Šriodingerio katino paradoksas
Kovo 20 – balandžio 20 dienomis Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijoje vyksta Leonardo Tūro paroda „Pavasaris slėnyje“. Tai – 14-ta dailininko solo paroda ir pirmoji, kur eksponuojamas jo jau kelerius metus praktikuojamas skaitmeninis menas.
Leonardas Tūras baigė LMTA audiovizualinio meno bakalauro ir LEU vizualiųjų menų magistrantūrą. 2017 metais, kurdamas savo baigiamąjį magistro darbą „Žalias vilkas“ atrado, kad skaitmeninis menas yra būtent ta plotmė, kurioje geriausiai gali išreikšti savo meninį talentą. Iki tol autorius užsiiminėjo tapyba aliejumi ir akrilu, tačiau stiprioji jo pusė – linijų kalba.
Begalybė variacijų
Paraleliai skaitmeniniam menui L. Tūras kuria piešinius pieštukais, flomasteriais ar kitomis priemonėmis. Tai – oparto bruožų turintys kūriniai. Iš linijų jis suaudžia gilėjančią erdvę. Visi tie kūriniai turi tą pačią architektoniką. Tai – lyg vieno kūrinio begalybė spalvinių variacijų. Visų šių kūrinių aibė pabrėžia paties veiksmo, proceso svarbą. Tai – meditatyvus menas, ramybę nešantis tiek autoriui, tiek kūrinių žiūrovui.
L. Tūro skaitmeninis menas ir kiek panašus į piešinius, ir tuo pačiu kitoks. Skaitmeniniai kūriniai yra skirtingų struktūrų, atmosferos, asociacijų. Juos būtų galima apibendrinti kaip skaitmeninę grafiką. Tačiau, priešingai nei įprasta, kompiuteris L. Tūrui netampa darbą palengvinančia, greitus rezultatus duodančia priemone. Kiekvienam kūriniui autorius paskiria 3–6 mėnesius. Visi raštai, vaizdiniai sukuriami iš plonyčių linijų, braižomų pelyte, naudojant „Art Rage“ ir „Corel Painter“ programas.
Antropomorfinės užuominos
L. Tūro abstrakcijos asociatyvios, dažnai turinčios antropomorfinių nuorodų. Pavyzdžiui, jo kūrinys „Pykčio ugnis“ primena raudona spalva paryškintą kaulinį audinį. Tad antropomorfizmas čia reiškiasi ne kaip žmogaus visumos, bet paskirų jo dalių, dažnai vidinių organų, mikropasaulio, ląstelių užuominos. Jo kūriniai ir yra apie vidų – fizinį ir dvasinį. L. Tūras yra pasąmoninės kūrybos atstovas. Jis remiasi savo sapnais, vaizdiniais, nuotaikomis, būsenomis, atmosferos pagava, dvasinės literatūros sukeltais apmąstymais.
L. Tūras, „Pykčio ugnis“, 2017, nuotr. A. Mikuckytės-Mateikienės
L. Tūras – jautrios sielos menininko tipas. Jis intensyviai jaučia jį supančią aplinką ir tam, kad susitaikytų su gyvenimo negandomis, prisijaukintų nerimą ir baimę, pasitelkia kūrybą. Jo kūrybos visuma sukelia pragaro su viltimi ištrūkti įvaizdį. Vidinių demonų nuojautą kuria fluorescencinės spalvos: deganti raudona, oranžinė ir geltona, aklina juoda, toksiška žalia. Šios spalvos dėliojamos tam tikrais gūsiais, šuorais, liepsnų liežuvių trajektorijomis.
Realybės gličas
Taip sukuriama ir erdvė, gylis ir net judėjimo efektas. Štai, pavyzdžiui, naujausias jo kūrinys „Pavasaris slėnyje”, šiemet tarptautiniame šiuolaikinio meno konkurse „Vanguard”, abstrakčios grafikos sekcijoje, laimėjęs I vietą, rodos, ribuliuoja, juda, pulsuoja, srovena. Panašus judėjimo efektas sukurtas, mano manymu, stipriausiame L. Tūro kūrinyje „Cheater“.
Viršutiniame kairiajame kūrinio kampe matome lyg pastolius, statinio griaučius ir visa tai užlieja nepažini klampi masė. Jos viduryje plinta juodoji skylė. Bendras kūrinio vaizdas primena realybės gličą, alternatyvios realybės prasivėrimą. Apskritai visi šie L. Tūro kūriniai man primena Sci-Fi filmus, kuria net konkretaus serialo „Stranger Things“ pojūtį. L. Tūras įkvėpimo semiasi tikrai ne popkultūroje. Tiesiog, kaip minėta, tai yra iš pasąmonės gelmių iškilusių reginių realizavimas. Ir, žinoma, kompiuterio pasitelkimas sukuria tokius mokslinės fantastikos kontekstus.
Chrestomatinė gėrio ir blogio kova
Tai – arba per mikroskopą stebimas mažiausiųjų dalelių gyvenimas, arba abejojimas dabarties tiesomis. Šiuose paveiksluose įgyvendinamas Šriodingerio katės paradoksas. Realybė, rodos, yra ir tokia, kokią ją matome akimis, ir tokia, kokią ją regime L. Tūro paveiksluose. Mes ir gyvi, ir mirę, ir pasmerkti, ir išganyti. Ir tai ne mistika, o kvantinės fizikos sukeltos abejonės ir hipotezės.
Autoriaus kūriniuose nuolatos vyksta gėrio ir blogio kova. Tai – ne tik chrestomatinė kūrybos tema, bet ir organiška, natūrali L. Tūro asmeninio gyvenimo išdava. Vienuose kūriniuose viršų ima „Lietuviškas velnias“, kitur įrašomos tam tikros mantros, maldos, žadančios išgelbėti. Išgelbėti gali artimieji arba tikėjimas. Bet ne dogmatiškas, ne davatkiškas sekimas paraidžiui.
***
L. Tūras visą kūrybą prilygina maldai. Malda gelbsti L. Tūrą, kai palūžta siela. Dvasinė liga – ir variklis, ir žlugdantis elementas. Argi ne taip veikia ir kūryba – argi ji nėra ir griaunanti, ir regeneruojanti, ir tepanti, ir apvalanti, ir įkalinanti savyje, ir išlaisvinanti iš tuščios būties? Laisvė L. Tūrui yra pagrindinė vertybė, kurios jis ieško ir atranda savo kūrybiniame procese.