Vinilas Vilniaus knygų mugėje

Vinilas išgyvena savo renesansą. Tarsi feniksas pakilęs iš pelenų jis sklendžia per Lietuvos populiariosios muzikos padangę. Ypač akivaizdi ir apčiuopiama jo apraiška pasirodė ir 18-toje Vilniaus knygų mugėje. Vos įėjus į Lietuvos gretutinių teisių asociacijos AGATA organizuojamą Muzikos salę (kuri, dideliam jos lankytojų nusivylimui, buvo maža, be to, joje nevyko koncertai) buvo galima pastebėti vieną labai ryškų reiškinį – vinilo plokštelės karaliavo prekyboje.  O ką jau kalbėti apie tai, kad jauni atlikėjai mugės metu pristatė savo albumų vinilines versijas!

Aš pati užaugau jau kitais laikais, todėl plokštelės nekelia jokios nostalgijos – man neteko atlikinėti tų „ritualų“ ir parenginėti patefono. Be to, turiu gana skeptišką požiūrį į naujausias, net ir labai žavingas, „hipsteriškas“ madas. Todėl ir į šį reiškinį žiūrėjau su tam tikru nepasitikėjimu. Atgijusios vinilinės plokštelės tema buvo paliečiama bene kiekvienoje su muzika susijusioje diskusijoje. Norėjau susidaryti savo nuomonę šiuo klausimu, todėl nuolatinis buvimas Muzikos salėje išėjo į naudą.

Visus mano girdėtus pokalbius moderavo Ramūnas Zilnys ir Domantas Razauskas. Ir visuose pokalbiuose buvo užduodami panašūs klausimai apie plokštelės karaliavimą: kodėl ji sugrįžo ir vėl tapo populiari, kaip ilgai ji gyvuos, kuo ji ypatinga, kodėl žmones traukia ši muzikos klausymo alternatyva? Daugelis romantizuodami aukštino plokštelės nesintetinį, tikrą skambesį. Su tuo negalima ginčytis – vinile užfiksuotas garsas dažnai būna labai šiltas, o naujausiuose leidiniuose – ypač kokybiškas. Taip pat, kiekvieną kartą skambėjimą lemia įvairūs aplinkos faktoriai, todėl ir tą pačią muziką girdi vis kitaip. Tačiau netikiu, kad šiuolaikine aparatūra negalima išgauti kokybiškų garsų. Kitas aspektas – tai klausymo ritualas. Jei neklystu, D. Razauskas pokalbyje su Rolandu Kazlu aptarė tai, kad dėl šiuolaikinių technologijų mažai kas skiria laiko nuosekliam muzikos albumų klausymui. O to reikalauja vinilinės plokštelės: turi paleisti plokštelę, uždėti adatėlę, atsisėsti ir klausyti. Po 20 min. turi vėl prieiti prie patefono ir apversti plokštelę, kad galėtum tęsti savo klausymo „apeigas“. Tokie „ritualai“ žavi tiek jauną, prie lengvai pasiekiamos muzikos pratusį melomaną, tiek seną plokštelių klausytoją. Vienas jaunas atlikėjas išsakė mintį, kad žmogui svarbu turėti apčiuopiamą muzikos ir mėgstamo atlikėjo relikviją. Plokštelė kur kas „realesnė“ nei kompaktinis diskas. Be to, plokštelių įvaizdis yra solidesnis.

Buvo juokinga stebėti kaip jaunų grupių, išleidusių ir pristačiusių savo albumus vinilinėse plokštelėse, atlikėjai neišmano, kaip tos plokštelės veikia. Jaunos (ir tikrai puikios) grupės „Sheep Got Waxed“ muzikantas, paprašytas paleisti savo vinilą, net nežinojo nuo ko pradėti. O kita jauna grupė „ba.“ nebuvo girdėję savo pristatytos plokštelės. Grupės „Freaks on Floor“ lyderis neaukštino nei nepaprasto vinilo garso, nei jo reikšmės, tačiau iš jo kalbėsenos buvo galima drąsiai spręsti, kad ne vieną vinilinę plokštelę išleidęs muzikantas tai darė grynai komerciniais sumetamais. Taigi, jaunajai muzikantų kartai tokia muzikos sklaidos priemonė nėra vien tik geresnės garso kokybės siekis ar nostalgija, bet veikiau prekybinis triukas.

