Laiko slėpinys

Lukasz Wierzbowski

Labai mėgstu visokius muziejus ir galerijas. Baisiai mėgstu patį vaikščiojimą, lyg iškritus iš laiko, lyg be tikslo. Mėgstu slankioti ir žiūrėti aplinkui, sustoti prie kūrinio, kuris patraukia dėmesį tik dėl jam vienam žinomų priežasčių. Bet kas man labiausiai patinka apie muziejus ir galerijas – tai laisvė. Nori eini, nori ne. Ir, tiesą sakant, man dažnai nesinori. Nepakanka jėgų. Nes dažnai vos išėjus iš namų, visą dėmesį pavergia Vilniaus muziejus.
 


 

Viltingi balto molio pokalbiai

Kristina Alšauskienė, „Pabaigos pradžia“. K. Alšauskienės nuotr.

Kaune, Rotušės rūsio Keramikos muziejuje šiuo metu dieną ir naktį vyksta pokalbiai. „Pokalbiai“ – pirmoji personalinė jaunos keramikės Kristinos Alšauskienės paroda ir pokalbis su atėjusiu žiūrovu, kolega, pačia savimi.

Pokalbis bus negarsus, nieko nereikės aiškinti(s) ar įrodinėti. Kolegoms bus akivaizdu, kad po padarytos kūrybinės pauzės (po mokslų Kristina Alšauskienė buvo pasinėrusi kiton sritin) į jų būrį ateina brandi menininkė, puikiai valdanti techniką (amatą) ir turinti ką pasakyti (jos pokalbiai – prasmingi, įžvalgūs, temos – globalios, jautrios). Pati sau menininkė pateikia kūrybinius iššūkius ir drauge pasitikrina, ar jos darbai atliepia širdyje, galvoje užgimusias idėjas, ar išsipildo medžiagoje, pagaliau – ar skamba kaip proporcijų vienis.


 

Ne paskutinį kartą Pagalvinis

Sergejus Ivanovas (Katurjanas)

Kai kas sako, kad kapinėse gražu per Vėlines, tačiau jie tikriausiai nėra matę balto pliušinio meškiuko, atremto į šaltą marmurą. Tėvai pasilenkę kažką pasakoja mažai mergaitei – turbūt ji dar nelabai supranta, kodėl čia degamos žvakutės. Aplinkui tylu, matyti kiūtinančių žmonių siluetai, visa lyg ir ramu, sakytum savotiškai šventa, tačiau pliušiniam meškiukui prie antkapio tikrai ne vieta. Juk gaila...

Bet kol kas sugrįžkime į spektaklį.

Pagalvinis yra maždaug trijų pėdų aukščio žmogus, tik visas iš pagalvių. Jo rankos iš pagalvių, kojos iš pagalvių, galva – viena apskrita pagalvė ir net dantys – mažos stačiakampės pagalvėlės. Pagalvinis turi tik vieną darbą: kai koks nors žmogus, nusivylęs savo sunkiu ir nelaimingu gyvenimu, stovi ant daugiaaukščio namo stogo ar ruošiasi atsukti dujas, tuomet Pagalvinis pasirodo to žmogaus vaikystėje, kai jam dar tik penki arba ketveri, ir pasiūlo viską baigti dabar, parodydamas ploniausią ledo vietą ar pakišdamas plastikinį maišelį – juk taip tėvams bus lengviau susitaikyti su netektimi. Minkštas, švelnus Pagalvinis paguos vaiką mirties akimirką ir išvaduos jį nuo sunkaus, nelaimingo gyvenimo, kurį vis tiek būtų nugyvenęs. „Bet aš esu labai laiminga!“ – atsakys maža mergaitė. Tačiau ne visada. 


 

Ar gali sugyventi sena ir nauja?

Konstantinas Bogdanas, „Sūnaus portretas“. 1970 m. G. Jasinsko nuotr.

