Asmenybės, reiškiniai ir aiškūs tikslai. Kauno perspektyva VDDF

Vilniaus dokumentinių filmų festivalis Kaune pristatė dalį sostinėje rodytų filmų. Aptarsiu keturis filmus, kuriuose plėtotos meninės kūrybos – tiek profesionalios, tiek mėgėjiškos: eksperimentinės, virtualios ar pogrindinės – tema. Taip pat aptarsiu ir dar vieną filmą, skirtą įtemptam, įtraukiančiam susitelkimui į žmogaus psichologines ir fizines galimybes.

„Pasaulis priklauso man“ (2018) kalba apie popkultūros fenomeną, kuomet paauglių (ir ne tik) tarpe ikona, sektinu, net kopijuotinu pavyzdžiu tampa sukurtas animacinis personažas. Filme susitelkta į japonų animacinių filmų heroję – Hatsune Miku. Į personažą  vizualiai pasinėrė ir pati Izraelio režisierė Anna Oren. Tyrinėdama šį reiškinį režisierė bandė įsikūnyti į Miku išoriškai, visgi su personažu išlaikė pernelyg didelę distanciją. Kaip užsiminė pati kūrėja, japonų kalbos ji nesupranta, tad masiniuose Miku kultui skirtuose renginiuose ji negalėjo iki galo infiltruotis į gerbėjų minias, klausytis jų komentarų, organiškai reaguoti, įsitraukti į šį reiškinį pati (nors vertėja, žinoma, buvo šalia). Galbūt dėl to jos, kaip pasakotojos personažas, atrodo toks atsietas nuo visumos: Miku ir kitų personažų cosplayerių aplinkos. Atliktas tyrimas, rodos, atskleidžiantis tik vieną – blizgiąją Miku fenomeno pusę.

Ekrane daug vizualinės dokumentinės medžiagos, galybė su Miku susijusių atributų, komercinių smulkmenų, kurių gausu parduotuvėlėse, kurias turi įsigiję visi jos gerbėjai. Ko vertas vieno tokio gerbėjo automobilis – važinėjanti Miku instaliacija, su daugybėje įrenginių transliuojamais jos atvaizdais, nuolatos skambančia jos „kuriama“ muzika! Šalia šio paviršinio sluoksnio pabandyta kiek giliau pristatyti Miku personažo plėtrą: kaip ji atsiranda iš pačių gerbėjų iniciatyvų, kaip rašomi dainų tekstai, kuriama muzika ir net pasitelkiant įvairias programas sukuriamas jos balsas. Akcentuojamas pačių didžiausių gerbėjų kūrybinis indėlis į personažo augimą, jo technologinį tobulinimą.

Apie tai, ko pastebimai pritrūksta pačiame filme, režisierė visgi užsimena po filmo vykusioje diskusijoje. Jos dėmesys nukrypsta į šio fenomeno atsiradimo priežastis bei jo reikšmę jaunam žmogui. Oren pastebi norą pabėgti nuo savęs, pasislėpti kitame personaže, baimę pristatyti realų save. Anot jos, tokiu būdu siekiama susirasti bendraminčių, tapti bendruomenės dalimi, kurti bendrystės jausmą. Tai panašu į savo tapatybės kūrimą internete – socialiniuose tinkluose. Miku reiškinio atveju žengiama nuo kompiuterio ekrano į realią erdvę – gatvę. Šis dokumentinis filmas – žingsnis link virtualaus pasaulio personažų pažinimo, jų integracijos į mūsų gyvenimą. Visgi reiškinys dar tikrai galėtų būti tiriamas giliau, iš įvairių perspektyvų.

Bergmano sala

Dokumentinis filmas „Bergmano sala“ (2006), sukurtas režisierės, žurnalistės Marie Nyrerod, pasakoja apie Ingmaro Bergmano asmenybę ir gyvenimą, į kuriuos buvo nelabai noriai įsileistas smalsus režisieriaus žvilgsnis ir žiūrovas, norintis pažinti kino genijaus asmenybę. Filmas – kelionė per režisieriaus gyvenimą: nuo pirmojo kino projektoriaus (kurį sumaniai gavo iš brolio, iškeisdamas į jį armiją alavinių kareivėlių), santykių su tėvais, pirmųjų filmų (vienas jų – „Vasaros nakties šypsenos“), atnešusių jam sėkmę, iki ramybės, apmąstymų nuošalioje Faro saloje. Filme jungiami pokalbiai su režisieriumi (filmas sukurtas metai prieš jo mirtį) ir dokumentiniai kino kadrai. Pasakojimas apie jo asmeninį gyvenimą sutelkiamas ties jautriomis temomis: baimėmis, kūrybinėmis ambicijomis, įgyvendintais ir neišsipildžiusiais lūkesčiais. Menininkas dalinasi prisiminimais, nevengdamas savikritikos, nebijodamas atskleisti paties pastebėtų savo charakterio ydų, kurias  įvardina demonais.  Filme labai glaudžiai kalbama apie gyvenimo įvykių ir kuriamų filmų temų, personažų ryšį.