Rašydama šį tekstą prisiminiau jauną XXI amžiaus žmogų, savo noru pardavusį kankles ir už gautus pinigus nusipirkusį patefoną. Tuo metu dar buvau nedidukė, o plokštelės toli gražu nebuvo tokios populiarios kaip dabar. Tada man tai pasirodė labai keista, tačiau savotiškai žavu. Dabar bene kiekvienas „meniškas“ jaunuolis būtinai turės patefoną (nesvarbu, kokios kokybės). Tačiau ar dar ilgai vinilo plokštelė bus populiari? O gal ji visam laikui užkariavo muzikos rinką ir melomanų lentynas? Zina Nutautaitė-Indrikonienė, ilgametė buvusios Vilniaus plokštelių studijos siela, pasakojo, kad senaisiais plokštelių klestėjimo laikais atrodė neįmanoma, kad vinilas nustotų egzistuoti. Jai pritarė ir muzikologas Darius Užkuraitis, kuris teigė, kad vinilinė plokštelė liks nuolat grįžtančiu reiškiniu – laikui bėgant vis atsiras ir išnyks muzikinėje rinkoje. Manau, kad tai gana tikėtina, turint omenyje, kad tai būdinga visoms madoms. Geras to įrodymas – taip pat Knygų mugės Muzikos salėje pristatyta Teisučio Makačino ir Laimio Vilkončiaus vinilinė plokštelė „Disko muzika“, kurios pakartotiną po daugiau nei 30-ties metų leidimą padiktavo būtent jaunoji publika. Tiksliausiai ir, mano manymu, objektyviausiai į šią temą reagavo Andrius Mamontovas. Paklaustas, ar planuoja pasekti kitų atlikėjų pavyzdžiu ir išleisti vinilinę plokštelę, pareiškė, kad tikrai ne; o ir pats  neturi patefono. Kaip atlikėjas, jis žiūri į realią dabartį ir ateitį, kurioje karaliauja skaitmeninės technologijos ir muzika kiekvienam yra ir bus prieinama interneto bei kitų medijų dėka. O ir tokių muzikinių leidinių kokybė tikrai nėra blogesnė nei plokštelėse.

Taigi, kokią nuomonę apie vinilą susidariau lankydami Knygų mugėje? Nesu priešiškai nusiteikus vinilinių plokštelių sugrįžimo atžvilgiu. Tai graži tradicija, gana plačiai paplitusi tarp jaunimo. Nostalgiškai paklausyti muzikos senuoju būdu iš naujų, geros kokybės plokštelių ir tikro, nesusintetinto garso muzikos – išties be galo smagu. Tačiau tai tėra tik mada. Technologijos juda į priekį ir patefonai išliks tik papildomu, archajiškai žaviu muzikos klausymo ir kolekcionavimo būdu – labiau relikvija, nei aktualiu muzikos leistuvu. Tas pats, manau, laukia ir magnetinių juostų bei kasečių. Muzikos salėje ši tendencija jau nedrąsiai kėlė galvą, pasirodydama vienoje ar kitoje lentynoje ar mugės lankytojams puse lūpų nostalgiškai užsiminus apie jų sugrįžimo galimybę. Tad  ruoškime magnetofonus! O kol kas galime džiaugti geros kokybės plokštelėmis ir milžiniška jų paklausa.

 

T. Makačino plokštelės „​Disko muzika" galima klausytis pakartot.lt sistemoje.