Bravo, maestro!

Du žodžiai, apibūdinantys grandiozinį, beveik trijų valandų koncertą. Tačiau į šiuos žodžius telpa labai daug. Visų pirma, bravo sušukti reikia paskutiniam tikram romantikui, vokiečių kompozitoriui ir dirigentui Richardui Straussui, kurio 155-osioms gimimo ir 70-osioms mirties metinėms dedikuotas koncertas skambėjo balandžio 13-osios pavakarę Vilniaus koncertų salėje „Compensa“. Antrasis bravo lekia Lietuvos nacionaliniam simfoniniam orkestrui bei solistėms Viktorijai Miškūnaitei, Guntai Gelgotei ir Anastasiai Lebedyantsevai, kurios savo balsais papildė orkestrą ir sukūrė tikrą stebuklą, atlikdamos ištrauką iš vienos populiariausių Strausso operų „Rožės kavalierius“ – mūsų scenose dar nestatyto veikalo. Na, o visų didžiausi plojimai ir susižavėjimo šūksniai skirti maestro Modestui Pitrėnui, orkestro meno vadovui ir vyriausiajam dirigentui. Be šio muzikos mago sunku įsivaizduoti grandiozinę ir patoso kupiną Strausso muziką. Tiesa, muzikos magu buvo vadinamas legendinis dirigentas Jonas Aleksa (1939–2005), tačiau M. Pitrėnas jau seniai užsitarnavo klausytojų bei muzikantų pagarbą. Tai rodo ne tik didelis dirigento užimtumas Lietuvoje ir užsienyje, bet ir publikos reakcija. Be kita ko, M. Pitrėnas diriguoja taip plastiškai, jog publika gali jį stebėti lyg šokantį. Iš tiesų, preciziškas M. Pitrėno tikslumas, grakštumas ir kvėpavimas kartu su orkestro muzikantais buvo labai jaučiamas ir itin reikalingas, nes ir publika kvėpavo kartu su juo. Tad reziumuojant koncertą galima pasakyti bravo ne tik Straussui, bet ir M. Pitrėnui.

Koncertą pradėjo simfoninė poema „Štai taip Zaratustra kalbėjo“ („Also sprach Zaratustra“), op. 30. Šis monumentalus kūrinys, sukurtas pagal Friedricho Nietzsche’s veikalą, yra itin paveikus. Pirmoji to priežastis – didžiulis orkestras, kurį sudaro 6 valtornos, 4 trimitai, 2 bosinės tūbos ir vargonai. O antroji priežastis – visiems puikiai pažįstamas motyvas, kuris skamba kūrinio pradžioje. Nenustebčiau, kad šį motyvą daugelis žino ne kaip Strausso kompoziciją, o kaip garsaus amerikiečių režisieriaus Stanley Kubricko filmo „2001 metų kosminė odisėja“ garso takelį. Tačiau tai kūrinio nė kiek nesumenkina, o padaro jį dar patrauklesnį, nes juk klausytojui, atėjusiam į koncertą ir išgirdusiam pirmuosius taktus, smagu išgirsti jau pažįstamą muziką. Orkestro didybė, balansavimas tarp atskirų dinamikos polių, kaip tarp šiaurės ir pietų, visiškas paklusimas dirigentui ir absoliutus susiklausymas bei susigrojimas – tokia koncerto pradžia iškart užbūrė klausytojus.

Pirmą dalį užbaigė finalinis Sofijos, Maršalienės ir Oktaviano trio iš operos „Rožių kavalierius“ („Der Rosenkavalier“), op. 59. Sofiją dainavo Gunta Gelgotė (sopranas), Oktavianą – latvė Anastasia Lebedyantseva (mecosopranas), o Maršalienės partiją atliko Viktorija Miškūnaitė (sopranas). Negalėčiau ginčytis, kuri solistė dainavo geriau. Visos pasirodė puikiai. Matyt, M. Pitrėnas ne veltui pasirinko šias tris operos padangę užkariavusias ar bent jau lipančias į olimpo viršūnę solistes. Tačiau V. Miškūnaitės balso branda buvo akivaizdi. Girdėjome, jog solistė scenoje jaučiasi drąsiai ir užtikrintai.

Viktorija Miškūnaitė, Modestas Pitrėnas, Anastasia Lebedyantseva, Gunta Gelgotė ir Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras. D. Matvejevo nuotr. 

Antrą koncerto dalį pradėjo „Keturios paskutinės dainos“ („Vier letzte Lieder“) sopranui ir orkestrui, AV 150 / op. posth. Šį visos Strausso kūrybos testamentą sudaro 4 dalys: „Pavasaris“ („Frühling“, Hermanno Hesse’s ž.), „Rugsėjis“ („September“, H. Hesse’s ž.), „Rengiantis miegoti“ („Beim Schlafengehen“, H. Hesse’s ž.) ir „Vakaro žaroje“ („Im Abendrot“, Josepho von Eichendorffo ž.). Šis kūrinys (tarp kurio dalių M. Pitrėnas neleido publikai ploti) yra ilgametės Strausso kūrybos apibendrinimas, charakteringas vėlyvojo kompozitoriaus stiliaus pavyzdys, dar vienas, jau paskutinis jo instrumentuotės triumfas. Nors kūrinys parašytas iškart po Antrojo pasaulinio karo, 1948-aisiais, muzikoje jaučiama Vienos prabanga ir rafinuotumas. V. Miškūnaitė, prieš koncertą kalbinta radijo laidoje, pasakojo, jog šias dainas yra dainavusi prieš beveik dešimtmetį viename konkurse, tačiau tąkart jai nepavyko galutinai įtikinti komisijos ir ji užėmė antrąją vietą. Balandžio 13-ąją daugiau kaip tūkstantis žmonių buvo liudininkai, kaip puikiai solistė yra įvaldžiusi didžiojo vokiečių genijaus meistrystę. Skamba dar vienas šūksnis bravo!

Koncertą vainikavo Siuita iš operos „Rožių kavalierius“. Ši puiki opera, sukurta jau po skandalus sukėlusių operų „Elektra“ ir „Salomėja“, buvo sutikta griausmingai. Kūrinyje jaučiamas Wolfgango Amadeus Mozarto šešėlis ir XVIII a. Vienos dvasia. Siuita – tai visos operos, trunkančios beveik tris valandas, trumpas apibendrinimas, santrauka, kuri puikiai perteikia visas emocijas. Maestro M. Pitrėnas taikliai ir žaismingai sudėliojo programą. Finalinį siuitos valsą publika prašė pakartoti, ką orkestras ir padarė.

Nuostabus ir žaismingas koncertas, matyt, pateks į istoriją, nes bent jau Lietuvoje niekas taip kompozitoriaus jubiliejaus nemini, o ir užsienio orkestrų afišose ši pavardė itin dažnai nefigūruoja. Tačiau salė, kurioje vyko koncertas, nepritaikyta tokiems rimtiems renginiams. Šalia ištaigingų fojė sietynų, gražių baldų, paveikslų ir kitų eksponatų nekaip dera didžiulis rėmėjų prekės ženklas vienoje iš ložių bei raudonos kino teatro kėdės. Na ir, žinoma, sporto arenos durys į salę bei užrašai ant jų, draudžiantys įsinešti gėrimus ir maistą... Tiesa, laimė, kad remontuojant Nacionalinės filharmonijos salę galima bent čia prisiglausti. Ir vėl belieka apgailestauti, kad per šitiek metų Lietuva nepasistatė nė vienos modernios koncertų salės. Aukšto lygio orkestrą tikrai turime. Beliko pasistatyti orkestro namus.