Prestižiniame Lokarno kino festivalyje debiutavęs bei „Swatch Art Peace Hotel“ prizu apdovanotas Rugilės Barzdžiukaitės filmas „Rūgštus miškas“ pagaliau atskrido ir į Lietuvos kino teatrus. Režisierės filmui atiteko garbė pasekti Mindaugo Survilos dokumentinio filmo „Sengirė“ išmintomis pėdomis ir iškilmingai uždaryti didžiausią kino renginį Lietuvoje – jau 24-ąjį kartą organizuojamą tarptautinį festivalį „Kino pavasaris“.

Neretai susidaro įspūdis, kad jaunieji vaidybos bei režisūros studentai Lietuvoje veikia lyg uždaros bendruomenės, kažin ar suinteresuotos ir kitų, o ne vien savo ir savo draugų kūryba. Nuolat repetuodami tamsiose auditorijose, susitelkę į pagrindinį tikslą – egzaminą, jie retai pasirodo scenose, todėl susipažinti su naujais vardais, o juo labiau – jų darbais, beveik nėra galimybių. Žinoma, visai kitas atvejis, jei jaunąjį kūrėją per egzaminą pastebi kuris nors teatras ir studentas gauna vaidmenį ar galimybę statyti spektaklį rimtoje institucijoje. O ką daryti, jei tokia „šlovės valanda“ neateina? 

„Kino pavasaris“ vėl žadina ne tik siekiančią atbusti gamtą, bet ir gero kino mėgėjus. Dviem savaitėms kinomanai „užsidaro” salėse ir žiūri nekomercinio kino kūrinius. Šiame „Kino pavasaryje“ sužibėjo jaunosios lietuvių kino kūrėjos Marijos Kavtaradzės juosta „Išgyventi vasarą“. Neseniai vykusiame Talino kino festivalyje „Išgyventi vasarą“ buvo pripažintas geriausiu Baltijos šalių filmu.

Los Andžele įvyko reikšmingiausi kino apdovanojimai – 91-oji Oskarų ceremonija. Kaip ir kasmet, žiūrovai nesutaria dėl nugalėtojų. Vieniems atrodo, kad apdovanoti ne tie, kurie turėjo būti apdovanoti, kiti džiaugiasi savo metų favoritų sėkme. Nesutinku, kad „Žalioji knyga“ nusipelno geriausio filmo titulo. Labiau norisi pasidžiaugti, mano nuomone, svarbesnių filmų mažesnėmis pergalėmis. Vienas tokių – net devyniose kategorijose nominuotas režisieriaus Yorgoso Lanthimoso naujausias darbas „Favoritė“.

Vasario 17 d. baigėsi 69-asis Berlyno kino festivalis, su kuriuo atsisveikino ir 18 metų direktoriaus pareigas ėjęs Dieteris Kosslickas. Nuo kitų metų jas perims Lokarno kino festivalio direktorius Carlo Chatrianas ir „German Films“ vykdančioji direktorė Mariette Rissenbeek. Jau kelis pastaruosius metus nerimo kalbos apie būtiną festivalio kaitą dėl prarastos galios pozicijos tarp kitų didžiųjų kino festivalių, dėl kurių didieji autorinio kino režisieriai dažniausiai aplenkia Berlinalę. Su naujų vadovų atėjimu festivalio lankytojai ir profesionalai laukia naujų vėjų, kuriuos galėtų atnešti ir senų programų keitimas arba filmų jose mažinimas.

69-asis Tarptautinis Berlyno kino festivalis buvo paskutinis, kai šiai kino šventei vadovavo Dieteris Kosslickas. Pasak Kosslicko, kino kultūra bus gyvybinga tol, kol egzistuos kino teatrai, kurie suteiks bendro žiūrėjimo patirtį, ir tol, kol kino festivaliai suteiks galimybę pamatyti tai, kas yra visuomenės paraštėse. Galiu įžvelgti kelias tendencijas, padedančias festivaliui siekti šio tikslo.

Tarptautinio Berlyno kino festivalio direktorius Dieteris Kosslickas pristatydamas šių metų festivalį išskyrė keturias pagrindines temas: vaikystė, šeima, lyčių lygybė ir maistas. Pirmą kartą dalyvauju Berlinalėje, žinau, kad festivalis skelbiasi esąs politinis. Neatsitiktinai šiemet jis prisiminė ir seną šūkį „Personal is political“. Tad buvau pasiruošęs pakliūti į socialinio angažuotumo lauką, iki kurio Lietuvos visuomenei reikia dar užaugti.

Jaunosios kritikos forumo „M-puslapiai“ autoriai pasidalino 2018-ųjų metų įspūdžiais: labiausiai įsiminusiais jaunaisiais menininkais, projektais ir pastebėjimais, ko šiemet stigo teatro, muzikos, dailės ir kino srityse.

Lapkričio 16 – gruodžio 2 d. Taline vyko didžiausias Baltijos šalių kino festivalis „Juodosios naktys“, kuriame šiais metais pagrindinius prizus laimėjo Rubénas Mendoza, Margaux Bonhomme, Marija Kavtaradzė ir Jaanis Valkas.

Pasipiktinusios publikos replikos Kanuose, išspyrusios festivalio persona non grata Larsą von Trierą lauk prieš septynerius metus, kai jis vienoje konferencijoje prisipažino simpatizuojąs Hitleriui, metė dar vieną akmenį į jo „žudikas esti manyje“ daržą. Tema du jour – „Namas, kurį pastatė Džekas“.

