Jaunojo teatro distopijos ir priemonė nuo susvetimėjimo

Neretai susidaro įspūdis, kad jaunieji vaidybos bei režisūros studentai Lietuvoje veikia lyg uždaros bendruomenės, kažin ar suinteresuotos ir kitų, o ne vien savo ir savo draugų kūryba. Nuolat repetuodami tamsiose auditorijose, susitelkę į pagrindinį tikslą – egzaminą, jie retai pasirodo scenose, todėl susipažinti su naujais vardais, o juo labiau – jų darbais, beveik nėra galimybių. Žinoma, visai kitas atvejis, jei jaunąjį kūrėją per egzaminą pastebi kuris nors teatras ir studentas gauna vaidmenį ar galimybę statyti spektaklį rimtoje institucijoje. O ką daryti, jei tokia „šlovės valanda“ neateina? Kartais atrodo, kad užduotis įžvelgti „jaunosios kartos teatro tendencijas“ tampa beveik neįmanoma, tačiau dar mažiau žinome apie tai, kuo ir kaip gyvena kitos Europos teatro mokyklos.

Brno mieste Čekijoje balandžio 2–6 d. vyko tarptautinis studentų teatro festivalis „Setkání/Encounter“ („Susitikimas“). Susikūręs kaip projektas, pristatantis Višegrado šalių aukštųjų mokyklų spektaklius, per beveik tris dešimtmečius renginys išaugo į penkių dienų studentiško teatro maratoną, leidžiantį susipažinti su plačiu Europos bei tolimųjų šalių (šiemet – Filipinų) kontekstu. Vienuolika pagrindinės programos spektaklių (iš Vokietijos, Lenkijos, Čekijos, Rusijos, Slovakijos, Filipinų, Latvijos, Kroatijos, Austrijos ir Bulgarijos) papildė Off programos spektakliai, kūrybinės dirbtuvės, diskusijos ir, žinoma, vakarėliai. Festivalio mastą geriausiai rodo skaičiai: 29 kartą organizuojamas renginys subūrė beveik 200 Janáčeko muzikos ir scenos menų akademijos studentų, kuriuos koordinavo 30-ies vadybos studentų komanda, padedama teatro fakulteto dėstytojų.

Pagrindinė festivalio tema nebuvo aiškiai suformuluota, tačiau oficialiuose pristatymuose kartojosi raktiniai žodžiai „atsinaujinimas“, „išgijimas“, o pats teatras vadintas gydomąja priemone nuo šiuolaikinio pasaulio susvetimėjimo. Programos sudarytojai šiomis nuorodomis, rodos, vadovavosi laisvai ir suformulavo savus kriterijus (tendencijas?). Kiekvienas iš vienuolikos spektaklių buvo a) paremtas gerai žinomo dramaturgo pjese; b) politiškai aktualus; c) distopiškas; arba vienu metu patenkantis į dvi ar net visas tris kategorijas. Viena vertus, tokia kūrinių atranka sudaro įspūdį, kad Europos teatro mokyklos juda viena kryptimi ir tragedijos nuojauta lyg juodas debesis kybo virš kiekvieno jaunojo menininko galvos. Kita vertus, aiškūs ir vienodi turinio kriterijai leidžia lyginti jo įgyvendinimo skirtumus.

Scena iš spektaklio „Romulas Didysis“. J. Gellner nuotr.

Įspūdingą spektaklį pagal Friedricho Dürrenmatto pjesę „Romulas Didysis“ (rež. Claudia Bossard) pristatė studentai iš Graco (Austrija). Pasakojimas apie Romos imperijos žlugimą ir vien savo vištomis, o ne žmonėmis besirūpinantį imperatorių Romulą – groteskiškas, energingas ir tikslus. Oranžiniai kostiumai bei scenografija ne tik perspėjo apie artėjantį pavojų, bet ir priminė pūvančio kiaušinio trynio spalvą – valstybę, gendančią iš vidaus. Vadovų neveiksnumas priimant esminius strateginius sprendimus, žmogų žlugdantis biurokratijos aparatas, korupcija, politkorektiškumas, lyčių lygybė... Spektaklyje svarstomos problemos, per amžius išliekančios „kaip niekad aktualios šiandien“. Rodos, puikiai pasirinkta pjesė pasitarnavo pirmiausia kaip įkvėpimo šaltinis, suteikiantis priimtiną formą kalbėti apie visuomenės pūlinius. Intelektualus ir šmaikštus visuomeninės, politinės Europos situacijos komentaras tarpais priartėdavo prie plonytės ribos tapti naivoka, net pigia komedija ir vis dėlto sėkmingai išsilaikė prie pirmojo varianto.

