Laisvė reiškia kristi

Vinco Kudirkos aikštėje vykęs šiuolaikinio šokio ir kontaktinės improvizacijos spektaklis „Pasekmės“ į populiarią Vilniaus miesto vietą subūrė beveik šimtą žiūrovų. Aikštėje dažnai matomus riedlentininkus keitė akrobatai-šokėjai. Keletą vakarų iš eilės ispanų fizinio teatro kolektyvas „Cia Moveo“ užkerėjo publiką ir nukėlė kasdienybėje paskendusius miestiečius į stebuklingą šokio pasaulį. Šis pasirodymas pakerėjo savo laisvumu bei lengvumu: vis dėlto spektaklis ant Kudirkos aikštės grindinio yra nekasdienis vaizdas.


Netradicinis erdvės ir tradicinis laiko pasirinkimas suteikė spektakliui jaukaus žavesio, nes drauge su artistais pasirodymo metu šoko ir saulės zuikučiai. Keturkampės atlikėjų šokio erdvės kraštus nusėdę žiūrovai buvo įtraukti į veiksmą. Sprendimą susodinti žiūrovus stačiakampiu, paverčiant juos ir spektaklio scenografija vadinčiau sėkmingu: žiūrovams buvo patogu matyti spektaklį, o šokėjams lengviau išsirinkti žmones iš publikos ir pakviesti juos prisijungti prie spektaklio veiksmo – tereikėjo apsidairyti ir stebėtojų pasiryžimas ar atsisakymas fiziškai įsitraukti į spektaklį matėsi it ant delno.


Vienu įsimintiniausių ir sėkmingiausiai parinktų spektaklio elementų pasirodė garso takelis – galbūt todėl, kad patys artistai savo veiksmais akcentavo muzikos svarbą spektaklio dramaturgijoje (šokėjas kvietė žmones pasiklausyti tarytum iš grindinio skambančios muzikos), muzika kiekvienoje scenoje inspiravo pakylėjantį jausmą. Vėliau viena iš renginio organizatorių socialiniame „Facebook“ tinkle pasidalino spektaklio grojaraščiu, kad spektaklio žiūrovai galėtų prisiminti jo akimirkas, o nemačiusieji pasiklausytų kontrastingų ir nepaprastai įkvepiančių dainų rinkinio. Muzikinis fonas buvo įtaigi bendros patirties detalė, dariusi stiprią įtaką emocinėms reakcijoms: pasibaigus „Pasekmėms“ buvo galima pastebėti spaudžiančius ašaras ir apsikabinimais su draugais ir šeimos nariais besidalinančius žiūrovus.


Grįždama prie publikos įtraukimo į spektaklio veiksmą, norėčiau pacituoti šiuolaikinio šokio kūrėją Agniją Šeiko: „Šiuolaikiniame mene svarbu atsitraukti nuo pseudointelektualinio lygmens, neužsibūti pokalbyje su pačiu savimi.“ Spektaklio pradžioje žiūrovų įrėmintoje stačiakampėje šokio aikštelėje tėra vienas šokėjas (Adria Vinas Punti) – likusieji keturi stebi spektaklį tarp žiūrovų. Pradėjęs kalbinti žiūrovus, Punti palaipsniui į sceną surenka likusius šokėjus. Žiūrovus taip pat kviečiant priglusti prie žemės ir išgirsti melodiją, sudaromas įspūdis, kad kiekvienas jų gali tapti pasirodymo dalimi. Tokia galimybė – nuostabi patirtis, kurią lemia artimas ir asmeniškas šokėjų santykis su kiekvienu iškviestu žiūrovu. Tokį įspūdį susidariau pati patekusi ant Vinco Kudirkos ir šokio aikštės grindinio.


Plačios „Pasekmių“ artistų šypsenos ir nuoširdus choreografijos išpildymas spinduliuoja ypatingai pozityvias emocijas – būtent to pirmiausiai gali pasisemti spektaklio žiūrovai. Idėjos čia perteikiamos judesiu, tad vaidybos spektaklyje nedaug. Tačiau ji išraiškinga ir išbaigta, daug šypsenų ir juoko – tam įtakos greičiausiai turi atlikėjų kilmės vieta: Pietų Europos gyventojai paprastai būna emocionalūs, ūpą keliančio vitamino D saulėje prisisotinę žmonės. Artistai dėmesį kocentruoja į šokį, tačiau neapleidžia kitų elementų – įdirbis jų atžvilgiu akivaizdus bei džiuginantis.


