Monumentalus erdviškumas ir kiti garsovaizdžiai

Rankose laikau naują, šiais metais išleistą Egidijos Medekšaitės kompaktinį diską „Tekstilė“. Šio dar spauda kvepiančio kompakto dizainas – minimalistinis, o ant viršelio esantis stilizuotas raštas iš pirmo žvilgsnio primena QR kodą. „Paprastas“ kompaktinės plokštelės apipavidalinimas leidžia daryti prielaidą, jog ir viduje slypinti muzika bus susijusi su išgrynintu estetiniu skoniu, raštais bei postminimalistine stilistika. Visa tai intriguoja ir kviečia leistis į kelionę po kompozitorės kūrybos pasaulį.

Norint suprasti Egidijos Medekšaitės (g. 1979) muziką, svarbu žinoti du faktus: 2003 m. ji baigė tekstilės dizainą Kauno technologijos universitete, o 2008 m. – R. Mažulio kompozicijos klasę Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Šios dvi domėjimosi sritys glaudžiai sąveikauja kompozitorės kūryboje. Dar studijuodama Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje ji atrado unikalų tekstilės raštų perkėlimo į muziką principą, kuriame naudojamos baltos ir juodos rašto gardelės lemia muzikos aukščio, ritmo, dinamikos ir tembro parametrus. Su šia komponavimo sistema kompozitorė derina įvairias inspiracijas, kylančias iš Šiaurės Indijos muzikos tradicijos.  Pasitelkiamos įvairios dermės, ketvirtatoniai ir mikrointervalai. Kaip aliuzija į indiškos muzikos skambesį naudojama glissando grojimo technika, tęsiami burdoniniai tonai. Tai vakarietiškam postminimalistiniam skambesiui suteikia subtilią harmoninę ir tembrinę spalvą.

Kompaktinę plokštelę sudaro kūriniai, parašyti 2006–2016 metų kūrybiniame laikotarpyje. Pasak kompozitorės, visi jie gali būti vadinami tekstilėmis, nes buvo sukurti naudojant jos sugalvotą audinių raštų perkėlimo į muzikos parametrus kūrybos principą.

Pirmasis opusas dviem fortepijonams vadinasi „Tekstilė 1“ (2006). Jis parašytas dar studijų laikais, kuomet kompozitorė išrado minėtą komponavimo sistemą. Dėl aiškios postminimalistinės estetikos kūrinys reikalauja atlikimo precizikos, kurią sėkmingai įgyvendino pianistai Motiejus ir Mykolas Bazarai. Kūrinys priminė tekantį laiką, kurį žmogus sumanė pažaboti įvesdamas metų, dienų, valandų ir sekundžių matus. Muzikinė tėkmė tarsi begalinė, tačiau nuolatos tiksintis aštuntinių judėjimas ją karpo, tolygiai dalina lyg sekundinė rodyklė laiką. Kūrinio skambesys diatoniškas, pasitelkiami tik balti instrumentų klavišai. Visa tai žymi pirmuosius kompozitorės savito braižo kūrybinius atradimus.

Oscillum – amuletas, kurį senovės romėnai aukodavo dievams. Taip vadinasi antrasis plokštelėje skambantis kūrinys (2008), skirtas solo violončelei ir įrašui. Jis paliko vieną didžiausių įspūdžių. Nors opusas parašytas praėjus tik porai metų nuo „Tekstilė 1“ sukūrimo, žyminčio savitos komponavimo sistemos taikymo pradžią, jis pasižymi nemažu kūrybinės minties šuoliu. Trylika violončele įrašytų takelių ir solo violončelės griežiami garsai susilieja į vieną tembriškai įdomų ir turtingą skambesį. Girdimas harmoninis laukas yra tarsi pirminio C# garso spektro išskleidimas, nuolatos perspalvinamas išnyrančiais obertonais. Naudojama glissando grojimo technika ir gaudžiantys žemi violončelių garsai sukėlė erdviškumo įspūdį, kuris tarsi nukėlė į didžiulę, nuo neatmenamų laikų stūksančią šventyklą. Buvo galima justi jos monumentalumą,  didingumą, nuo storų sienų bei laidojimo rusių sklindantį šaltį bei per amžius tvyrančią maldos dvasią. Griežtos kūrinio formos ir struktūros neleido paskęsti ambientinėje meditacinėje erdvėje ir sėkmingai grąžino į realybę.

Trečiasis kūrinys taip pat siejasi su senoviniais tikėjimais. „Akacha“ (2015) – vedų induizme  pirmapradę materialiojo pasaulio esenciją, iš kurios viskas atsiranda ir į kurią viskas sunyksta, reiškiantis žodis. Šiuos virsmus įkūnija styginių orkestras, kurį išmoningai pasitelkiant perteikiamos skirtingos tembrinės ir harmoninės pakopos – nuo „pirmapradžio triukšmo“ iki septynių aiškiau apibrėžtų garso sluoksnių.

