Kelionė kūrybos tiltais

Ieva Gelžinytė 2017-03-13

Deja, bet ne taip dažnai atsiranda galimybė išgirsti Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Kompozicijos katedros studentų: Jūros Elenos Šedytės, Godos Marijos Gužauskaitės, Viltės Žakevičiūtės ir Aleksejaus Kalinino, – viso kurso – kūrybą viename koncerte, ir ne tik palyginti, kiek šio trečio kurso kūryba yra panaši, bet kartu nutiesti tiltus į jų praeities muziką. Kovo 3 dieną LMTA Didžiojoje salėje įvykęs koncertas sudomino gana gausią publiką, atėjusią pasiklausyti, kokia gi jaunųjų kompozitorių ankstyvoji kūryba buvo, ir kokia ji dabar. Autoriai šį kūrybos vakarą pavadino „Kūrybos tiltai: tada ir dabar“, siekdami parodyti ne tik premjerinius kūrinius, bet ir tai, kaip akademinėje terpėje kito jų muzika. Pradėję karjerą dar mokyklose, jie neabejotinai keitė savo pažiūras, buvo inspiruojami vis kitų veiksnių ir pamažu formavo savitą stilių, kuris, matyt, vis dar tebesiformuoja. Tai pagrindė koncerto dualumą: pirmoje dalyje buvo galima išgirsti ankstyvuosius visų keturių kompozitorių kurinius, na, o antroje – dar šiais, 2017 metais, sukurtas kompozicijas. Tačiau koncertą norėčiau aptarti priešinga tvarka – kiekvieno kompozitoriaus kūrinius atskirai, kadangi tai padės pastebėti jų kūryboje per pastaruosius metus įvykusius pokyčius.

Iš kitų šis koncertas išsiskyrė itin individualiu ir intymiu kiekvieno kompozitoriaus pristatymu, nors, žinoma, apie vienus išgirdome mažiau ir kukliau, apie kitus – išsamiau. Tačiau kiekvieno iš jų aptarimas leido klausytojui labiau priartėti prie asmenybės ir kūrybos, išgirsti, kas juos įkvėpė būti kompozitoriais ir sukurti koncerte atliekamus kūrinius. Viltės Žakevičiūtės pristatymas buvo gana kuklus ir paprastas. Ji yra baigusi Juozo Naujalio muzikos gimnaziją. Kaip pati teigia, kompozitorės kelio ji nesirinko. Jai svarbiausia – būti kuo arčiau muzikos, suvokti jos gimimą bei virsmą. Viena iš gražiausių kompozitorės išsakytų minčių – tai noras, jog muzika ne priklausytų jai, bet taptų jos dalimi. Pirmasis skambėjęs kompozitorės kūrinys „Žaidimas be taisyklių” (2013, atliko Saulė Berezinaitė, fortepijonas, Milda Kraujutaitytė, smuikas, ir Viltė Žakevičiūtė,  smuikas) neišsiskiria kaip itin specifinės tekstūros kūrinys, bet yra gana patrauklios formos. Dvejiems smuikams ir fortepijonui parašyta pjesė yra gana fragmentiška, tačiau smuikų partijų suderinimas ir tarpusavio žaismas skamba ypač maloniai. Kaip pati kompozitorė kūrinio anotacijoje mini: „Žaidimas kiekvienam suprantamas skirtingai. Vaikai žaidžia be taisyklių, nes smagu ir ką daugiau veikti? Vėliau viskas šiek tiek kitaip. Bet kai atsiranda taisyklės... prasideda kita žaidimo forma, kuri smagi toli gražu ne visada”. Vietomis šiek tiek chaotiška, minorinė ir dramatiška tematika atspindi kompozitorės norą pasakoti apie gyvenimišką žaidimą be taisyklių, kai jį žaisti nebūna taip linksma. Antrasis kompozitorės kūrinys „Laumių suvartai” (2017) dviem akordeonams (atliko Agnė Rimgailaitė ir Raimonds Ungurs) atspindi ne tiek artimus, bet ir ne tiek tolimus jaunosios kūrėjos ieškojimus. Anotacijoje minima:  „Šis kūrinys įkvėptas lietuvių tautosakoje gyvenančių laumių – mitinių būtybių. Laumių vaizdinyje esanti sudvasinta pati gamta – miškai, kalnai ir upės. Laumės vaizduojamos kaip tarpininkės tarp žemės ir dangaus, todėl greta atsiranda suvartai. Šį žodį senovėje lietuviai minėjo pažymint mėnulio jaunaties fazę“. Akordeonams skirtas kūrinys, mano nuomone, buvo vienas iš geriausių iš skambėjusių tą vakarą. Jame galima išgirsti skirtingų medžiagos pateikimo būdų: tiek klasterinio skambesio, tiek ir minimalistinio repetityviškumo. Iin puikiai pasirodo šių dviejų akordeonų tarpusavio dialogas, kurį kompozitorė praturtina trumpais sustojimais, leidžiančiais klausytojui trumpam atsikvėpti ir tuo pačiu metu muzikai suteikiančiais lankstumo. Taigi nors nuskambėjusi Žakevičiūtės kūryba neišsiskyrė eksperimentiškumu ar skirtingų sąskambių paieškomis, kompozitorės mokėjimas medžiagą pateikti itin aiškiai ir puikiai išplėtoti turbūt sužavėjo daugelį klausytojų.

