Prestižiniame Lokarno kino festivalyje debiutavęs bei „Swatch Art Peace Hotel“ prizu apdovanotas Rugilės Barzdžiukaitės filmas „Rūgštus miškas“ pagaliau atskrido ir į Lietuvos kino teatrus. Režisierės filmui atiteko garbė pasekti Mindaugo Survilos dokumentinio filmo „Sengirė“ išmintomis pėdomis ir iškilmingai uždaryti didžiausią kino renginį Lietuvoje – jau 24-ąjį kartą organizuojamą tarptautinį festivalį „Kino pavasaris“.
Neretai susidaro įspūdis, kad jaunieji vaidybos bei režisūros studentai Lietuvoje veikia lyg uždaros bendruomenės, kažin ar suinteresuotos ir kitų, o ne vien savo ir savo draugų kūryba. Nuolat repetuodami tamsiose auditorijose, susitelkę į pagrindinį tikslą – egzaminą, jie retai pasirodo scenose, todėl susipažinti su naujais vardais, o juo labiau – jų darbais, beveik nėra galimybių. Žinoma, visai kitas atvejis, jei jaunąjį kūrėją per egzaminą pastebi kuris nors teatras ir studentas gauna vaidmenį ar galimybę statyti spektaklį rimtoje institucijoje. O ką daryti, jei tokia „šlovės valanda“ neateina?
Kovo 5–24 dienomis Rokiškyje vyko profesionalių teatrų festivalis „Vaidiname žemdirbiams“. Jo metu parodyta 20 spektaklių iš visos Lietuvos ir nominuoti geriausieji. Rokiškio profesionalių teatrų festivalį „Vaidiname žemdirbiams“ galima vadinti fenomenaliu. Festivalis be pertraukos vyksta 35-erius metus. Festivalis sėkmingai išvengia šalto elitizmo, susireikšminimo. Siekiama ne įrodyti, o parodyti – atvežti geriausius pastarųjų metų spektaklius, kone kaip giminės susiėjime pasižiūrėti, kas naujo, įdomaus įvyko.
Tarpdisciplinio meno atstovas Alvydas Urbietis šiuo metu ruošiasi naujai solo parodai „Radiniai iš šešėlių slėnio“, kuri vyks „Ars et mundus“ galerijoje Kaune. Būsimi parodos kūriniai, kiek kitaip nei įprasta menininkui, pastaraisiais metais pristačiusiam konceptualias šiuolaikines skulptūras, instaliacijas, šįkart koncentruojasi į keramiką ir tapybą. Apie kūrybinius posūkius, būsimą parodą ir jos kūrinius kalbamės su menininku Alvydu Urbiečiu.
Du žodžiai, apibūdinantys grandiozinį, beveik trijų valandų koncertą. Tačiau į šiuos žodžius telpa labai daug. Visų pirma, bravo sušukti reikia paskutiniam tikram romantikui, vokiečių kompozitoriui ir dirigentui Richardui Straussui, kurio 155-osioms gimimo ir 70-osioms mirties metinėms dedikuotas koncertas skambėjo balandžio 13-osios pavakarę Vilniaus koncertų salėje „Compensa“.
Johannesas Kretzas yra austrų kilmės kompozitorius, dėstantis kompiuterinę muziką ir muzikos teoriją. Patirtis dirbant IRCAM institute Paryžiuje susiejo šio kompozitoriaus kūrybinį kelią su algoritminės kompozicijos praktika. Kretzas dirba ir gyvena Vienoje, originaliai žvelgia į harmoniją ir sintezuoja unikalų skambesį. Už savo kūrybą ir neeilinį požiūrį į muziką kompozitorius 2004 metais buvo apdovanotas Austrijos valstybine premiją. Apie muzikos formulavimą ir logiško prado mene paieškas su kompozitoriumi kalbėjosi muzikologė Ona Jarmalavičiūtė.
„Sausakimša salė byloja, jog Lietuvos muzikos ir teatro akademijos simfoninio orkestro koncertai yra labai laukiami ir svarbūs“ – tokiais žodžiais balandžio 4-osios vakaro koncertą pradėjo vedėja Justė Jankauskaitė. Vakaro svečiai buvo dirigentas iš Jungtinės Karalystės Clarkas Rundellis ir solistai Caroline Savickienė (obojus), Edvardas Kuleševičius (klarnetas) bei Andrius Stankevičius (trimitas). Dirigentas Cl. Rundellis dirba su įvairiais Europos šalių orkestrais, o rengiamų kūrinių skalė apima nuo nedidelių ansamblinių pjesių iki stambių sceninių veikalų orkestrui ar chorui.
Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijoje vyksta Leonardo Tūro paroda „Pavasaris slėnyje“. Tai – 14-ta dailininko solo paroda ir pirmoji, kur eksponuojamas jo jau kelerius metus praktikuojamas skaitmeninis menas. Iki šiol autorius užsiiminėjo tapyba aliejumi ir akrilu, tačiau stiprioji jo pusė – linijų kalba.
„Kino pavasaris“ vėl žadina ne tik siekiančią atbusti gamtą, bet ir gero kino mėgėjus. Dviem savaitėms kinomanai „užsidaro” salėse ir žiūri nekomercinio kino kūrinius. Šiame „Kino pavasaryje“ sužibėjo jaunosios lietuvių kino kūrėjos Marijos Kavtaradzės juosta „Išgyventi vasarą“. Neseniai vykusiame Talino kino festivalyje „Išgyventi vasarą“ buvo pripažintas geriausiu Baltijos šalių filmu.
Kovo 9 d. Nacionaliniame Kauno Dramos teatre duotas startas festivaliui „Nerk į teatrą“. Festivalis atidarytas eksperimentiniu vyksmu „Kaunas Wi-Fi“. Tai Lietuvos ir Izraelio menininkų simbiozė. Pristatyti šį vyksmą reikėtų nuo fakto, kad pjesė jam buvo sukurta žiūrovų workshop‘ų metu. Šių kūrybinių dirbtuvių metu žmonės galėjo ne tik prisidėti prie teksto kūrimo, bet ir pabuvojo zombiais, tiksliau, mokėsi, kaip juos suvaidinti.
Nacionaliniame Kauno dramos teatre kovo 12–17 d. vyko tradicinis, šiemet tarptautiniu tapęs festivalis „Nerk į teatrą“, skirtas jaunimui ir vaikams. Festivalio programa plati, ją sudaro interaktyvios veiklos, dirbtuvės bei spektakliai – šis tekstas apie juos.
Žiūrėdamas ir įsivaizduodamas spektaklį apsigyveni vienatvėje. Kartais joje lieki ir po spektaklio. Kovo 8 ir 9 d. Valstybiniame jaunimo teatre įvyko Adomo Juškos režisuotų ir inscenizuotų „Fikcijų“ premjera. Tai jau antras jaunojo režisieriaus darbas šiame teatre – prieš metus jis sukūrė „Šveiką“ pagal Jaroslavo Hašeko romaną.
Amerikiečių menininkės Sharon Lockhart videoinstaliacija „Rudzienko“ buvo pristatyta ŠMC Didžiojoje salėje. Jos tema yra paauglių merginų santykis su pasauliu, savimonė, būdai išreikšti save. Šios merginos gyvena globos namuose, vadinamuose Jaunimo Socioterapijos centru, Rudzienko kaimelyje Lenkijoje. Socialiai angažuotame kūrinyje menininkė stengiasi sukurti lygiavertišką, bendradarbiavimu grįstą ryšį su savo herojėmis.
Vokiečių režisierius Nikolas Darnstädtas Valstybiniame Šiaulių dramos teatre aktualizavo Mindaugo mitą, arba, pasak jo, pačią karaliaus Mindaugo idėją. Kuriuo iš Justino Marcinkevičiaus sukurtų metraštininkų – Juoduoju ar Baltuoju – tapo režisierius, palikime spręsti kiekvienam žiūrovui. Praėjusių metų rudenį, tęsiantis valstybės šimtmečiui dedikuotų kūrinių maratonui, sukurtas spektaklis ne tik dekonstruoja Mindaugo mitą, bet ir skatina mąstyti, diskutuoti apie kitus lietuviškumo simbolius.
Pastaraisiais mėnesiais išgyvename gan niūrų laikotarpį klasikinės muzikos renginių prasme. Dauguma Vilniaus miesto koncertinių salių yra laikinai uždarytos rekonstrukcijai, tad jaučiamas renginių stygius. Naturalu, kad žmonės suskubsta pirkti bilietus vos tik paskelbus renginį, o koncertinėse salėse laisvų vietų veik nerasime. Tokį reiškinį pastebėjau ir kovo 8-osios vakarą, kai į Vilniaus kongresų rūmuose vyko koncertas „Corinne Chapelle: Smuiko romantika“.
Jei esate meno kritikas ar istorikas, susitikimas su dr. Gilda Williams prilygsta hipotetinei situacijai, kai sutinkate tikrą Kalėdų Senelį savo mėgstamiausios roko grupės koncerte. Ji – populiarios knygos „Kaip rašyti apie šiuolaikinį meną“ autorė. Šis pokalbis – tai nuostabi rašymo apie šiuolaikinį meną pamoka, todėl visai nesutrinku Gildai jį pradėjus.