„Pratiksha“ (2016) – kūrinys styginių kvartetui, fortepijonui, fisharmonijai ir marimbai yra ne tik naujausias, bet ir guviausias opusas šiame kompaktiniame diske. Tiesa, dėl savo minimalistinės stilistikos – daug kartų kartojamų paprasto ritmo motyvų bei styginių griežiamų glissando – yra kiek įkyrus. Tačiau kūrinio eigoje, motyvams sekvenciškai leidžiantis žemyn, tylant dinamikai ir atsirandant subtilesniems muzikinės medžiagos variantams, klausytojui leidžiama bent kiek atsipalaiduoti ir panirti į muzikos tėkmę. Verta paminėti įdomų formos sprendimo būdą – kūrinys nuo monotoniško faktūrinio judėjimo, kuriame dominuoja styginiai, fortepijonas ir marimba, pamažu pereina į nuosaikesnį skambesį, vis labiau pirmenybę užleisdamas fisharmonijos tęsiamiems garsams. Tai tarsi aliuzija į mąslumo, susikaupimo ir amžinybės pranašumą išsiblaškymo, skubėjimo ir laikinumo atžvilgiu.

„Tekstilė 2“ mišriam chorui (2007) yra vienas pirmųjų kūrinių, sukurtų naudojantis audinių raštų perkėlimo į muzikos parametrus sistema. Dėl siauro, mažosios tercijos, skambėjimo diapazono ir choristų partijų maksimalaus liniarumo, kūrinio faktūra yra intensyvi ir iš esmės nekintanti.  Formos atžvilgiu jaučiamos keturios skirtingos harmoninės padalos, iš kurių kraštinės yra panašios skambesio spalvos.

Matyti, jog kompozitorės idėjų harmoninei ir tembrinei plėtotei, kaip tinkamiausios, pasirenkamos didesnės instrumentų sudėtys. Ne išimtis yra ir kūrinys „Sandhi Prakash“ styginių orkestrui (2013). Naudojama kompozitorės mėgstama atlikimo technika glissando, kuri nuosekliai intensyviai užpildo visą skambėjimo lauką. Šis kūrinio eigoje plečiasi, tutti orkestro glissando grojami garsai kyla aukštyn, kol kulminacinėje kūrinio vietoje staiga išnyksta. Lieka tik žemi styginių gaudžiantys tonai ir nejauki, baugi didžiulė tuštuma. Atrodo, lyg būtume atsidūrę sename vandens bokšte, kuriame šviesa matyti tik aukštai danguje, o apačioje tyvuliuoja bauginančiai rami stichija. Užtenka tik vieno žingsnio, kad peržengtum ribą tarp gyvenimo ir mirties, tad sulaikai kvėpavimą ir stengiesi nejudėti. Jauti, kaip visas kūnas nueina pagaugais. Laimei erdvė palaipsniui užpildoma šiltais styginių garsais, kurie nusklendžia tolyn. Toks kūrinio formos modelis gana netradicinis, nes kulminacija yra tyli, o formos kraštai intensyvūs. Įdomu ir tai, kad šiuo kūriniu kompozitorė apgręžė savo komponavimo sistemos procesą: muzikos parametrai tapo naujais audinių raštais.

Paskutinis plokštelėje skambantis kūrinys „Scintilla“ simfoniniam orkestrui (2008) yra kompozicijos magistro studijų darbas, kuriame autorė siekė apsiriboti šešiais pagrindiniais garsais – C#, D#, E, F#, G#, A#. Kūrinį sudaro penkios meditatyvios dalys, kurios nepastebimai nuosekliai pereina viena į kitą. Muzikos tėkmė, sakyčiau, budistiškai meditatyvi. Šiai būsenai atskleisti pasitelkiamas antikinių lėkštučių bei arfos arpedgio skambesys. Raminančiai veikia ir orkestrinį audinį sudarantys styginių ir medinių pučiamųjų tęsiami garsai. Kūrinys baigiamas penkis kartus lėtai grojant „išrišimus į toniką“, kas primena klasikinio simfoninio kūrinio pabaigos normas. Tačiau tai daroma su tokia išmone,  jog aliuzija lieka tik išprususio klausytojo vidiniais apmąstymais, o kūrinys nepastebimai ištirpsta erdvėje.

Nauja Egidijos Medekšaitės muzikos kompaktinė plokštelė, pristatanti kompozitorės dešimtmečio kūrybinį kelią, paliko teigiamą įspūdį.  Kiekvienas opusas tarsi nukėlė į vis kitus kompozitorės kuriamus garsovaizdžius. Nuo diatoniškai šviesios dviejų karalių pasakos iki didingų, monumentalių šventyklų, bauginančių erdvių, kuriose pajunti savo egzistencijos trapumą. Taip pat nestigo indiškų dermių kolorito ir rytietiškai meditatyvių atspalvių. Matyti autorės kūrybinė evoliucija: nuo baltų klavišų iki mikrotonų, nuo fortepijoninio dueto iki simfoninio orkestro. Vis didesnę reikšmę įgauna muzikos erdviškumas, o begalinė tėkmė vis mažiau yra trikdoma, dalinama. Muzikos formos dažnai reprizinės, apgalvotos ir derančios su kitomis meninės raiškos priemonėmis. Tai aiškų struktūrinį pagrindą turinti muzika, gebanti perteikti klausytojui įvairias psichologines būsenas ir nukelti į nematytas įsivaizduojamas erdves.