Reikia pripažinti, kad pagrindiniai studentų teatro festivalio dalyviai – aktoriai, dažnai vedami profesionalaus režisieriaus. Spektakliai statomi kaip atsiskaitymo darbai, kuriuose kiekvienas iš atlikėjų turi lygias teises ir laiko atkarpą pasirodyti. Tačiau pristatyti ir keturi jaunųjų režisierių darbai, tapę savotiška atgaiva. Šiuose spektakliuose egzistavo pagrindiniai ir antraplaniai veikėjai, be užmojų visiems aktoriams skirti vienodą sceninį laiką. Juose taip pat buvo įvairių problemų dėl dramaturginės medžiagos valdymo, tempo ir užduočių aktoriams suformulavimo, bylojančių apie mokymosi procesą ir patirties trūkumą. Šeimininkų Janáčeko muzikos ir scenos menų akademijos studentai pristatė spektaklį pagal Sarah Kane pjesę „Fedros meilė“, režisuotą ketvirto kurso studentės Alexandros Bolfovos. Darbas pasižymėjo estetiškumu, pakankamai aiškia koncepcija (privataus ir viešojo gyvenimo paradoksai) bei ambicingumu, kurio neslėpti gali tik studentas. Keturis kartus padauginusi Fedros ir Hipolito personažus režisierė sukūrė sudėtingą sceninį veiksmą, klaidinantį ir net šiek tiek varginantį, tačiau kartu itin įdomų. Pjesės turinį skirtingai interpretuojančios aktorių poros nepildo viena kitos, neplečia darbo koncepcijos, užtat leidžia suvokti spektaklio kūrimo procesą, susipažinti su „atradimais“, kuriuos jaunieji kūrėjai patyrė vykstant repeticijoms.

Latvijos kultūros akademijos studentai pristatė objektų spektaklį „Nykstanti ateitis“ (rež. Davide Giovanzana), žiūrovus nukeliantį į tris futuristinius pasaulius. Žanro, stiliaus ir prieigos prie problemos požiūriu darbas išsiskyrė iš draminių spektaklių gausybės. Trijose spektaklio dalyse studentai tiria žmogaus kūną, žavisi namų apyvokos prietaisais tarsi archeologai, siekiantys išsiaiškinti praeities paslaptis, ir pasakoja akmens amžiaus laikus menančią istoriją apie žmogų ir bendruomenę, jos santykį su aplinkiniais padarais ir pirmojo šuns prisijaukinimą. Pasitelkę ne tik įvairius, netikėtus objektus bei tekstūras, bet ir filmavimo kameras, atlikėjai veda žiūrovus į kasdienybės refleksijos kelionę, priverčiančią pamiršti tai, prie ko jau seniai esi pripratęs, ir iš naujo nudžiugti atradus dulkių siurblio ar elektrinio gręžtuvo veikimo principą.

Europa verčia suabejoti ne tik ateitimi, bet ir praeitimi, tapatybe, tiesa ir pan. Festivalio programa, žinoma, neatspindi visapusiško Europos teatro mokyklų vaizdo. To daryti nė neketina, ir vis dėlto keista, kad „studentiškumą“ švenčiantis festivalis pagrindinėje spektaklių programoje triuškina žiūrovą distopiškais vaizdiniais, o Off renginiuose ne tik linksmina vakarėliuose su balkanų didžėjais, bet ir priverčia šeimininkės akademijos rektorių šokinėti ant batuto.