. Karas“. Brexit temą parodoje svarstė Coolturistės, pristatydamos performansą tuo pačiu pavadinimu, kurio metu kirviais kapojo mėlyną europaletę.

JAV rinkimų aktualijas ironizavo visame pasaulyje nuskambėjęs lietuvių grafitis – Mindaugo Bonanu ir Dominyko Čečkausko Trumpo ir Putino bučinys.

7. Gyvūnai

Susidomėjimas antropocentrizmu šiais metais evoliucionavo į labiau specifinį susidomėjimą santykiais tarp žmonių ir gyvūnų, ir darbu už nusistovėjusios pastarųjų hierarchijos ribų. Šia tema kurį laiką domėjosi Pierre‘as Huyghe‘as, tačiau po jo parodos Niujuroko MoMA muziejuje meno pasaulis buvo nuoširdžiai užgyvendintas parodomis, kurių centre – gyvūnai. Pavyzdžiui, Jenso Hoffmanno „Gyvūnija“, Marian Goodman „Didysis gyvūnų orkestras“, Laurie Anderson koncertai šunims ir kt.

Lietuvoje šia tema buvo išleista Audronės Žukauskaitės monografija „Nuo biopolitikos iki biofilosofijos“ (Kitos knygos, 2016). Joje mokslininkė aptaria Michelio Foucault, Gilles’io Deleuze’o, Giorgio Agamben’o ir kt. filosofų biopolitikos sampratą, svarstančią galios kontrolės mechanizmus gyvybės atžvilgiu. Taip pat analizuojama ir priešprieša biopolitikai – ryškėjanti biofilosofijos paradigma, kuri įtvirtina nehierarchinį visų gyvybės formų vertinimą.

 

Iš anglų k. vertė ir parengė Deima Žuklytė-Gasperaitienė

 

[1] Roe prieš Wade‘ą – garsi 1973-aisiais JAV vykusi byla, kurioje teismas nusprendė, kad konstitucijoje numatyta teisė į privatumą apima ir moters teisę priimti sprendimus dėl savo kūno, įskaitant ir abortą, jei jis atliekamas iki trečio nėštumo trimestro. Visgi abortų įteisinimo sprendimas paliktas kiekvienai valstijai atskirai.