I. Ercmonaitės ir G. Lukaitės vidinių pasaulių autoportretai

Dailininkų sąjungos galerijoje (Vokiečių g. 2) ir Pamėnkalnio galerijoje (Pamėnkalnio g. 1) vyksta dviejų jaunų tapytojų parodos. Indrės Ercmonaitės parodoje „Amen. Paveikslas irgi žmogus“ kalbama apie kūrybos ir autoriaus simbiozę, o Godos Lukaitės ekspozicijoje „Mano vidinis miestas“ žiūrovas kviečiamas pakeliauti po urbanistinius peizažus ir pasvarstyti apie laiko tėkmę.

Abi parodos yra Dailininkų sąjungos galerijos projekto „Rytojaus horizontai“, skirto palaikyti ir skleisti jauną profesionalią kūrybą Lietuvoje, dalis. Tačiau šis, formalus sąlyčio taškas nėra vienintelis. Autores vienija ir kalbėjimo vaizdais tonas. Abi ekspozicijos nuoširdžios, atviros, asmeniškos – leidžiančios žvilgterėti į kūrėjų asmenybes ir kasdienybes. Abi merginos tiek paveikslais, tiek anotaciniais tekstais su savo kūrybos adresatais komunikuoja paprastai, suprantamai, nesislėpdamos už žodinių ar vaizdinių koncepcijų rebusų. Dar vienas paradoksaliai bendras vardiklis – unikalumas ir originalumas, atpažįstamas savitas braižas formos ir turinio prasmėmis.

Intymi tapytojų kūryba leidžia šių autorių paveikslus netiesiogine prasme vadinti autoportretine. Regime vidinių merginų pasaulių autoportretus. Abi autorės savo autoportretus kuria pasitelkdamos skirtingas strategijas. Ercmonaitės parodoje susiduriame ir su tikrais autoportretais. Paveikslai papildyti nuotraukomis, kurios pasakoja konkretaus kūrinio istoriją, kelionę, draugystės su juo akimirkas. Įžengus į Dailininkų sąjungos galeriją, mus pasitinka Ercmonaitės autoportretas, pamerkta puokštė ir žvakė, kitaip tariant, altorius. Manau, šio kūrinio nederėtų interpretuoti kaip akibrokšto, susireikšminimo ar net susidievinimo pareiškimo. Tai – kone sakrali meilė tapybai. Menininkė rašo: „Esu pasimetusi, kur baigiuosi AŠ, o kur prasideda PAVEIKSLAS.“ Jos žodžius paliudija tapybos darbai ir nuotraukos, kuriose autorė bando tapti stačiakampiu ir pasikabinti save vietoje paveikslo, įsikūnija į Vitruvijaus žmogų, nusitapo savo aurą, atkartoja gailestingojo Kristaus gestus.

Ercmonaitė pasakoja, jog gailestingasis Kristus į jos gyvenimą ir kūrybą atkeliavo darbo „Uparte“ dėka, kur merginai teko ant porėmių užtempti daugybę šio paveikslo skaitmeninių replikų. Jėzus jai tapo savu draugeliu. Tad laiminančio Kristaus atvaizdo motyvų, transformacijų dailininkės kūryboje neturėtume vadinti šventvagyste, nepagarba religijai ar pan. Tapytoja Kristaus atvaizdą veikiau naudoja kaip vizualinį gerai pažintą ir ištyrinėtą modelį, šiek tiek išblukindama religinį turinį ir šiek tiek šio turinio priskirdama paslaptingai varomajai jos gyvenimo jėgai – tapybai.

Asmenukė su Kristaus atvaizdu, altorėlis ekspozicinėje VDA erdvėje „Krematoriumas“ nišoje – greičiau sekuliari Ercmonaitės pagarba nei priešiškumas. Religinėje plotmėje Dievo ranka sukūrė žmogų ir visą pasaulį, o Jėzus palietimu pagydo žmones ir primena tai. Dailininkai – tarsi Dievo įpėdiniai, pasitelkdami rankas, protus ir jausmus, kuria savo meninius pasaulius. Todėl juodame fone už laiminančio Kristaus išnyra anoniminio dailininko rankos. Paveiksle susidraugauja mokslinės ir religinės tiesos – Kristaus spinduliai transformuojasi į kometos uodegą. Pasaulį kuria Kristus, Tronas iš holivudinio fantastinio filmo, deivė ir anatominis žmogaus modelis, perteikti Vitruvijaus žmogaus formatu. Žemė pagerbiama žvake butelyje, kvepiančiomis žvakėmis ir lavos lempa, simboliškai aprėpiant pagerbimo šviesa tradicijų istoriją ir futuristiškai ją rašant į ateitį. Ercmonaitės paveikslai atspindi autorės reliatyvistinę mąstyseną, sprendžiant pasaulio atsiradimo, egzistencinius klausimus.

