Kur susijungia akrobatika ir draugystė?
Nuotaikingas šiuolaikinio cirko pasirodymas „Gregarious“, sukurtas dueto „Soon Company“, iš pirmo žvilgsnio atrodo mažų mažiausiai žavus, be to, po įspūdingų akrobatinių triukų apvalkalu galima įžvelgti daugybę egzistencinių idėjų. Vieną jų atspindi prancūzų rašytojo Antuano de Sent Egziuperi mintis: „Vienintelė vertybė žemėje – tai žmogaus ryšys su žmogumi.“
Nedažnai cirko renginiuose apsilankančiam žmogui draugystės svarbos gvildenimas akrobatikos spektaklyje gali pasirodyti netikėtas. Iki šiol maniau, jog akrobatų tikslas – pademonstruoti nepakartojamą judesių virtinę, sudirginančią tik regimojo malonumo taškus. „Gregarious“ trupė įsitikinimus apvertė aukštyn kojomis – grožiuosi vizualine pasirodymo dalimi ir drauge suvirpinamos mano emocijų stygos. Taip nutinka, kai kūrėjų pasirinkta tema, šiuo atveju – draugystė, stebinčiajam asmeniškai svarbi.
Draugystės reikšmė plėtojama pasitelkus neįprastą raiškos priemonę – puikiai fiziškai išlavintų kūnų žaismą. Tai skiriasi nuo neretai matomo dvasinio prado vaizdavimo teatre – susidaro įspūdis, kad spektakliuose dažniau pasitaikanti sąsajos tarp individų demonstravimo forma yra dialogas. Tačiau šiame kūrinyje ne artistų pokalbiai, o būtent akrobatiniai judesiai atskleidžia veikėjus vienijantį gilų emocinį ryšį.
Spektaklį „Gregarious“ galima suskirstyti į keletą scenų, iliustruojančių skirtingas draugystės ypatybes ir leidžiančių į partnerystę žvelgti vis kitu rakursu. Kai kurioms scenoms būdinga panaši struktūra, pavyzdžiui: spektaklio pradžia ir pabaiga atspindi tarp veikėjų vyraujančią sveiką konkurenciją. Galynėjimasis tarpusavyje simbolizuoja partnerių tobulėjimą, fizinio ir dvasinio pavidalų raidą. Galima daryti išvadą, kad tai – svarbi siužeto dalis, o pradžioje bei pabaigoje pasikartojanti abiems šalims naudingo varžymosi idėja nurodo žiedinę kompoziciją, būdingą poezijos kūriniams, kino filmams ir pan.
Po įtempto lenktyniavimo veikėjų tarpusavio santykis kardinaliai pasikeičia – įsivyrauja abipusis supratingumas, išryškėja besąlygiškas pasitikėjimas. Visa tai įprasmina veikėjų elgesys scenoje: ispanų kilmės atlikėjas Manelis Rosés apsimeta negyvėliu, o jo partneris švedas Nilas Kronlidas įvairiais būdais stengiasi jį atgaivinti. Pasitelkiami akrobatiniai triukai vėl padeda vienu šūviu nušauti du zuikius: įspūdingai atrodo ir liudija nelengvą tarpusavio palaikymo kelią. Galima pastebėti, kad netgi senkant jėgoms skandinavas žūtbūt siekia padėti draugui. Čia norisi priminti žymiausią minėto rašytojo Egziuperi personažą Mažąjį princą, kuriam lapė ištarė žodžius: „Tampi amžinai atsakingas už tą, ką prisijaukinai.“ Spektaklyje „Gregarious“ prijaukinimas atitinka draugystę, o veikėjų vienas kitam suteikiama pagalba ir rūpestis patvirtina besąlygišką atsakomybę už artimąjį.