Godos Marijos Gužauskaitės kūryba koncerte nuskambėjo net tris kartus ir visus kartus sugebėjo atskleisti pakankamai skirtingas kompozitorės ieškojimų plotmes. Kaip pati kūrėja teigia, savo pašaukimą ji pajautusi dar besimokydama M. K. Čiurlionio menų mokykloje, kur baigė kompozicijos klasę pas prof. Rytį Mažulį. Godą Mariją domina viskas, kas susiję su muzika, todėl ji nevengia kartkartėmis tapti ir muzikos kritike. Šiuo metu mokosi Ričardo Kabelio kompozicijos klasėje. Pirmasis koncerte skambėjęs jos kūrinys „Kelionė rytiniu traukiniu 06:44“ dviems fortepijonams (2010) sukurtas netgi prieš septynerius metus. Kaip teigia autorė, tai pirmasis jos kūrinys, sukurtas dar mokykloje, dedikuotas geriems draugams – pianistams Laurynai Lankutytei ir Augustinui Eidukoniui, kurie ir šį vakarą atliko kūrinį. Kompozicija pasižymi paprastumu, atspindinti žaismingą, naivią nuotaiką. Na, o kompozitorės antrasis kūrinys „Makabriškos atostogos arba Erdvinis virsmas Z plokštumoje” (2014) virtualiems instrumentams pažymi jau itin minimalistinę kryptį. Šis kūrinys yra parašytas pirmo kurso pradžioje, tad jame dar jaučiama minimalizmo įtaka, kurią Godą Mariją patyrė dvyliktos klasės pabaigoje. Kūrinio forma – tai dviejų teleskopinių struktūrų persiliejimas erdvėje, z plokštumoje, vienai struktūrai tolstant, o kitai artėjant. Kūrinys, kaip ir būdinga minimalizmui, itin repetityvus, pasižymintis diatonine harmonija ir pakankamai aiškiai koncentruojasi į muzikos procesualumą. Pamažu kintantys motyvai pildomi, keičiami ir varijuojami, tai verčia klausytoją atkreipti dėmesį į patį procesą. Paskutinis kūrinys „Garso link arba Kvėpavimas“ (2017) įrašytiems fleitos, obojaus, klarneto, trimito, trombono ir tūbos garsams parodo kompozitorės susidomėjimą erdvinėmis sferomis ir garso menu. Kūrinio idėja – nuoseklus kitimas nuo tylos iki toninio garso. Kompozicija remiasi forma, kuri savyje talpina mažus skirtingos trukmės ir intensyvumo procesus. Kompozitorės noras vaizduoti salėje vykstantį kvėpavimą buvo gana sėkmingas. Kūrinio erdviškumas leido klausytojams panirti į savotišką transą. Iš tiesų pati kūrinio idėja ir pavadinimas – „Garso link“ – pažymi svarbią kompozitorės mintį, kad muzikoje visada egzistuoja tarpiniai momentai, kurie taip pat yra muzikos dalis.

Aleksejaus Kalinino kūryba yra kiek kitokia nei pastarųjų kompozitorių. Aleksejus nebijo drastiškai ieškoti, tyrinėti visiškai naujus muzikos kūrimo klodus, išbandyti netradicinius pasirinkimus muzikoje. Autorius, besimokantis prof. Ryčio Mažulio klasėje, apie save daug kalbėti nelinkęs. Kitaip nei kiti studentai, Aleksejus baigęs mokyklą kompozicijos studijas pasirinko po dvejų metų pertraukos. Pasak jo, troškimas kurti jį lydi nuo pat vaikystės. Tai teikia didžiausią malonumą, džiaugsmą ir norą tobulėti. Kurdamas autorius remiasi afektais, nes, pasak jo, muzikos esmė slypi emocijose. Tačiau svarbiausia, jog rašydamas muziką siekia išbandyti kuo daugiau technikų ir atrasti vis daugiau galimybių. Pirmasis nuskambėjęs Aleksejaus Kalinino darbas „Impromptu“ obojui ir fortepijonui (2015, atliko Agnė Ivanauskaitė, obojus, ir  Dovilė Kirdaitė, fortepijonas), buvo įkvėptas prancūzų kompozitorių Claude‘o Debussy ir Olivier Messiaeno darbų. Dar kūrinio pradžioje girdima akivaizdi impresionizmo įtaka, kuri išskiria koncerto kontekste. Tačiau  jo eigoje kompozitorius pradeda miksuoti atonalios muzikos tėkmę (matyt, čia pasireiškia Messiaeno įtaka) su vis dar romantišką pradą turinčia melodija. Antrasis Aleksejaus kūrinys „RVC NVP“ – kvintetas fleitai, fortepijonui, elektrinei gitarai, sopranui ir violončelei (2017, atliko Dominyka  Šeibokaitė, fleita, Gintė Preisaitė, fortepijonas, Linas Ivanauskas, elektrinė gitara, Dalia  Krapavickaitė, sopranas ir  Peyton Hall Magalhaes, violončelė) – leidžia klausytojams pamatyti jau visiškai kitokią kūrėjo pusę.  Pavadinimo šifruotė žinoma nedaugeliui, nes kompozitorius nori ją išlaikyti paslaptyje. Šiame kūrinyje autorius norėjo išbandyti skirtingų tembrų ir instrumentų galimybes. Kūrinyje vyrauja išplėstinės technikos, kurios sukelia įdomius sąskambius tarp visų instrumentų, papildo vienas kitą jų skirtumu ir tampa visuma. Be to, šis kūrinys neturi nei metro, nei tempo. Visa kūrinio esmė priklauso nuo dirigento interpretacijos. Ši aleatorika paremta kompozicija atspindi kompozitoriaus jau anksčiau minėtą norą tyrinėti kuo įvairesnes muzikines tekstūras. Pakankamai didelė ir įvairi kūrinio atlikėjų sudėtis leidžia klausytojui išgirsti iš pirmo žvilgsnio sunkiai suderinamus instrumentus. Nors elektrinės gitaros naudojimas atrodo gana novatoriškas ir turėtų padėti kūriniui sukurti stipresnį įspūdį, visgi kartais tai tampa pernelyg išsišokančiu elementu. Naujus kompozitoriaus ieškojimus atspindi ir įvairių sąskambių miksuotė, chaotiškas jos pateikimas. Visgi nors kompozitoriaus tyrinėjimai eksperimentinėje muzikoje sveikintini, vietomis jiems trūksta išbaigtumo.