Lietuvos dailininkų sąjungos jubiliejaus proga surengtoje skulptūros parodoje „80-mečio susitikimai“ kuratoriai Daumantas Kučas ir Aušra Jasiukevičiūtė pasiūlė įdomų sprendimą – pakviesti visus pagal sąrašą skulptorių sekcijos narius į simbolinį susitikimą. Menininkai turėjo galimybę savo nuožiūra išsirinkti po vieną kūrinį, kurį norėtų eksponuoti. Taip Šv. Jono gatvės galerijos sales pripildė kūriniai, leidžiantys susipažinti su Lietuvos skulptūros tradicija, išvysti plačią šios meno srities įvairovę, pasireiškiančią per skirtingas temas, individualų medžiagos, formos ir erdvės traktavimą.


 

Apie meno kūrinių ir lankytojų komunikaciją

Deima Žuklytė 2015-11-09
Anastasija Sosunova, „Kanalas“, linoraižinys. 2015 m. A. Sosunovos nuotr.

Komunikacijos modelis pagal Claude’ą E. Shannoną ir Warreną Weaverį teigia, jog žinios perdavimui yra būtini keli elementai: siuntėjas, pats signalas, kanalas ir gavėjas; be to, tarp siuntėjo ir gavėjo įsiterpia barjeras arba triukšmas. Šį procesą vizualiniu ir garsiniu būdu savaip perteikia Vilniaus Dailės Akademijos eskperimentinėje ekspozicijų erdvėje „5 malūnai“ veikianti paroda „Komunikacija“. Jos ekspoziciją sukūrė grafikos magistrantė Anastasija Sosunova, o atidarymo metu Dominykas Digimas ir Edmundas Seilius, kaip teigia patys menininkai, perteikė savo elektroakustines garsines patirtis.


 

Retrospektyvus žvilgsnis į Klaipėdos Kamerinio orkestro pasirodymą

Tradicija tapęs aktualiosios muzikos festivalis „Gaida“ Lietuvoje, ir ne tik, yra žinomas kaip stiprus pasaulio moderniosios muzikos koncentratas, į pagrindines sostinės koncertines erdves sutelkiantis tiek šios sferos atstovus profesionalus, tiek ir vis platėjantį jaunesnį klausytojų ratą, kuris kaskart ateina vis labiau nusimanantis apie tai, kas skambės koncerto metu, ir salės durys nesibaigus koncerto programai vis rečiau varstomos. Ne išimtis tapo ir spalio 26-osios vakaras, užpildytas Klaipėdos kamerinio orkestro atlikta programa, kurioje – dvi lietuvių kompozitorių, Egidijos Medekšaitės bei Ričardo Kabelio, kūrinių premjeros.


 

Kontrastų pliūpsnis „New Era Orchestra“ koncerte

„New Era Orchestra“. D. Matvejevo nuotr.

25-tą jubiliejų švenčianti „Gaida“ ir vėl išplėtė savo akiratį ir geografinę amplitudę ganėtinai plačiu masteliu. Sceną puošė ne tik gausiai Europos apdovanoti kolektyvai (Crash Ensemble, Reportorio Zero ir t.t.), bet ir atlikėjai, atvykę net iš už Atlanto ar Azijos. Pirmą kartą Baltijos šalių regione galima buvo išvysti koncertuojantį Terry Riley (įžanginiame koncerte, Vilniaus kongresų rūmuose), taip pat galėjome mėgautis iš tolimųjų rytų, Japonijos, atvykusios Noriko Kawai muzikavimu (atidarymo koncerte, Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje). Šiais metais „Gaida“ smarkiai koncentruota laike: festivalis truko viso labo vieną savaitę (kai įprastai trunka apie dvi), tačiau beveik kiekvieną dieną vyko po kelis koncertus. Spalio 27-osios vakarą Šiuolaikinio meno centre susirinkę klausytojai turėjo progos pasiklausyti orkestro „New Era Orchestra“ atvykusio iš Ukrainos, kurį subūrė dirigentė Tatjana Kaliničenko. Kolektyvo grojamos muzikos spektras įvairus: nuo preciziškų klasicizmo kompozicijų iki šiuolaikinės muzikos sąskambių. Tačiau kolektyvo koncertiniame repertuare vyrauja šiuolaikinės muzikos kūriniai, taip pat „New Era Orchestra“ aktyviai koncertuoja įvairiuose Ukrainos šiuolaikinės muzikos festivaliuose  (pvz., Art Arsenal, Džiazas Kijeve, Melodist, Naujosios muzikos festivalis ir t.t.).