Ercmonaitės nutapytame paveiksle „Herbas tapybai“ išsirikiuoja dažai ir terpentinas, skraidžioja teptukai; jame regime autorės kūryboje atsikartojančius motyvus – Kristų ir kanoją.  Ercmonaitės kūryba man visados atrodė XXI amžiaus įsikūnijimas, kur vienoje drobėje susitinka ir bendrą kalbą randa tarpusavyje nesusiję kontekstai. Jos drobės – tikra interneto ir šiuolaikinio žmogaus, gyvenančio, mąstančio panašiais algoritmais ir fragmentais, metafora. Tokia, man rodos, yra ir pati autorė – atvira naujoms patirtims, įkvėpimą ir vertybes atrandanti skirtingose kultūrose bei įvairiuose jų sluoksniuose.

Kai „juodai“ atsibosta juoda spalva, atsiranda paslaptingų hieroglifų. Tapytoja užsideda kaukę ir tampa Fantomu, apauna savo piktąjį alter ego inkariukais ir pozuoja kartu. Parodoje išvystame originalą – dažais nusėtą išblukusią kanojos irkluotojų nuotrauką ir jos tapybines variacijas, atkartojančias išmaniųjų telefonų fotografijų redagavimo galimybes – monochrominis „filtras“, veidrodinis apvertimas, raudonojo mėnulio įterpimas. Pateka raudonojo mėnulio pilnatis, įteikiamos raudonos rožės – beveik romantika. Ponas Dažas šioje parodoje išblyškęs, apsvilęs, prisistatęs anonimu – ši paroda ne apie jį. Praūžia juodų dažų potvynis, ant tirpstančių lyčių lanksto kaukėtos nudistės, apsireiškia Kristus – apokalipsinės nuotaikos.

Ercmonaitė atgaivino ne tik dažus, bet ir porėmį. Karkasas transformuotas į vorą, kryžių, stilizuotą koplytstulpį, primenantį tiek šį memorialinį statinį, tiek ir ekstravagantišką molbertą. Tapytoja koreguoja ne tik porėmio formą, bet ir ekspozicinės erdvės kaip balto kubo formatą. Pati Dailininkų sąjungos galerija nišomis ir širmomis siūlo įdomesnius ekspozicinius sprendimus ir Ercmonaitė išradingai tuo pasinaudoja, iškišdama tik dalį paslėpto paveikslo, lyg malkinėje sukraudama paveikslo „griaučius“. Taip atsiskleidžia netradicinis Ercmonaitės interjero matymas, tačiau architektūra retai tampa dailininkės tapybinių kompozicijų objektu. Šioje parodoje eksponuojamas paveikslas „Tunelis“ atkartoja požeminės perėjos nuotrauką, objektyvą nusėjusias snaiges paverčiant mistiškais ženklais ir amuletais bei panaikinant grafitistų pėdsakus. Šiuo požeminiu tuneliu nukeliaujame į Godos Lukaitės urbanistinių peizažų parodą.

Su Ercmonaitės tuneliu susišaukia Lukaitės svajonių stotelė. Lukaitė svajoja apie savotišką metro požemių ir traukinio bėgių kombinaciją, pereinančią į aklinai tamsų tunelį, dekoruotą elegantiškomis arkomis. Ercmonaitės tunelis vos identifikuojamas, aptrauktas fantasmagoriškomis ūkanomis, o Lukaitės tunelis ištapytas preciziškai, kiek primenantis kompiuterinę grafiką, knygų iliustracijas. Puikiai išgauta išgaubtų lubų iliuzija, nuvarvėjusių dažų sluoksniai vizualizuoja laiko tėkmę, jo sluoksnius. Šiame, kaip ir kituose Lukaitės paveiksluose, nesutiksime nei vienos gyvos būtybės. Tačiau tiek dėl kolorito, tiek dėl tapymo manieros realių apleistų erdvių vaizdai ir fantazijos pasaulio fragmentai neatrodo nykūs, vieniši ar melancholiški. Netgi priešingai – erdvės atrodo gyvos, žaismingos, prisisunkusios pas jas fiziškai ar mintimis besisvečiavusių žmonių prisiminimų.