„Daug su žmonėmis kalbame, kad ne visada spektaklyje svarbiausia tiksliai suprasti – juk ir apie svarbiausius dalykus gyvenime suprantame ne viską“ – dar vieni Agnijos Šeiko žodžiai, regis, puikiai iliustruoja kitą „Pasekmių“ ypatybę – šį spektaklį gali suprasti kiekvienas. Tam nereikalingas nei aukštosios mokyklos diplomas, nei keturiasdešimties metų vairavimo patirtis. „Pasekmės“ – pokalbis su visuomene apie kasdienį gyvenimą, jo problemas. Ankstesnis teatro „Cia Moveo“ choreografinis projektas „Tu vas tomber“ („Tu nukritai“) pagimdė daugybę tęstinių idėjų, kurių principais seka ir naujausias spektaklis „Pasekmės“ – šių pasirodymų judesio specifiką vienija kontaktinės improvizacijos pasirinkimas ir šiuolaikinio šokio akrobatinių figūrų naudojimas, taip pat tematika – abu kalba apie kasdienines šiuolaikinės visuomenės problemas ir atsitiktinimus. Pasitelkdami choreografines istorijas spektaklio kūrėjai stimuliuoja emocijas, kurios yra universali viso pasaulio žmonių kalba, tad „Pasekmės” aiškios ir be žodžių.


Spektaklis itin palankus interpretacijoms – čia galima įžvelgti galybę temų. Viena jų atsiskleidžia spektaklio pradžioje, Adriai vedantis žmones į veiksmo aikštelės vidurį ir guldant juos ant žemės, bei pabaigoje, visiems (artistams ir žiūrovams) pagaliau išgirdus tą paslaptingą iš grindinio sklindančią muziką. Ši tema – tai menininko pozicija visuomenėje. Sakydamas „You don‘t understand me. All of you.“ („Jūs manęs nesuprantate. Jūs visi.“) Adria išreiškia savo nusivylimą. Daugybė menininkų – kad ir Vincentas van Goghas, per savo gyvenimą pardavęs vos vieną paveikslą ir pripažintas tik praėjus dvidešimčiai metų po jo mirties – savo gyvenamuoju laiku nesulaukia nei visuomenės, nei kritikos įvertinimo. Todėl džiugu, kad spektaklio pabaigoje visi išgirdo muziką – Adria pagaliau buvo suprastas ir, laimei, vis dar gyvas.


Keletoje scenų išryškėjo unikalios ir visuomet žavingos meilės tema. Bordinį triko vilkinti šokėja Nuria Planes Llull tarytum netyčia užmina ant Pino Edvardo Steinerio galūnių, tačiau pastebėjusi, jog jam tai malonu, paties paraginta toliau mindo kolegą, jo kūnu lipdama tarsi laiptais. Į šią sceną žvelgčiau dvejopai: ji atspindi meilės sukeliamo kvaitulio galią, kai santykiuose partneriai vienas kitą skaudina, bet apkvaitę nuo meilės nė vienas to nepastebi; kitas dalykas – daugybei žmonių skausmas yra malonumas, tad Pino pamilsta Nurią, kuri jį skaudindama suteikia malonumą.


Meilės tema kiek šiuolaikiškiau išryškėjo ir vėlesnėje scenoje, kurioje du šokėjai paguldyti ant grindinio, o kiti du sėdi ant jų, tarsi pririšti prie laidinio telefono ir negalėdami vienas kito pasiekti, nors akivaizdžiai giliai įkritę į meilės prarają, bandantys žūtbūt paliesti vienas kitą.  Tai laisvai galima laikyti šiuolaikinės problemos – žmonių asocialumo dėl panirimo į socialinius tinklus metafora. Šokėjai, rodos, patys save įkalina, įsinarpliodami į savitą savų iliuzijų pasaulį, ir taip nebegalėdami patirti meilės realybėje.


Spektaklyje aptinkamas ir vadinamasis drugelio efektas – metafora chaoso teorijos, teigiančios, kad minimalūs veiksmai gali daryti įtaką didžiuliams įvykiams. Pavyzdžiui, spektaklyje šokėjams nuolat „atsitiktinai“ kritinėjant, iš kitos vaidybos aikštelės pusės iššokęs kitas artistas paskutinę sekundę sugauna krintantįjį, prieš pat jam paliečiant žemę. Ši paralelė pasirodymui suteikia tikrumo – drugelio efekto metafora spektaklyje žavi tuo, kad kiekvienas žiūrovas gali pasijusti esąs didesnio plano dalimi, prisiminti, kokie svarbūs gyvenime yra ne tik pakilimai, bet ir nuopoliai. Galbūt todėl spektaklis „Pasekmės“ toks artimas stebėtojui – jame kalbama apie gyvenimo spontaniškumą, savitumą, ir primenama, jog „Pasekmės”, kaip ir daugelis kitų mažų dalykų, pasaulyje tėra milžiniškos drugelio efekto grandinės sudėtinės dalys.