 

Drugeliai riešutų kevaluose

Simas Sapiega 2015-11-02
„Lietuvos ansamblių tinklo“ koncertas festivalyje „Gaida“. D. Matvejevo nuotr.

„Atsigręžti ir akimis išvysti balsą, kuris kalbėjo susivijęs stygose“ – tai taikliausias apibūdinimas, kurį galime pasakyti apie antradienį (spalio 27 d.) vykusį aktualiosios muzikos festivalio „Gaida“ koncertą. Kaip ir buvo žadėta festivalio atidarymo metu susitikime su Terry Riley, jog koncertų programose bus gausu lietuvių muzikos, – taip ir įvyko: antradienis tapo išskirtiniu „lietuvių vakaru“. Viso koncerto metu galėjome ne tik išgirsti, bet ir išvysti, retai tėvynėje atliekamą ar visai neatliktą, kraštiečių kūrybą. Dar kartą buvo paliudyta, jei anksčiau Lietuva žengė su pasaulio kultūra pavėluotus žingsnius, šiandien to nebepasakysime – einame „koja kojon“: šiuolaikinės muzikos materijos medžiaga, vizualizacijos, elektronika.

Vakarą pradėjo Justinos Repečkaitės kompozicija „Tapisserie“, sukurta 2014 metais. Justina Repečkaitė – jauna kompozitorė, kompoziciją studijavusi Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, o  vėliau, kaip dainininkė, studijas tęsusi Paryžiaus nacionalinėje konservatorijoje (viduramžių muziką ir šiuolaikinę improvizaciją). Tad daugumą autorės darbų inspiruoja Viduramžių kultūra, kuriai buvo svarbios geometrinės ir matematinės koncepcijos. Justina Repečkaitė yra pripažinta ir įvertinta Tarptautinėje kompozitorių tribūnoje, o kūriniai atliekami įvairių prancūzų ansamblių, kaip InterContemporai, Ensemble Court-Circuit, Ensemble 2e2m ir t. t. Kaip išsireiškė Benas Lunnas: „Justinos Repečkaitės muzika yra tarsi deimantas. Griežta forma ir geometrinis perfekcionizmas sukuria nepaviršutinišką smogiamąjį jos muzikos grožį, kuris išskiria autorę iš kitų tos pačios kartos kompozitorių.“ – taikliausias apibūdinimas vertinant J. Repečkaitės kompozicijas.


 

Muzika, trunkanti amžinai

Klaipėdos kamerinis orkestras. D. Matvejevo nuotr.

Įsibėgėjus 25 aktualios muzikos festivaliui ,,Gaida“ turime galimybe net du kartus per vakarą išgirsti gyvai atliekamos lietuviškos bei užsienio šalių kompozitorių muzikos. Vienas iš tokių koncertų įvyko spalio 25-ąją, 19 val., Šiuolaikinio meno centre. Renginio metu klausytojai buvo apdovanoti net keliomis premjeromis: pirmoji – Egidijos Medekšaitės kūrinys „Akasha“, antroji – Ričardo Kabelio „Bole LT“, trečioji – LMTA Muzikos inovacijų studijų centro autorinis erdvinio garso projektas ir paskutinioji premjera – solidus Klaipėdos kamerinio orkestro (vadovas Mindaugas Bačkus) debiutas ,,Gaidos“ festivalio scenoje. Koncerte, greta jau minėtų kūrinių, nuskambėjo ir vienos ryškiausių šių dienų Suomijos kompozitorės Kaijos Saariaho opusas ,,Nymphea reflection“ bei jos amžininko, žymaus amerikiečių kompozitoriaus Davido Lango koncertas „Pierced“ solistams ir orkestrui.


 

„One woman show“ – Yoko Ono

Yoko Ono, „To see the sky“ („Pamatyti Dangų“), parodoje „One woman show: 1960–1971“ Niujorko Modernaus meno muziejuje. G. Skužinskaitės nuotr.

