Muzika iš Irano dykumų į Europą

Brigita Kulbytė 2017-03-17

One good thing about music. When it hits You, You feel no pain“ sakė Bobas Marley, regio muzikos revoliucionierius. Nors dabar muzikos hierarchijoje akivaizdžiai dominuoja elektroninė muzika, Bobo Marley‘io žodžiai išlieka teisingi. Šiais laikais galėtume sakyti: viskas yra kitaip, tačiau, ar tikrai? Juk muzika vis dar jungia žmones. Dar antikos laikais filosofai muziką laikė aukščiausia iš visų meno formų. Ji užburia, kuria atmosferą, įkvepia. Vienaip ar kitaip – muzika ir žmogaus laisvė yra susijusios. Kaip? Tai atskleidžiama naujausiame Susanne’os Regina Meures, vokiečių kilmės režisierės, dokumentiniame filme „Irano reivas” (Raving Iran, 2016).

Filmas „Irano Reivas” yra apie du muzikantus, du jaunus kūrėjus, Anooshą ir Arashą, kurie tvirtai tiki muzikos idėja. Muzika – tai jų būdas suvokti gyvenimą. Kūryba jiems yra impulsas, verčiantis priešintis nusistovėjusioms vietos valdžios taisyklėms, Irano politikai ir antivakarietiškai kultūrai, kuri juos dehumanizuoja. Vaikinams atrodo, kad jų vienintelis išsilaisvinimas – pabėgimas iš Teherano. Būdai yra net keli – plaukti valtimi su kitais pabėgėliais ir išlipti Italijos krantuose, arba sėsti į sunkvežimius, kurie važiuoja į Prancūziją. Nei viena iš galimybių nevilioja, nors vaikinai rimtai svarsto apie tai, ir jeigu tikrai reikės – jie ryšis. Nuo pabėgėlių temos filme grįžtama prie muzikos – vaikinų hitai slapta keliauja iš rankų į rankas ir pasiekia daugybę elektorinės muzikos gerbėjų. Vietiniai juos jau žino. Todėl vaikinai mėgina siekti aukščiau – savo albumus jie siunčia į Europos festivalius ir tikisi sulaukti pakvietimo. Kartą jie sulaukia skambučio. Ar Anooshas ir Arashas išvyks į Europą?

Jau filmo pradžioje ekrane išvydus šiuos du protagonistus supranti, kad jie itin charizmatiški ir gal net šiek tiek naivūs, turtingų tėvelių vaikai. Jie nesimoko, nedirba, visos jų kalbos ir planai – tik apie muziką. Kaip ir kada padaryti dar vieną reivą. Aišku, svarbiausia, kad jame dalyvautų daug merginų. Nors stebint juos ilgainiui supranti, kad jie nėra tokie kvaili ar nesubrendę. Priešingai – jie jauni ir ambicingi, drąsūs ir ieškantys galimybių išlikti kūrėjais. Irane tai neįmanoma. Policija tikrina viską, seka žmonių gyvenimus ir už menkiausius nusižengimus sodina į kalėjimą. Tokia realybė ir, regis, nieko čia nepakeisi. Tačiau, ar jie pasiduoda? Tik ne tada, kai galimybė ištrūkti tampa tokia realia. Muzika yra jų kelias į laisvę. Iš šalies, kurioje yra engiami, vienintelis legalus pasprukimo būdas – kūryba. Proga dalyvauti muzikos festivalyje Ciuriche – tai ir proga likti Vakaruose.

Pagrindinius herojus režisierė Meures rado visiškai atsitiktinai. Kaip pati sakė, tiesiog perskaitė žinutę viename žurnale. Pranešime buvo pasakojama, kaip Irano dykumose jaunimas rengia slaptus vakarėlius, kažkuo primenančius Amerikoje gerai žinomą „Burning Man“ festivalį, ir taip, slapstydamiesi nuo policijos, kelia reivo pasilinksminimus. Režisierė, feisbuke susiradusi vieną iš pagrindinių herojų, pradėjo susirašinėti. Netrukus kompanija susitiko Teherane.

Režisierei tai – pirmasis ilgo metro filmas. Filmuojant, prisimena ji, teko susidurti su daug komplikuojančių aplinkybių. Viena pagrindinių buvo neturėjimas leidimo filmuoti Irane. Todėl beveik visas filmas užfiksuotas slapta naudojantis mobiliaisiais telefonais. Žinoma, slaptai filmuoti nebėra jokia naujiena, jau esame įpratę matyti nekokybišką vaizdinę medžiagą dokumentikoje. Tačiau šiam filmui visi šie užmaskuoti kadrai suteikia ypatingą atmosferą. Žiūrėdamas filmą tikrai jautiesi, kad dalyvauji itin pavojingame žaidime.

Filme viskas atrodo labai preciziškai išbaigta, ką jau kalbėti apie pačią muziką, kurios nėra per daug, bet išėjus iš filmo, niūniuoji ją toliau. Montažas intensyvus, tad tos 86 minutės pralekia akimirksniu. Nuolat užduodami klausimai ar situacijos, kuriose vaikinai turi rinktis, rizikuoti, kovoti, nepasiduoti. Tačiau lieka kelios abejonės – nors režisierė sakosi visiškai nesikišusi į veiksmų eigą, kyla mintis, ar tikrai viskas vyko taip sklandžiai? Filme matome, kaip Arashas ir Anooshas sulaukia skambučio iš Ciuricho elektroninės muzikos festivalio organizatorių. Šveicarijoje vykstantis vienas didžiausių Europos elektroninės muzikos festivalių kviečia „Blade&Beard“ (taip vadinasi judviejų grupė) dalyvauti programoje. Užfiksuojamas skambutis ir vaikinų džiaugsmas.

Žinoma, geras dokumentikas visada atsiduria tinkamu laiku tinkamoje vietoje, bet visgi galbūt režisierė žinojo, kad paskambins būtent tada? Kodėl iš vis kyla šis klausimas apie autentiškumą? Pirmiausia, tikiu, jog grynos dokumentikos nebūna iš viso, nebent žinių reportažai tiesiogiai iš įvykio vietos. Bet ne tam turiu priekaištų. Geram dokumentiniam filmui nėra svarbiausia, ar scenos „pastatyminės“, ar natūraliai užfiksuotos. Tačiau nepriekaištaujant dėl scenų realistiškumo, norisi pastebėti pernelyg keistą sutapimą – filmo autorė Susanne Regina Meures režisūros studijas baigė būtent Ciuriche, kurį laiką ten gyveno. Nors iraniečiai vaikinai savo muziką siuntė ne į vieną festivalį, bet juos atsirinko būtent šis. Bet gal tai tik sutapimas.

Filmas dualistinis. Jis ir dokumentinis (slapta filmuoti kadrai, drebanti kamera), bet tuo pačiu primena ir gerai atpažįstamą holivudinio scenarijaus tipą. Įtemptas siužetas, herojai susitvarko su vienas po kito išnyrančiais iššūkiais, patys yra labai charakteringi, o filmo pabaigoje laukia saldi laiminga pabaiga. Visgi turint omenyje, kad tai pirmasis režisierės filmas, norisi jai padėkoti už talento atsiskleidimą. Nepaisant anksčiau paminėtų trūkumų, visos filmo konstruojamosios dalys buvo gerai sustyguotos ir paveikiai pateiktos žiūrovui.