Pasikartojančios korektūros klaidos

Žavus ir viliojantis bohemiškas XX a. pradžios Paryžius pasitinka žiūrovą šokiais, absentu „apšilimui“ ir juodai balta estetika. Linksmybės apsuka galvą bei priverčia pamiršti gyvenimo sunkumus. Tokia nuotaika prasideda Liūnės Janušytės romanas „Korektūros klaida“ (1938 m.), nuo to atsispiria bei istoriją ima pasakoti ir režisierė Agnė Dilytė to paties pavadinimo spektaklyje, pasirodžiusiame 2016 metais Kauno miesto kameriniame teatre.

Romane Janušytė satyriškai aprašė savo nuotykius stažuotėje Paryžiuje. Režisierė pasitelkė romano tekstą ir autorę kaip pagrindinę veikiančiąją, tačiau spektaklio metu pasakojimą apipina subtilesnėmis, skaudesnėmis temomis, tokiomis kaip emigracija, moterų emancipacija, lytiškumo klausimai ir tolerancijos problemos, nepakankamas kultūros finansavimas ar menkas kultūros reikšmės suvokimas. Spektaklis sudėtas iš lengvesnės formos komiško sluoksnio ir sunkesnę prasmę nešančio poteksčių ir nutylėjimų pluošto, kurie lyg ir kalbėdami apie XX a. 3-5 dešimtmečių realijas, gana taikliai užkabina šių laikų skaudulius ir problemas.

Jau pirmoje scenoje pasirodo beveik visi veikėjai – taip žiūrovai supažindinami su personažais. Juos galima skirstyti į tris grupes: pagrindiniai veikėjai Liūnė ir Morisas, antraplaniai, tačiau taip pat plėtojami personažai – Liūnės draugai Paulius Augius-Augustinavičius, Viktoras Petravičius ir režisierius Juozas Miltinis, ir pagalbiniai veikėjai, pasirodantys gausesnėse scenose, atskirai kaip charakteriai beveik nepristatomi. Skirtingų gylių vaidmenys padeda atskleisti anksčiau minėtas problemas ir atveria žiūrovui platesnį požiūrių, įžvalgų spektrą – kiek kas tą vakarą norės, tiek prasmių ir pasiims, išsišifruos.

Kadangi pasakotoja pristato istoriją iš savo perspektyvos, pagrindine linija tampa Liūnės ir Moriso meilės istorija. Per ją išryškėja emigracijos, tėvynės ilgesio temos. Įsimylėjėliai susitinka dar spektaklio pradžioje ir kalbasi skirtingomis kalbomis: Morisas prancūziškai, Liūnė lietuviškai. Naujojo juodaodžio rašytojos draugo prancūzų kalba (tiksliau, dažnas kalbą imituojančių garsų kartojimas nei gryna reikšminga kalbėsena) veikėjui suteikia komiškumo. Panašu, kad šio veikėjo funkcija – padėti atsiskleisti Liūnės charakteriui, nes būdama su juo ji išsiaiškina daug dalykų apie save pačią. Antroje spektaklio dalyje mylimasis jau kalba lietuviškai, truputį prasišviečia jo charakterio kontūrai, tačiau jie fragmentiški ir neišplėtoti. Liūnės charakteris taip pat iki galo neatskleidžiamas. Aktorė Raimonda Kimbaraitė stengėsi aprėpti personažo įvairialypumą, permainingumą, nepalenkiamumą. Toks žongliravimas nebuvo lengva užduotis, tačiau su ja aktorė susitvarkė. Visgi dramatiškose vietose trūko įtaigumo, tikrumo, vaidmuo neatrodė gilus emociškai.