„The world’s most famous uknown artist: everybody knows her, but nobody knows what she does“ – „Žymiausia pasaulyje nežinoma menininkė: visi ją žino, bet niekas nežino ką ji daro“ – taip 7-ajame dešimtmetyje Yoko Ono yra apibūdinęs jos antrasis vyras Johnas Lennonas. Nors šiuo metu Yoko Ono yra užsitarnavusi žymios menininkės vardą, tačiau pirmaisiais savo kūrybos metais ji daugumai buvo žinoma kaip Johno Lennono žmona, įvairiais performansais skelbianti taikos idėją pasaulyje, ir kaip moteris, galbūt išskyrusi „The Beatles“. Tiesą pasakius, prieš kelias savaites eidama į jos parodą Niujorke, Modernaus meno muziejuje (MoMa), nešiausi štai tokį žinių apie šią menininkę, bagažą. Ir likau labai nustebinta.


 

Tarsi smilkalai vyniojosi ore

Terry Riley ir Gyan Riley. D. Matvejevo nuotr.

Įpusėjus nuostabiam lietuviškam rudeniui turime vėl galimybę džiaugtis prasidedančiu 25-tuoju aktualiosios muzikos festivaliu ,,Gaida“. Tai pagrindinis ir didžiausias šiuolaikinės muzikos festivalis Lietuvoje, kuris Vidurio bei Rytų Europoje laikomas vienu svarbiausių naujosios muzikos forumų. Šių metų ,,Gaidoje“ nuskambės net 16 lietuvių kompozitorių kūrinių, iš kurių 10 – pasaulinės premjeros. Festivalio metu didesnis dėmesys bus skiriamas kviestinių kompozitorių Francesco Filidei ir Terry Riley kūrybai. Pastarąjį klausytojai jau turėjo galimybę pamatyti bei išgirsti spalio 13-ają, Vilniaus Kongresų rūmų salėje.

Minėtas renginys – neeilinis dėl dviejų priežasčių. Visų pirma, tai pirmasis festivalio ,,Gaida“ koncertas, tarsi, introdukcija į visą savaitę (spalio 23–30 dienomis) vyksiantį koncertų maratoną. Taip pat, tai unikali galimybė pamatyti bei išgirsti improvizuojant gyvąją JAV muzikos legendą Terry Riley, kuris muzikos istorijoje minimas kaip minimalizmo pirmtakas bei nepralenkiamas indiškų ragų žinovas. Šis išskirtinis koncertas yra kompozitoriaus gastrolių po Europą, rengiamų jo 80-mečio proga, dalis. Turo metu įvyks tik keturi koncertai – du Švedijoje bei po vieną Danijoje ir Lietuvoje. Taigi, tai buvo vienintelis ir nepakartojamas pasirodymas Baltijos šalyse, pritraukęs žiūrovus iš užsienio.


 

NKDT repertuaro pramoga

,,Varšų opera“, nuotrauka iš NKDT archyvo

 Naujame Nacionalinio Kauno dramos teatro sezone buvo pristatytas režisieriaus Andriaus Kurieniaus spektaklis ,,Vargšų opera” (pagal anglų dramaturgo John Gay  1728 m. kūrinį). Muzikinis spektaklis tarsi tapo tam tikru žingsniu (o gal visgi tik išimtimi?) šio teatro kontekste ir nuo anksčiau analizuotų egzistencinių žmogaus asmenybės problemų, gręžiojimosi į praeitį, buvo pasisukta  link teatrinių linksmybių, pramogos, kurios reikia žiūrovui.

 

,,Vargšų operos” siužetinė linija, kaip ir būdinga daugeliui kūrinių, prasideda poros santykių istorija, kuri vėliau intrigų dėka išsiplėtoja ir į ją įsivelia vis daugiau žmonių. Machitas (Edgaras Žemaitis), vaizduojantis džentelmeną mergišius, susipažįsta ir savo kalbomis suvilioja Poli Pičem (Neringa Nekrašiūtė). Poli yra  Pičemo (Kęstutis Povilaitis), sėkmingai  besiverčiančio  vogtų daiktų prekyba ir ,,bendradarbiaujančio“ su policija, dukra. 

