Slaptųjų pozuotojų draugija
Turbūt pirmą kartą su akto piešimu susidūriau žiūrėdama 1997 metų filmą „Titanikas“. Toks romantizuotas veiksmas, įgyvendintas jaunų Džeko ir Rauzės, augančiai mergaitei suformavo idealizuotą proceso įvaizdį. Tačiau kiek romantikos lieka, kai šiugždančių pieštukų ar grafitų sąlytyje su popieriumi pozuotoją tuo pat metu eskizuoja dar dešimt piešėjų? Apie tai pasvarstyti paskatino Slaptosios piešiančiųjų draugijos paroda „Aktai“ galerijoje „555“.
Kaip ir galima įtarti pažvelgus į ekspozicijos pavadinimą, parodoje vaizduojama galybė nuogų kūnų. Tai skirtingų autorių darbus vienijantis matas. Kūnas – vienintelė tikra žmogaus nuosavybė. Materialiuoju aš galima dalintis įvairiais aktais: nuo itin glaudžių, aistringų ar jautrių, iki oficialių, štampuojamų teismo salėje.
Paroda man savotiškai priminė žaidimą „Tiesa, drąsa“. Ką nusimetus rūbus žaidime pasirenka pozuotojai: drąsą – vien stovėti nuogi, ar tiesą – nuogumą pridengti patiriama drovumo emocija? O gal nepaisius šios emocijos, modelis bando transliuoti savo išgyvenimus kūno kalba, kad tik nereikėtų garsiai įvardinti, koks šio gyvenimas iš tiesų? Ant išdavikiško kūno gali slypėti ištisos paslaptys ir kiekvienas mažmožis gali išduoti: gyvenimą burbule, kur nepažintas pralaimėjimas; psichologines problemas, pasireiškiančias maniakine depresija; fizines traumas ar chirurgo glamonę steriliais peiliais. Ką tikrai žinome apie pozuotojus, drąsiai stovinčius, gulinčius ar sėdinčius visu gražumu? Menininkai, sukūrę parodoje eksponuojamus piešinius, anaiptol neprisidengę jokiu incognito apsiaustu. Net apsirengę yra šiek tiek nuogi ir jų drąsa persipynusi su viešumo reikalaujančia tiesa. Aiškios pastarųjų pavardės, lengvai išgooglinamos nuotraukos ir interviu (profesiniu ar pagal poreikį asmeniniu paieškos pjūviu). O štai pozuotojai lieka veneromis ir dovydais – nutylėtaisiais. Ar tik ne jie, o ne menininkai be pseudonimo priedangos, yra slaptos draugijos nariai? Slaptųjų pozuotojų draugija.
Pozuotojo ir piešėjo santykyje mažai kur pastebimas ne tik jaudinantis jų akių kontaktas, kuris kino juostoje ir mano prisiminimuose buvo sukurtas tarp Džeko ir Rauzės, bet ir apskritai bet koks intymesnis ryšys. Piešiniuose vaizduojamos figūros pasukusios veidą profiliu arba atgręžusios nugarą, užsisklendusios savyje ir pasistačiusios perregimą sieną – jų vidus lieka nematomas. Kitos – nuasmenintos: panarintomis galvomis, visai neišgrynintais veidais, kadangi menininkas į pozuotoją susikoncentruoja kaip į objektą. Kartais net šį paeskizuoja tik atsainiais kontūrais ir štrichais, gal neradęs anatominių trūkumų, kurie būtų įkvėpę.
Žvelgiant iš Pauliaus Juškos perspektyvos, vaizduojamos figūros mano mintyse susitapatino su neoklasicistinėmis gracijomis. Pozuotojos, ekspozicijoje galbūt net pasikartojančios kitų menininkų piešiniuose, išsiskyrė glotniais odos paviršiais. Menininkas nugludindamas kūną suteikė popieriuje atkuriamoms moterims įtaigų žiūrovo akiai švelnumą ir lengvumo įspūdį. Nepasakytum, kad tie kūnai minkšti, veikiau primena marmurines skulptūras, tačiau dvelkia vitališkumu. Galbūt tose figūrose užfiksuotas sustingdyto gyvybiškumo impulso fragmentas, kuomet pozuotojos širdis suspurdėjo smarkiau. Juška išryškino dailiąją lytį taip, kaip ir skamba šis moters sinonimas. Tačiau jo piešiniuose švelnumas persipina su tvirtumu, stiprybe. Juška apgaubia pozuotojas dieviška aura, piešinyje pasižymėjusia blyškaus balto fono blausa, pastebėjęs tose pozuojančiose moteryse kažką švento, ko žvilgsniais neapčiuopė kiti piešiančiųjų draugijos nariai.