Holivudui nenutrūkstamai kuriant filmus, kurie įžvalgesniam žiūrovui vis dažniau kelia „kur aš jau tai mačiau?“ abejonę, į sceną drąsiai žengia Skandinavijos kinas, kuris ir visko mačiusius žiūrovus ekrano akivaizdoje priverčia muistytis kėdėje. Savita estetika, tematika ir turinio gyliu išsiskiriančiai skandinaviško kino tradicijai priskiriamas ir iraniečių – švedų režisierius Ali Abbasis. Naujausias jo filmas „Riba“ (Gräns) atstovaus Švediją 91-uosiuose Oskarų apdovanojimuose, geriausio filmo užsienio kalba kategorijoje.

Šiame chaotiškame pasaulyje ramybės neranda pagrindiniai Paweło Pawlikowskio filmo „Šaltasis karas“ veikėjai Viktoras ir Zula. Jų vargai dėl įvairiausių gyvenimo kompromisų tampa pasakojimo ašimi.

Lapkričio 8 d. Vilniuje, o vėliau ir kituose trijuose didžiausiuose Lietuvos miestuose prasidės laukiamiausia rudens kino šventė – Europos šalių kino forumas „Scanorama“, kuris šiemet pasiūlys virš 80 filmų iš įvairių pasaulio kampelių. Kad nepasimestumėte filmų gausoje, štai filmai, į kuriuos rekomenduoju atkreipti dėmesį.

Penktadienį Lietuvos kino teatruose startavo biografinė drama „Pirmasis žmogus“. Tai ketvirtasis režisieriaus Damieno Chazelle‘io pilno metro filmas. Naujosios juostos, pasakojančios tikrą istoriją, siužetas vyksta kosmoso lenktynių tarp Rusijos ir JAV įkarštyje. Atsiliekantys amerikiečiai užsibrėžia tikslą – būti pirmaisiais išsilaipinusiais mėnulyje ir taip įgyti persvarą prieš rusus. Šio ambicingo užmojo centre atsiduria savo tautos siekį įkūnijantis astronautas Neilas Armstrongas (Ryanas Goslingas).

Vilniaus dokumentinių filmų festivalis Kaune pristatė dalį sostinėje rodytų filmų. Aptarsiu keturis filmus, kuriuose plėtotos meninės kūrybos – tiek profesionalios, tiek mėgėjiškos: eksperimentinės, virtualios ar pogrindinės – tema. Taip pat aptarsiu ir dar vieną filmą, skirtą įtemptam, įtraukiančiam susitelkimui į žmogaus psichologines ir fizines galimybes.

Gerus filmus geriau atrasti vėliau, negu niekada. Neseniai Skalvijos kino teatre rodytas šių metų „Kino pavasaryje“ pristatytas lenkų kilmės žydų režisieriaus Samuelio Maozo filmas „Fokstrotas“. Filmas Venecijos kino festivalyje buvo apdovanotas Didžiuoju prizu, surinko daugybę kitų festivalių apdovanojimų. Tai antrasis vaidybinis Maozo filmas, kuris, kaip ir pirmasis, buvo įkvėptas asmeninės dalyvavimo Izraelio ir Libano kariniame konflikte patirties.

Alfredo Hičkoko pavardę žino net ir tie, kurie nematė nė vieno jo sukurto filmo. Taip pat, greičiausiai, nėra ir negirdėjusių legendų apie Džeką Skerdiką. Ankstyvojo kino festivalyje „Pirmoji banga“ sužibės ir vienas, ir kitas – kino gurmanai galės prisiminti paskutinį kino grando nebylų filmą „Nuomininkas: Londono paslaptis“. Tai pirmas kūrėjo darbas trilerio žanro rėmuose ir vienas pirmųjų Džeko Skerdiko pasirodymų kine.

Šiemet Europos šalių kino forumo „Scanorama“ konkursinei trumpametražių filmų programai „Naujasis Baltijos kinas“ (NBK) pateikti 58 filmai, iš kurių 32 darbai sukurti Lietuvos, 12 – Latvijos, 14 – Estijos jaunųjų kūrėjų. Pernai absoliučia konkurso nugalėtoja tapo jaunoji režisierė Klaudija Matvejevaitė ir jos filmas „Paskutinė diena“. Šiemet K. Matvejevaitė NBK konkursui taip pat pateikė naujausią savo kūrinį „Kai perplauksi upę“.

Karštomis vasaros dienomis paskutinis dalykas apie kurį galvojama yra kino teatras. Tačiau taip nutiko, kad į jį atkeliavo kaip tik joms dedikuotas filmas „Karštos vasaros naktys“. Režisieriaus ir scenarijaus autoriaus Elijaho Bynumo debiutinis filmas tyrinėja mažo miesto gyventojų atostogų gyvenimą ir į jį užklydusio jaunuolio likimą.

Argentiniečių režisierius Gasparas Noé šiemet vėl šliūkšteli šalto vandens stiklinę veidan ir kviečia kvestionuoti dar vieno savo cinéma du corps ėminio (a)moralumą. „Klimaksas“ (Climax, 2018), naujausias režisieriaus nyris į uždraustąją kūno kulto zoną – per dvi savaites sumodeliuotas raudona monochromija blyksintis meistriškas dirbinys su būriu neprofesionalių aktorių, sukviestų iš buržujiškų paryžietiškų madingų vakaronių ir „YouTube“ mokomųjų šokio klipų.