Paskutinioji koncerto autorė – Jūra Elena Šedytė – vienintelė kompozitorė iš šio kurso, susidomėjusi vokaline muzika ir lietuvių folkloru. Dar besimokydama M. K. Čiurlionio menų mokykloje ji dalyvavo ekspedicijose po Lietuvą, girdėjo lietuvių liaudies dainas. Nuo pat mažens Jūrą Eleną traukė vokalinė muzika, susidomėjimą skatino ir jos pačios noras dainuoti. Be to, ji kuria muziką ir teatrui. Šiuo metu Jūra Elena Šedytė studijuoja Martino Vilumo kompozicijos klasėje. Stiprų ryšį su lietuvių liaudies muzika atspindi „Ąžuolėlis” balsui ir fortepijonui (2014, atliko Dalia Krapavickaitė, mecosopranas ir Gintė Preisaitė, fortepijonas). Tai pirmoji kompozicija, kurta akademinėje aplinkoje. Joje ryškus autorės noras gilintis į išplėstines instrumentinio tembro išgavimo ir atlikimo technikas. Kaip intonacinį ir poetinį pagrindą kompozitorė pasirinko lietuvių liaudies raudą. Tačiau itin svarbiu elementu kūrinyje tampa skirtingo vokalinio atlikimo ir tembrų paieškos. Atlikime skamba ir šnekamasis dainavimas, šnabždėjimas, manieringas šūkčiojimas, todėl Dalia Krapavickaitė turėjo galimybę atsiskleisti puikų vokalą, kuriame nestinga teatrališkumo ir įtaigios išraiškos. Antrasis Jūros Elenos kūrinys „Somnus de Somno“ (2017, liet. „Sapnas apie sapną“) balsams: sopranui, altui ir baritonui, fortepijonui, elektrinei gitarai (atliko Dalia Krapavickaitė, Jonė Girdzijauskaitė, altas, Artūras Maliukas, baritonas, Linas Ivanauskas, elektrinė gitara, Gintė Preisaitė, fortepijonas, dirigavo Kotryna Starkutė) yra sapnų tematika grįsto ciklo dalis, kurį įkvėpė Aido Marčėno poezija. Savo stilistika kūrinys yra pakankamai panašus į pirmąjį, kadangi jame taip pat pastebimi gana įvairūs vokalo atlikimai. Čia susipina tiek eksperimentinės muzikos sąsajos, aleatorika, tiek ir liaudies muzikos melodijos. Elektrinės gitaros įtraukimas taip pat suteikia papildomų atspalvių. Šis itin kontrastingas, patrauklus tiek savo įvairialype struktūra, tiek ir atlikimu kūrinys neabejotinai išsiskyrė visame koncerto kontekste.

Kompozitorių atėjimas į akademinę aplinką neabejotinai leido jiems gauti naujų potyrių ir pradėti arba tęsti savitos kūrybos ieškojimus profesionalioje aplinkoje. Pažvelgus į dviejų skirtingų etapų kūrinius, vienų autorių kūryboje pastebimas nuoseklus tobulėjimas, liekama prie panašių interesų, o kiti drastiškai siekia ištyrinėti visas įmanomas muzikos kūrybos formas. Todėl norisi pagirti kompozitorių iniciatyvą susiburti ir parodyti ne tik viso kurso kūrybos ypatybes, bet ir leisti pamatyti jų, kaip kompozitorių, brendimą. Galbūt šis renginys įkvėps kitus kursus susiburti ir pristatyti savo kūrybą.