Lukaitė savo vidinio pasaulio atspindžius dažnai atranda traukinių stotyje, kur žvelgia į staigia perspektyva atriedančius bėgius ir laukia niekada neatvažiuosiančio traukinio, tikriausiai, į stebuklinę šalį, kur traukiniai artėja ir tolsta, o paskutinis iš jų važiuoja į kitą pusę. Laidų ir stulpų raizgalynės menininkės darbuose tampa harmonijos ir ritmikos atradimu. Toks darbų muzikalumas, kone ornamentiškumas primena grafikos darbus. Švelnūs juodi ar balti kontūrai, rožinis ir melsvas rūkas kuria sapno, svajos, reminiscencijų atmosferą. Rakursai persidengia, lenktyniauja tarpusavyje, keičiasi vietomis. Dailininkės kūrybą, rodos, persekioja ir stilizuotas Perlo tiltas, esantis Japonijoje. Lukaitės tiltas jaukesnis, nutiestas ne virš vandens, apsuptas medžių kamienais, visų pamirštas, galbūt net pasislėpęs kažkur Lietuvoje. Juodas, brūkšneliais nusėtas dangus, orientyrus slepiantys debesys, permatomi medžiai. Kreivi-šleivi langai ir plytos ima šokti lietaus šokį ir dangus apsiniaukia.

Kiti Lukaitės paveikslai kviečia užsukti į vidų. Pirmiausia – į Jurgio Kunčino Tūlos kambarėlį. Nors ir nevaizduojama romane vis minėta apsidė, interjeras iš tiesų tinkamas vėlyvojo sovietmečio bohemos atstovei. Schematiškai nužymimos plytos neperkrauna piešinio detalėmis ir įdarbina žiūrovo vaizduotę, permatomos durys leidžia žvilgterėti į peizažą. Tuomet atveriame duris į žalią suvokimo kambarėlį. Ar jis iš tiesų egzistuoja, ką jame suvokė autorė, galime tik spėlioti, suvokdami tik tiek, kad kambarėlis ištapytas meistriškai ir viliojančiai į jį užsukti.

Kitame žaliame kambarėlyje sekama pasaka. Galbūt tik vaikiškomis akimis pažvelgę, galime iš tiesų suvokti grožį? Kai viskas dar nauja, nematyta ir stebina. Pažvelgę pro (ne)tuščių namų langą, matome debesų miestą arba tiesiog balą, kurioje atsispindi dangus. Priklauso nuo to, ar tikime pasakomis. Lukaitė, manyčiau, tiki pasakomis ar bent jau mėgaujasi jų išradingumu, žavisi jų tyrumu. Kambaryje be durų – daug langų – šviesu. Pro galerijos vitrininius langus spigina saulė ir tapytojos sukurtame kambarėlyje tampa dar šviesiau. Autorė, rodos, tuščiose erdvėse nesijaučia nejaukiai – spengiančią tylą išvaiko jos pačios patirtys, svajonės, fantazijos ir spėlionės apie kitų gyventojų bei praeivių išgyvenimus.

Štai ir apžiūrėjome Ercmonaitės ir Lukaitės vidinių pasaulių autoportretus. Ercmonaitė save atranda kultūrinėje „mišrainėje“ ir dažų planetoje, o Lukaitė – apleistose, negirdėtas istorijas šnabždančiose vietose ir paralelinėse, hipotetinėse, fantastinėse erdvėse. Pasisvečiuoti Ercmonaitės sužmogėjusių paveikslų šalyje, įkurtoje Dailininkų sąjungos galerijoje, galima iki vasario 28 dienos, o paklaidžioti po Lukaitės tunelius, tiltus, traukinių stotis ir kambarėlius, sutalpintus Pamėnkalnio galerijoje, – iki kovo 4 dienos.