Laisvės sala

Andrzejaus Wajdos (1926-2016) kinas visuomet reagavo į audringas istorines ir kultūrines Lenkijos transformacijas. Kalbėdamas apie XX a. šalies istoriją, kartu jis kalbėjo apie patį XX a. ir šiuolaikinį žmogų dramatiškų pasirinkimų akivaizdoje. Nuolatos kino kalba eksperimentavusio režisieriaus dėmesio  centre – nacionalinė tradicija, jos mitai ir kolektyvinė šalies sąmonė, politinės ideologijos, istorijos ir individo santykis. Wajdos indėlį į lenkų kiną tikriausiai būtų sunku pervertinti – nors buvo ištikimas nacionalinio kino idėjai, tai netrukdė jo filmams tapti universaliais. Paskutinis režisieriaus filmas „Povaizdis“ (Powidoki, Lenkija, 2016) pasakoja apie tapytoją, meno teoretiką, tarpukario avangardo lyderį, pedagogą Władysławą Strzemińskį (1893–1952). Pasak paties Wajdos, Strzemińskis – vienas labiausiai socrealizmo metais nuskriaustų menininkų.  

Władysławo Strzemińskio, kurį vaidina Boguslawas Linda, biografijos faktais paremto filmo centre – keli paskutiniai dailininko gyvenimo metai, kuriais jis pasipriešino totalitarinei sistemai.  Atsisakęs kurti pagal socialistinio realizmo estetiką, kolaboruoti su stalinistine valdžia, Strzemińskis netenka dėstytojo vietos Lodzės dailės akademijoje, yra išbraukiamas iš dailininkų sąjungos sąrašų, iš jo atimamos galimybės dirbti, siekiama atsikratyti jo kūrybos. Šiuo filmu Wajda, kartu su scenaristu Andrzejumi Mularczyku, rodo kainą, kurią teko mokėti Rytų Europos menininkams, kovojusiems už savo įsitikinimus ir orumą.

„Povaizdis“ gali būti  kaltinamas konvencionalumu, tradiciškumu, menininko ir totalitarizmo temos supaprastinimu, atviru  Strzemińskio heroizavimu, tačiau Boguslawo Lindos kuriamas vaidmuo – aukščiausios prabos. Wajdos kinas visada pasižymėjo išskirtiniu dėmesiu savo filmų herojams ir puikia aktorių vaidyba, kruopščiu jų pasirinkimu. Režisierius lenkų kinui atrado ne vieną didį aktorių: Zbigniewas Cybulskis („Pelenai ir deimantas“), Danielis Olbrychskis („Pažadėtoji žemė“, „Viskas parduodama“) sukūrę neabejotinai geriausius savo vaidmenis Wajdos filmuose, tapo kultinėmis lenkų kino figūromis, savo kartų „balsais“.

Linda 9-ajame dešimtmetyje išgarsėjo vaidmenimis Krzysztofo Kieślowskio („Atsitiktinumas“), Agnieszkos Holland („Karštinė“, „Vieniša moteris“) filmuose, o po Władysławo Pasikowskio filmo apie transformacijos laikotarpį Lenkijoje „Šunys“ (1992) tapo idealaus vyro įsikūnijimu ir pelnė geidžiamiausio lenkų kino aktoriaus statusą. Įkūnijęs Solidarumo intelektualinį etosą ir idealus 9 deš. kine, Linda vėliau iš jų tarsi pasišaipo, kurdamas „kietų vyrukų“, kurie po savo stora oda slepia kančią ir jautrumą, vaidmenis. „Povaizdyje“ jis dar kartą priminė, kad yra ne tik lenkų kino „kietas vyrukas“, tačiau taip pat nepaprastai talentingas ir intelektualus aktorius, kuris gali kurti subtilius, emocionalius vaidmenis. Lindos personažai niekada nebuvo kuriami ekspresijos ar emocijų fejerverkų pagrindu, greičiau atvirkščiai – per susikaupimą ir kruopštų kiekvieno gesto, mimikos apmąstymą. Tai tik įrodo Lindos kuriamas Strzemińskio vaidmuo – ramus, subalansuotas, o kai to reikia ir labai emocionalus ir charizmatiškas. Kaip išties taikliai pastebėjo kino kritikė Rasa Paukštytė: „Žvaigždės atsiranda ir užgęsta, o B. Lindos meistrystė ir žavesys neblėsta. Jis labai paprastai, žmogiškai net ne vaidina, o tiesiog supranta tuos kelis filme vaizduojamus nuolatinio dailininko žeminimo metus.“ 

Nors vienareikšmiškai rodydamas Strzemińskį kaip nepalaužiamą didvyrį, Wajda represinės sistemos ir individualybės konfliktą konstruoja pasitelkdamas įsimintiną vaizdų kalbą, švarias kompozicijas, nebanalias metaforas (kurių dažnai galima pasigesti šiuolaikiniame kine), spalvų dramaturgiją, interjerus, minimalistinį garso takelį, subtilų ritmą ir leidžia žiūrovui patirti katarsį. Filme įsimintina ir paveiki abejingos minios metafora, kuri tampa tiek visuomenės stalinizmo laikotarpiu portretu, tiek istorijos, didžiojo naratyvo įvaizdžiu. Be to, viena paskutinių filmų scenų, kurioje Strzemińskis bando įsidarbinti rūbų parduotuvėje, turi papuošti jos vitriną ir praradęs pusiausvyrą parkrenta, komentuoja ikonine tapusią finalinę „Pelenų ir deimanto“ (1958) sceną.

Istorinė rekonstrukcija tikrai nebuvo Wajdos prioritetas, režisierius puikiai mokėjo kurti filmus tarsi apie praeitį, tačiau labai aiškiai nukreiptus į dabartį. Ir nors filmą apie Władysławą Strzemińskį Wajda svajojo sukurti bent dvidešimt metų, „Povaizdis“ atrodo nejaukiai aktualus. Ne tik dėl politinių bei socialinių realijų Lenkijoje, filmo tema universali – kaip išlikti sąžiningam pačiam sau. Lindos lūpomis „Povaizdyje“ nemažai kalbama apie dabar jau nemadingą meno autonomiją, poreikį palikti meną už politikos ribų. Tačiau, manau, svarbiau, kaip tai daroma – išdidžiai, aistringai, nes, kaip teigiama filme: „meilėje ir mene gali duoti tik tai, ką turi“.