Kitoks dvasingumas juntamas Ugnės Žilytės piešiniuose balto paplūdimio smėlio spalvos popieriuje. Pozuotojos atkuriamos antrame plane jas supančiuose šešėliuose, kurie mena antraeilį veikėją – tamsiąją energiją (tačiau nereikia suprasti, kad neigiamą). Šių objektų – moters ir neapčiuopiamos energijos – sąveikavimas vienoje plokštumoje sukuria įspūdį, tarsi moterų nebebūtų, jos tūnotų materialiojo pasaulio periferijoje, per žingsnį nuo metafizinės erdvės. Autorė su pavidalu sutapatino pačią žmogaus dvasią. Atkuriamuose modelių portretuose užfiksuota įtampa (raumenyse, sulaikytame kvape, galvoje paslėptoje smegenų rievėje). Tuo lyg išreiškiamas suvokimo momentas, kai migla pasitraukia nuo proto ir šis prašvinta.
Laisvesne ir net žaismingesne forma bendrame parodos fone darbų stilistika išsiskyrė Kazys Kęstutis Šiaulytis. Autorius pirmiausia liko ištikimas sau – jo piešiniai karikatūrinio braižo, beveik susidėliojantys į komiksų kadrus. Antra – autoriaus sudėtiniai piešiniai, orientuoti kone į ištisą epizodą, praturtinti spalva, ko nėra jo kolegų, dirbančių monochrominėmis spalvomis, darbuose. Šiaulyčio pozuotojos įkomponuotos nakties mėlio prieblandoje ir apšviestos gelsva, lyg žvakių, šviesa. Arba vaizduojamos viename „kadre“ – tai žalioje pievoje po giedru dangumi, tai debesiui užslinkus ant saulės – pilkšvoje lygumoje.
Šių ir kitų autorių darbuose piešinio žanrą palyginus su tikru žmogumi – tokiu, kokį sukūrė gamta – išryškėja žmogaus ir kūrinio primityvumo elementas. Priešistoriniais laikais uolose pieštas žmogus pasitelkus fantaziją šiais laikais interpretuojamas skirtingai. Taigi piešinių turinys gali būti nevienareikšmiškas. Jei mąstysime paviršutiniškai, tai – nuosekliai žmogaus gyvenimą simbolizuojantis atlasas. Bet yra kontraversiškų nuomonių, kad tai perspėjamosios žinutės ateities civilizacijoms, vienaip ar kitaip atliekančios tą pačią palikimo funkciją. Toks daugiasluoksnis yra ir akto piešinys, smulkiomis detalėmis nupasakojantis didelius dalykus. Strijos atskleidžia gyvenime atliekamą motinos vaidmenį. Raukšlės – sunkiau ir lengviau praėjusius metus. Kartu piešiniui pritaikomos tos pačios ankstyvojo vaizduojamojo meno priemonės, kaip anglis ar šiuolaikinis jos atitikmuo – grafitas, tai leidžia atsiskleisti menininko meistrystei, ištobulėjusiai per daug tūkstantmečių, santykiui su aplinka. Darbuose glūdi atpažinimas, kas svarbu juos sukūrusiam piešėjui ir koks jo akyse yra pozuojantis žmogus.
Atkreipus dėmesį į primityvizmo aspektą, išryškėja trapumo tarp pieštuko ir aktui pozuojančio žmogaus sąsaja. Nuogas kūnas nėra apsaugotas nei nuo saulės spindulių, nei nuo kiaurai perpučiančio vėjo ar aštrių briaunų. O pieštuko grafitas lūžta ar trupa stipriau spustelėjus į pagrindą, kuriame atsiranda piešiamas atvaizdas. Tiek ir lieka iš pozuotojų – slaptoji draugija.
Nepasakytum, kad toji slapta piešėjų ir pozuotojų sąjunga dvelkia romantika, užgožusia skęstančio laivo tragediją. Gal todėl, kad aktas, net jei iš pirmo žvilgsnio paremtas primityvizmu, išties nėra toks paprastas? Gal slapti iš esmės yra ne kūrėjai ir mūzos, o patys aktai, kuriuos atrakina intymus, savaip juos interpretuojantis žiūrovo žvilgsnis?
Paroda „Aktai“ veikia galerijoje „555“ (T. Ševčenkos g. 16F) iki vasario 20 d.