Šalia įsimylėjėlių parodomi ir Liūnės draugų, grafikų Pauliaus ir Viktoro, kurių charakteriai buvo labiau atskleisti bei Juozo, likimai. Per draugų pasakojimą aiškėja liūdna kultūros padėtis, menininkų gyvenimo emigracijoje vargai ir realijos. Likusių penkių aktorių pasirodymai scenoje papildydavo kultūrinį kontekstą, pavyzdžiui, atskleisdavo Kauno poniučių kiek šaržuojamas manieras ar sukurdavo Paryžiuje, Lotynų kvartale sutinkamų transvestitų ar lesbiečių įvaizdį. Šalutiniai veikėjai reikiamu metu pasakydavo patikslinantį komentarą ar padėdavo Liūnei sustiprinti emancipuotos moters įvaizdį. Pavyzdžiui, prie Liūnės, išraiškingai plaunančios grindis jai parašytais vyrų laiškais – grasinimais nusižudyti iš meilės, prisijungė ir kitos moterys. Moterų emancipacijos tema atskleidžiama dar keliomis scenomis: damos deginasi ant Senos kranto, o joms šaltibarščius patiekia padavėjai; stiprios ir įskaudintos moterys suka skepetas ir trenkia jas į grindis. Nors moterų vaizdavimas spektaklyje iš dalies stereotipiškas, kaip švelnių, gležnų  būtybių, kita vertus, atskleidžiama, kad jos žaidžia vyrų jausmais.

Pasitelkiant detales, spektaklio scenografija kuriama juodai balta (scenografas Artūras Šimonis). Spalvos šmėsteli tik gėjų porelės atsineštuose balionuose, į rožinius šaltibarščius įmerktuose kokteiliniuose skėtukuose ir aktorės Kristinos Kazakevičiūtės plaukuose, kurių raudonį išryškina baltas aktorės kostiumas. Viso spektaklio nuotaika priklauso nuo Liūnės būsenos: pradžioje ji valiūkiška, nerūpestinga, nenuilstamai besilinksminanti, tad kiti veikėjai taip pat kuria vakarėlio atmosferą. Todėl pirmoje vaidinimo dalyje vyrauja balta spalva: jos gausu dekoracijose ir drabužiuose. Antroje spektaklio dalyje pagrindinė veikėja susierzinusi, išvarginta sunkių gyvenimo sąlygų ir išsiilgusi tėvynės. Šias nuotaikas sustiprina draugo Viktoro liga bei mokytojo nupasakota mokyklų situacija Lietuvoje, emigravusių poniučių verkšlenimas dėl prarastų lietuviškų pliažų palei upes. Siekiant išryškinti pakitusias būsenas, keičiama scenografija – atidengiamos galinė ir šoninės sienos. Patamsėjusios scenos niūrumą paryškina veikėjų kostiumai – juodos suknelės, juodas ilgas Moriso paltas. Šioje dalyje Liūnė garsiai svarsto, kad galbūt jos gyvenimas yra ne vienas po kito sekančių įvykių grandinė, o paprasčiausia korektūros klaida. Pabaigoje nuotaikos truputį pragiedrėja, tačiau tamsi paletė nuosekliai taikoma iki galo.

Spektaklis iškart pagauna ir įtraukia – daugybė komiškų scenų priverčia juoktis iki skruostų skaudėjimo, o aktoriai sukuria tokią jaukią draugų rato atmosferą, jog jautiesi lyg su jais sėdėtum bendroje užstalėje. Aktoriai, lyg gerai derantis ansamblis, papildo vienas kitą, išnaudoja scenos erdvę, sukuria vientisą scenų plėtojimą, kupiną dinamiškumo. Tokio ansambliškumo užuomazgos pastebimos ir kituose anksčiau Kameriniame teatre statytuose spektakliuose, pavyzdžiui, „Nesamas miestas“ ar „Upės po žeme“. Todėl atrodo, kad teatras tvirtu žingsniu artėja prie kamerinio teatro esmės – jaukios atmosferos kūrimo, kur ir aktoriui ir žiūrovui būtų gera ir malonu susitikti, būti arčiau ir nuoširdžiau nei didžiosiose salėse.

Nors spektaklis rodo Liūnės Janušytės matytą ir aprašytą XX a. pradžios bohemišką, kartais skurdų Paryžių, nejučia daugiau pasakoma apie XXI a. pradžios Lietuvą su panašiomis migracijos, tolerancijos, tautiškumo ir kultūros problemomis. Matant tokią paralelę kyla mintys, kad galbūt žmonės keičiasi nežymiai, o problemos, kylančios skirtingų šimtmečių gyventojams, yra bendražmogiškos. Visgi, tai neatleidžia nuo atsakomybės imtis šių problemų sprendimo.