Kai sustoji – pabunda vaizduotė

Prestižiniame Lokarno kino festivalyje debiutavęs bei „Swatch Art Peace Hotel“ prizu apdovanotas Rugilės Barzdžiukaitės filmas „Rūgštus miškas“ pagaliau atskrido ir į Lietuvos kino teatrus. Režisierės filmui atiteko garbė pasekti Mindaugo Survilos dokumentinio filmo „Sengirė“ išmintomis pėdomis ir iškilmingai uždaryti didžiausią kino renginį Lietuvoje – jau 24-ąjį kartą organizuojamą tarptautinį festivalį „Kino pavasaris“.

Visų pirma, kaip teigia patys „Kino pavasario“ organizatoriai, festivalyje „tiek daug lietuvių filmų premjerų dar nebuvo“. Ir iš tiesų, šiame pavasariškame kino kraityje buvo galima atrasti net septyniolika lietuvių kūrėjų darbų (penki iš jų – ilgametražiai, dvylika – trumpametražiai). Į pagrindinę festivalio konkursinę programą, skirtą debiutuojantiems Europos režisieriams, pateko du lietuviški filmai: Marijos Kavtaradzės „Išgyventi vasarą“ ir Aistės Žegulytės „Animus Animalis (istorija apie žmones, žvėris ir daiktus)“. Abu šie darbai neliko neįvertinti: Paulius Markevičius už vaidmenį filme „Išgyventi vasarą“ pelnė geriausio aktoriaus apdovanojimą, o Aistei Žegulytei buvo įteiktas specialus „Cineuropa“ prizas. Marijos Kavtaradės ilgametražis debiutas ir dar vienas filmas – Ernesto Jankausko „Čia buvo Saša“ – taip pat buvo įtraukti ir į kino kritikų asociacijos „Fipresci“ konkursinę programą.

Žvelgiant į tokį gausų lietuviškų darbų pasirinkimą ir į šių filmų (o ypač „Išgyventi vasarą“) sėkmę festivalyje, „Kino pavasario“ vadovų bei programos sudarytojų sprendimas užbaigti šį daugiau nei dvi savaites trukusį renginį būtent lietuvių kūrėjų filmu atrodo visiškai suprantamas ir netgi pagirtinas. Šį sprendimą būtų galima įvardinti kaip gražų gestą, palaikantį jaunuosius Lietuvos kino kūrėjus ir švenčiantį jų darbų sėkmę.

„Rūgštus miškas“

Bet svarstant apie šį Rugilės Barzdžiukaitės filmui atitekusį garbingą titulą, nevalia pamiršti ir jau minėtojo Mindaugo Survilos filmo, uždariusio 23-iąjį Tarptautinį Vilniaus kino festivalį. Užkietėję sinefilai turbūt sutiktų su teiginiu, kad XXI amžiaus nacionalinio kino kontekste dokumentiniai filmai esą visa galva (o gal net keliomis) aukščiau už vaidybinius lietuvių kūrėjų darbus. Bet nepaisant ženklios dokumentinio kino meninės viršenybės, ši kino atšaka gimtajame krašte neretai nukenčia dėl žiūrovų palaikymo stokos. Todėl netikėtai „Sengirei“ prisegta žiūroviško filmo etiketė ne tik maloniai nustebino, bet ir pavertė Survilos režisuotą filmą savitu kino fenomenu Lietuvoje. Žvelgiant į šią „Sengirės“ sėkmę, Barzdžiukaitės „Rūgščiam miškui“ atitekusią garbę uždaryti festivalį galime įvardinti ir kaip „Kino pavasario“ organizatorių bandymą pakloti pamatus dar vienam galimam dokumentikos fenomenui Lietuvoje.

Apie šias bei kitas galimas „Kino pavasario“ komandos intencijas, nulėmusias „Rūgštaus miško“ tapimą 24-ojo Tarptautinio Vilniaus kino festivalio uždarymo filmu, galima svarstyti ir toliau, bet vis dėlto manau, jog tikrąją šio sprendimo priežastį galime atrasti tik išvydę patį Rugilės Barzdžiukaitės filmą.

„Kai sustoji – pabunda vaizduotė“. Tai žodžiai, kurie daugiau nei dvi savaites kvietė lietuvius apsilankyti pavasariu dvelkiančiuose šalies kino teatruose. Tai keturių (o jeigu priskaičiuosime frazės viduryje gulintį brūkšnį – penkių) dėmenų frazė, nepasižyminti išskirtiniu originalumu, bet, nepaisant tos originalumo stokos, ji vis vien puikiai atspindi kino esenciją pasaulyje, tapusiame bėgančio (ir sustoti visai neketinančio) laiko įkaitu.

Rugilės Barzdžiukaitės „Rūgštus miškas“ nugabena žiūrovus į Kuršių neriją, į kormoranų kolonijos okupuotą sengirę ir joje esančią nedidelę apžvalgos aikštelę ir suteikia galimybę į šios neįprastos vietos lankytojų pokalbius įsiklausyti būtent miško gyventojų, kormoranų, ausimis. Šį, šiek tiek ilgiau nei valandą trunkantį filmą būtų galima įvardinti kaip įvairių pokalbių nuotrupų rinkinį, kuriame atsikleidžia žmogaus individualumas bei gamtos, kaip inspiracijų šaltinio, galia. Ir žvelgiant į „Rūgštų mišką“ būtent iš šios perspektyvos, galime jame atrasti ir tuos keturis žodžius, kvietusius lietuvius apsilankyti „Kino pavasario“ seansuose.

Vieni į kormoranų kolonijos valdomą teritoriją užklydę turistai šiame gamtos peizaže įžvelgia šleikštulį, kiti – grožį. Kai kuriems sunykęs pušynas asocijuojasi su atominės bombos sprogimu, kitiems – su garsiuoju Alfredo Hitchcocko filmu „Paukščiai“. Netikėtai apžvalgos aikštelėje susitikę rusas ir amerikietis ima kalbėtis apie skirtingų šalių ekonomiką bei vizų išdavimą, o laužyta anglų kalba šnekantis lietuvis bando įtikinti turistus, kad netoliese galime išvysti Gitlerio (ne Hitlerio, bet Gitlerio) bunkerį. Būtent šiuose paprastuose žmonių dialoguose ir atsispindi gebėjimas sustoti ir pažadinti kažkur giliai viduje užslėptą savo vaizduotę. Visi šie žmonės atvyksta į tą pačią stebėjimo aikštelę ir priešais save mato tą patį girios vaizdinį, bet kiekvienas filme užfiksuotas pokalbis išlieka savitas, autentiškas.

Tą pačią tendenciją galime įžvelgti ir kine. Juk vienas ir tas pats filmas skirtingiems žmonėms gali sukelti skirtingas emocijas. Vienus žiūrovus „Rūgštus miškas“ paskatins kalbėti apie Kuršių nerijoje apsistojusius kormoranus bei jų daroma žalą/nežalą. O mane Barzdžiukaitės filmas paskatino prisiminti kino pulsuojamą energiją bei jo kovą su bėgančio laiko tėkme.

Nors galime atrasti begalę priežasčių, dėl kurių „Rūgštus miškas“ galėjo tapti šių metų „Kino pavasario“ uždarymo filmu, tikrąsias šio nutikimo aplinkybes žino tik festivalio komanda. Galbūt dėl to ši versija taip ir liks įkalinta tuose spėlionių rėmuose, bet maniškė tiesa yra tokia. O kitas tiesas galbūt atrasite ir jūs patys.