Išvada: apie mirusius arba gerai, arba nieko

Lukas Alsys 2019-03-29

Kovo 9 d. Nacionaliniame Kauno Dramos teatre duotas startas festivaliui „Nerk į teatrą“. Festivalis atidarytas eksperimentiniu vyksmu „Kaunas Wi-Fi“. Tai Lietuvos ir Izraelio menininkų simbiozė. Su NKDT aktoriais dirbo režisieriai Asaf Schouten, Ariel Sereni Brown, dailininkas Ron Asulin ir kompozitorius Yuval Goren.

Pristatyti šį vyksmą reikėtų nuo fakto, kad pjesė jam buvo sukurta žiūrovų workshop‘ų metu. Šių kūrybinių dirbtuvių metu žmonės galėjo ne tik prisidėti prie teksto kūrimo, bet ir pabuvojo zombiais, tiksliau, mokėsi, kaip juos suvaidinti. Stabtelėkime ties terminu „zombis“. Barbarizmų žodynas jį apibūdina gana paprastai – prisikėlęs negyvėlis. Prisiminkime tai. O dabar apie eksperimentą nuo pradžių, kuris prikels lavoną ir paskleis jo tvaiką.

Scenoje galybė plastikinių detalių – sienos, lubos, grindys. Iš plastiko sukuriama trapios buities, arba sterilios laboratorijos erdvė, kurią papildo ekranas, per kurį rodomi daugybės kamerų esančių scenoje ir užkulisiuose vaizdai. Suprask, šiuolaikinės visuomenės kapinės – plastiko tarša arba mūsų laikinumas ir t. t. – analizuok kiek nori, viskas tiks.

Personažai, visi, kuriuos išvysime, pasidabinę kaukėmis, primenančiomis kompiuterinį žaidimą „Minecraft“. Pigus triukas bandant į spektaklį prisikviesti paauglius? Personažų balsai keičiami mikrofonais. Gal kad neatpažintume aktorių, kurie gana sunkiai susitvarko su technologinėmis sąlygomis scenoje? Ar kad nesimatytų, jog ir jiems patiems nepatogu? Nepaminėjau – scenoje stūkso raudona sofa, atsukta nugara į žiūrovus, o ant jos padėta mikrobangų krosnelė. Štai taip atrodo scena. Daugiau nieko ir nesinorėtų nei rašyti, nei sakyti, nes apie mirusius gerai arba nieko, bet...

„Kaunas Wi-Fi“, nuotr. D. Stankevičiaus

Stovint ant dar vienos technologinės revoliucijos slenksčio, grėsmė, kad kiekvienas mūsų žingsnis yra stebimas, nuostabą kelią retam. Dabar kiekvienas išmanusis įrenginys – telefonas, kompiuteris, laikrodis, šaldytuvas gali sekti mūsų buvimo vietą, įrašinėti mūsų pokalbius bei mus filmuoti. Gan kraupu, kai pagalvoji, kad nešvarius darbelius, kuriuos darai naršydamas internetuose, gali kažkas stebėti. Dar viena šių dienų problema – virtuali realybė ir socialiniai tinklai. Juose mes galime susikurti tobulą gyvenimą ir daryti netobulus dalykus. Pavyzdžiui, kaip žaidime „Minecraft“ – gali pasistatyti gražius namus, auginti gyvūnus, arba gali eiti apvogti, ką nors nužudyti. Už tai į kalėjimą nebūsi pasodintas, net į teismus, kurie skendi korupcijos skandaluose, pažiūrėti nereikės. Virtualiame gyvenime tai leistina. Ir staiga – bėda – realybė persipina su virtualia realybe. Žmogus pasimeta tarp simuliacijos ir realybės. Facebooke mes taip pat galime susikurti tobulo gyvenimo įvaizdį, o nusigręžę nuo ekrano daryti mažai pateisinimų susilaukiančius veiksmus. Šiandieninis gyvenimas primena savotišką šachmatų lenta, kurioje, gerai apgalvoję, skleidžiame informaciją viešaisiais kanalais. Taip yra dėl galimo visuomenės atsako į vieną ar kitą mūsų veiksmą, todėl tampame nuspėjami, prarandame netikėtumo faktorių, galų gale mus pagauna monotonija ir rutina. Tokiu būdu mes patys atimame galimybę patirti nuostabą ir netikėtumą. Kuomet nelieka nuostabos gyvenime, tampame mažiau pastabūs ir pamažu masių filosofija mus užvaldo. Tada mes tampame priklausomi nuo tų, kurių ryšių, interesų kelyje mes pasitaikome. Mano nuomone, apie tai šis eksperimentas turėjo būti. Bet scenoje daktaro Frankenšteino pabaisa neatgyja, o prasmirsta.