Pasirodyme įskaitoma dar viena idėja – draugystėje abu partneriai lygiaverčiai. Iš pažiūros du visiškai skirtingus polius, kurių kontrastą pabrėžia ir geltona bei mėlyna apranga, tamsus ir šviesus atlikėjų gymis, iš tikrųjų sieja bendrystė. Akcentuojama, kad dirbti darbą, t.y. atlikti triukus bei tęsti šou, gali tik artistų duetas, o ne pavieniai atlikėjai. Kad pasiektų trokštamą rezultatą, vienodai stengtis turi abu – argi ne tai yra pagrindinis draugystės principas? Šią dvasinės partnerystės nuostatą atspindi laviravimo ant tramplino scena. Abu veikėjai iš pradžių išsirengia, tuomet atsistoja skirtinguose akrobatikos įrenginio galuose ir neprarasdami pusiausvyros (t.y. stengdamiesi, kad tramplino galai nepaliestų žemės) pradeda akrobatinę rūbų apsivilkimo sceną. Šių veiksmų atlikimas reikalauja įtempti visas jusles, giluminius raumenis bei perprasti partnerio judesius. Tad nestebina matant, kaip artistai nenuleidžia vienas nuo kito žvilgsnių, akylai seka kiekvieną raumens krustelėjimą. Šis kontaktas atliepia tvirtą emocinį saitą, konkrečiu momentu vyraujantį tarp veikėjų, ir, galima teigti, simbolizuoja empatiją – gebėjimą suprasti kito asmens pojūčius.
Ilgainiui spektaklyje keičiasi artistų darbo erdvė – akrobatiniai triukai atliekami ne horizontalioje, o jau vertikalioje padėtyje. Maloniai nustebina tai, kad iš pažiūros neįdomią cirko įrangos surinkimo dalį kūrėjai paverčia šou dalimi. Tinkamai parinktas garso takelis atliepia kūrėjų sinchronišką marširavimą ant pakylos ir kuria įspūdingą akrobatinio stulpo iškėlimo procesą, suteikdamas techniniam darbui meninių atspalvių. Ši scena ne tik žaisminga, bet ir prasminga – suderintuose personažų judesiuose vėl atsispindi jųdviejų dvasinė sąsaja. Pasak Platono, „gera pradžia – pusė darbo“: atsakingas ir komandiškas vertikaliosios ašies įrengimas leidžia sėkmingai išpildyti akrobatinę techniką.
Natūralu, kad, atliekant daug ištvermės ir fizinės jėgos reikalaujantį darbą, būtinos atokvėpio minutės. Atsidūrę ant pakylos „Gregarious“ artistai hiperbolizuoja nuovargį garsiais ir komiškais atodūsiais. Po, regis, vienos sudėtingiausių scenų – akrobatų šokio ant vertikaliosios ašies – mėlynšvarkis ima skambiai dejuoti ir perdėtai aimanuoti. Atrodo, jog kviečia geltoną sportinę uniformą dėvintį partnerį drauge pajuokti ką tik atliktą fiziškai sudėtingą veiklą. „Nuovargis – tai menkniekis palyginus su tuo, ką pasiekėme kartu“ – tarytum skelbia ispano šypsena. Tačiau draugas į kvietimą nereaguoja, nes jį sustingdo patirtų išgyvenimų gausa ir išsekusios jėgos. Tai suvokęs partneris iškart surimtėja bei suteikia pirmąją emocinę pagalbą – apkabina įsitempusį kolegą. Šis poelgis atskleidžia dar vieną pamatinę draugystės vertybę – gebėjimą atjausti kitą.
„Gregarious“ kūrėjai įvykdo svarbią teatro misiją – suteikia žiūrovams subtilią emocinę patirtį. Nesvarbu, kad individualios vertybinės nuostatos, patirti išgyvenimai bei kiti veiksniai formuoja skirtingus auditorijos narių ir kūrėjų, personažų santykius. Pakankamai aišku, kad pagrindinė pasirodymo mintis akcentuoja dvasinės bendrystės reikšmę ir byloja apie šio emocinio ryšio puoselėjimui skirtus būdus. Analizuojant scenoje artistų padremonstruotą elgesio modelį galima prieiti išvadą, kad, kaip teigė Džordžas Vašingtonas, „veiksmai, o ne žodžiai yra tikros draugystės matas“.