 

Vaizdinis pojūčio išgyvenimas – kaip atrodo sužadinta juslė?

Kamilė Šimkutė, „Chinmudra“. 2015 m.

Žmogus pasaulį pažįsta penkiomis juslėmis: rega, klausa, uosle, skoniu, lytėjimu. Vienos jų netekus, sustiprėja kita(-os). Kartais pavyksta žadinant vieną pojūtį sujaudinti ir kitą. Tai žymima sinestezijos terminu. Būtent juslės yra Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto grafinio dizaino studentų kurto projekto dėmesio objektas, kūrybinių ieškojimų, meninių sprendimų dalykas; o rezultatas – šiandien matomas leidinys. Nuotraukų albume – skirtingai, savitai pamatytos, užfiksuotos juslinės patirtys. Kūrybinio darbo pradžia – vieną juslių žyminti tema, burtų keliu tapusi kiekvieno menininko asmeniškai suvokta idėja, o pažvelgus pro fotoobjektyvą, virtusi iškalbinga pajausto vaizdo fotografija. Su autoriais – Jonu Bulota, Ričardu Dovgialo, Kamile Šimkute – kalbamės apie nuotraukas, įprasminančias jutiminius išgyvenimus.

 


 

Apie vieną vakarą Kaune

Jennifer B. Thoreson,  „Testamentas“.

 

Vieną vakarą ant kelių pasisodinau Grožybę. Ir ji man pasirodė kupina kartėlio. Ir aš ją išplūdau.

 

Aš labai myliu Kauną. Visus jo netobulumus, ydas ar išvaizdos trūkumus. Lygiai kaip mylėtum savo vaikystės draugą (nors ir tam tikromis gyvenimo akimirkomis jis lipte liptų tau per gerklę). Ko gero panašiai artimas man pasidarė ir festivalis „Kaunas Photo“, organizuojamas jau devynerius metus, lankomiausias fotografijos renginys Lietuvoje, didžiausias festivalis Baltijos šalyse, o jo surengtos parodos eksponuojamos tolimajame užsienyje... Tačiau šiandien aš norėčiau pakalbėti apie „Kaunas Photo“ šiek tiek kitaip.

 

 


 

Ukrainiečių muzikos ambasadorius

Roman Yusipey
Šiuolaikinės muzikos atlikėjus vienijantis ir kasmet Lietuvos visuomenei naujus vardus pristatantis Lietuvos ansamblių tinklas (LAT) šiemet pasikvietė svečią iš Ukrainos – akordeonininką Romaną Jusipejų (Roman Yusipey), kuris, padedamas mūsų muzikantų, pristatys Ukrainos kompozitorių muziką.
Akordeonininkas Romanas Jusipejus aktyviai bendradarbiauja su įvairiais kompozitoriais, yra atlikęs ne vieną premjerą, inspiravęs naujų kūrinių atsiradimą. Greta koncertinės veiklos R. Jusipejus inicijavo keletą meno projektų, tarp kurių – Accordion Extreme, De Profundis su Sofijos Gubaidulinos kūriniais, ONLY YOUsipey. Susidomėjusi muzikanto veikla nutariau jį pakalbinti. Apie tai, kaip gyvenime atsirado muzika bei ką veiks Lietuvoje, atlikėjas pasakoja Vaidai Urbietytei-Urmonienei.

 

Apie tylą ir šešėlius

John Demos, „Aristi“. 1980 m.

Jis nebuvo niekuo ypatingas (ant kairiojo peties turėjo iš mažų rudų taškelių sudarytus grįžulo ratus). Jis nebuvo išvaizdus (aš nepamenu net jo akių spalvos). Vienintelis jo išskirtinumas (nors ir tai jį tik šiek tiek skyrė iš kitų) buvo jo nenumaldomas pomėgis žaisti tylos šešėlių žaidimą. Žaidimas paprastas: nesakyti to, kas negali būti pasakyta. Rodos, paprasčiau ir nesugalvotum. Tačiau sakykite, kas iš tiesų gali būti pasakyta? Čia puikiai tinka prisiminti Alfonsą Nyka-Niliūną, rašiusį: „Ir aš tada taip ryškiai pajutau, kokie beprasmiški  pasauly žodžiai:/ Kad tiktai mes juos nuolatos viltim aprengiam,/ O patys liekam beviltiškai nuogi:/ Kad bus sunaikinti pasaulyje žmogaus ir Dievo žodžiai,/ Bet niekas nepajėgs sunaikinti manęs.“ Jis buvo puikus žaidėjas. Geriausias, kokį kada man yra tekę matyti. O juk tylos šešėlius žaidžia kiekvienas (ar bent jau dauguma).