Eksperimente persipina kompiuteriniai žaidimai, mūsų profiliai socialiniuose tinkluose, baimė, kad kažkas stipresnis mus stebi ir mus valdo, vėžys, iširusi šeima, žmogžudystė ir buitis. Štai toks gana dažnas, bet vis tiek liūdnas vaizdelis ištinka mus vienai valandai. Eksperimentu pavadinčiau viską – humorą, skirtą paaugliams, scenografiją, režisūrą, vaidybą, ypač jauniausiųjų aktorių. Negaliu sakyti, kad eksperimentas blogas, bet, kad pasisekęs – taip pat negaliu. Pati tema yra ganėtinai pasenusi, o eksperimentas net nekėlė hipotezės, kaip šią situaciją pagerinti. Lakoniškoje situacijoje, kurioje mama nesusitvarko su vaiku, kur patėvis egzistuoja kaip duotybė, o vėžio diagnozė nuskamba tarsi pasiteisinimas dėl netvarkos santykiuose ir buityje, nepanašu, kad bent kiek išprusęs žmogus galėtų įžvelgti ką nors naudingo.

Vyksmo pabaigoje per televizorių rodomos akimirkos iš kūrybinių dirbtuvių: kaip žmonės repetavo ir ką samprotavo apie patį kūrybinį procesą. Užstrigo keletas frazių: beautiful mess ir to play a zombie. Scenoje mačiau gana utriruotą, stereotipais apipintą šiuolaikinės visuomenės gyvenimo paveikslą, kuris prognozuoja liūdną žmonių ir technologinių inovacijų ateitį. Bet svarbiausias momentas – zombiai ir jų dirbtuvės. Staiga daugybė žmonių atsirado šiose dirbtuvėse. Spėkite, kaip jie visi buvo sukviesti. Taip, socialinių tinklų pagalba. Jie atėjo paliepti ekrano. Už jo bet kas gali būti pasivadinęs bet kuo ir žadėti bet ką, bet štai dirbtuvėse apsilankė per 60 žmonių. Nuo vaikų iki senyvo amžiaus žmonių. Ir nutiko taip, kad tas WiFi sujungė juos. Štai kas mane nustebino. Kūrėjai, kurie kelia klausimus ir duoda erdvės pagalvoti, kas mūsų laukia ateityje, jei ir toliau kliausimės technologijomis, patys be jų niekaip neapsiverčia.

„Kaunas Wi-Fi“, nuotr. D. Stankevičiaus

Prisikėlusiu negyvėliu galėčiau pavadinti visą eksperimentą. Tema ir problema žinoma, nuo scenos nieko naujo nepasiūloma. Tampomas populiariosios kultūros stereotipais apipintas lavonas, kurio kvapą užmaskuoja kelios minutės filmuotos medžiagos iš dirbtuvių. Jos turėjo kelti klausimus apie realybės ir virtualios realybės sąlyčio taškų keliamas problemas, tačiau pats eksperimentas tapo savo auka. Nuoširdžiai tikėjausi daugiau. Gal ši problema nėra tokia opi Lietuvoje ir vyksmo meninė kalba mums nėra pernelyg aktuali. Mėginant įsivaizduoti šį spektaklį JAV ar pačio Izraelio kontekste, manyčiau, ten jis būtų paveikesnis. Visgi norėtųsi padėkoti kūrybinei komandai už ryžtą ir kitoniškumą. Juk žvelgiant kiek abstrakčiau, tarptautinis pastatymas šio teatro kontekste išsiskiria iš kitų repertuaro spektaklių – vyksmo temos ir meninės estetikos problemos atrodo tarsi inkliuzas teatro repertuare.

Eksperimentas toks dalykas – jei žiupsneliu per daug, gali susprogdinti rajoną, žiupsneliu per mažai – tą patį rajoną užtvindyti tvaiku.