 


 

Planetos ir satelitai

Kristians Brekte (Latvija). Organizatorių nuotr.

Ką tik baigėsi Lino Liandzbergio ir Kristinos Stančienės kuruota paroda „(Ne)Riba“, tęsianti Lino dar prieš šešetą metų pradėtą parodų ciklą „Menamos istorijos“. Iki šiol kas vasarą jos būdavo eksponuojamos Užutrakio dvaro sodyboje. Tačiau sodybos šeimininkams – Trakų istoriniam nacionaliniam parkui – pradėjus kitą, XX a. pradžios lenkų tapybos, ilgalaikių  parodų ciklą, projektas, berods, tapo „kilnojamu“ arba „keliaujančiu“.  


 

Remote Vilnius: kur dingo teatras?

D. Matvejevo nuotr.
Visų pirma norėtųsi nuspręsti, kokiame paviršiuje esame: ar tai spektaklis, ar nauja teatro išraiškos forma, ar tai postdraminio teatro reginys, reiškinys, įvykis? Renkuosi „Remote Vilnius“ (rež. Stefan Kaegi) vadinti spektakliu. Tačiau tai vienas iš retų atvejų, kada spektaklis paneigia ne tik tradicinį teatrą, bet ir nebetelpa į paties spektaklio apibrėžimo rėmus.
 

 

Aštuonios liūdesio formos

Aivaras Dočkus 2015-06-01
Rita Mačiliūnaitė. MIC archyvo nuotr.

Kuo gali nustebinti aštuonios dainos Druskininkuose, kai Lietuvos vasaros muzikos festivalių žemėlapyje trenksmingai įrašyti pasaulinio garso vardai ir pavadinimai – Roisin Murphy, „The Chemical Brothers”, Jessie Ware ar „Rudimental”? Pusvalandžio trukmės beveik vien liaudies dainų koncertas net prieš lietuviškos muzikos scenos lyderių dviejų valandų programas atrodo kaip atsitiktinis gitaros stygų brūkštelėjimas gatvės muzikos dienos šurmulyje. O pavadinimas „Liūdnos dainos“ primena susigūžusią našlaitėlę, pamotės išsiųstą į naktinį šokių klubą parnešti užburtosios fleitos. Gyvename pop ir roko legendų, monstrų, dinozaurų, supertalentų, karalių ir karalienių laikais. Lietuviškos popmuzikos (nors ją kažkodėl pasąmoningai norisi aptempti kultinio grupės „Empti” albumo pavadinimo – „estrada” pižama ir pasakyti labanakt) aristokratai nesikuklina nusagstyti save tarpgalaktiniais komplimentais: beveik kiekvienas turas paženklintas nokautuojančiu dvižodžiu „Grand Show“. Vienas skandalais apšerkšnijęs devyngalvis vietinės popindustrijos slibinas kaskart nusikerta galvą, dievagodamasis, kad tokio įspūdingo reginio šalis dar nematė, kita – charizmatiškai nusidainuojanti estrados senbuvė, išlipusi iš skudurinio popso laužų ir staiga persirengusi roko ragana, žiniasklaidos trimitais skelbiasi esanti neginčijama muzikos pilių valdovė. Tokiame grandiozinių renginių ir muzikos istorijos vadovėlių vertų personų užnugaryje tyliai pasirodo projektas, apie kurį nesivargins užsiminti nei riebiausi, nei pusriebiai, nei liesiausi bulvaraščiai, o tirštų televizinių barščių gamintojai atsižegnos per aštuonis šimtus mylių.