Kiekviename Bergmano parašytame scenarijuje, atrodo, pasirinktas vienas jo paties gyvenimo epizodas, kuris išplėtojamas į filmo naratyvą. Dokumentiniame kine, reflektuojančiame menininko gyvenimą, įprastai pasirenkamas jungties tarp gyvenimo ir kūrybos atspindėjimas – šiuo atžvilgiu, filmas niekuo neišskiria. Dokumentinė medžiaga, papildyta komentarais bei paties režisieriaus įžvalgomis – informatyvi, prikaustanti žiūrovo žvilgsnį. Filme norėtųsi tik vieno (ką ir pats Bergmanas akcentavo) – jam darbas teatre buvo kūrybiškai itin svarbus etapas, svarbesnis net už kiną, nors pasaulinio pripažinimo kaip menininkas jis sulaukė už kino filmus. Tad buvo galima daugiau dėmesio skirti kino žiūrovams mažiau žinomam Bergmano ir teatro santykiui atskleisti.

„Tėtė – mamos brolis“ (2018) – ukrainiečių režisieriaus Vadymo Ilkovo dokumentinis filmas. Ilkovas 2016 m. dalyvavo tarptautinio projekto-filmo „Mariupolis“ (rež. Marius Kvederavičius), reflektuojančio Ukrainos realijas, kūrybiniame procese. Savo filmo istoriją jis sutelkia į mažą mergaitę ir ją supančią aplinką: psichine liga sergančią, negalinčią ja pasirūpinti mamą ir atsakomybę už jos priežiūrą prisiimantį jos brolį – menininką marginalą. Šis menininkas, atrodo, mokosi, kūrybai inspiracijų semiasi iš jį supančios panašių meno mėgėjų aplinkos. Jis imasi įvairiausių kūrybinių projektų: nuo paveikslų tapymo, dizaino darbų iki muzikos bei dainų tekstų kūrimo, bandymo dainuoti ir rengti koncertus. Visas šias kūrybines veiklas nuolatos palydi nedideli, uždari bendraminčių rengiami vakarėliai. Tokioje aplinkoje auga penkiametė mergaitė, kuri jau įpratusi užmigti bet kur, nepaisant triukšmingos muzikos. Visgi menininko požiūris į sesers dukrą, kuri jį vadina tėčiu, nėra visiškai lengvabūdiškas: jis rūpinasi jos sveikata, mityba, netgi atranda laiko jos ugdymui bei rimtiems ir visai nevaikiškiems pokalbiams, klausimams apie mamos būklę. Filmas apie sudėtingą šeimos situaciją ir vieną žmogų, griaunantį nusistovėjusius stereotipus apie menininkų susitelkimą į save, atsakomybės vengimą. Jis stengiasi suvaldyti situaciją, surasti visiems tinkamiausius sprendimus.

Kitą muzikinį fenomeną filme „Čiaupkis ir grok pianinu“ pristatė vokiečių režisierius Philippas Jedickas. Šio filmo centre Chilly Gonzalesas (tikroji pavardė Jasonas Charlesas Beckas), kuris bando prisiliesti prie įvairių veiklų, tačiau labiausiai žinomas kaip pianistas. Tačiau įprasta pianisto samprata, jo įvaizdis Gonzalesui, žinoma, negalioja. Koncertų metų jis kuria savas taisykles, kurių rezultatas – gausūs gerbėjai, užburti, matyt, ne profesionalumo, o charizmos, netikėtumų, įvairiausių eksperimentų, vykstančių prieš jų akis. 

Įdomi asmenybė, tiesiog muzikinis reiškinys – Gonzalesas – tapo režisieriaus Jedicke’o filmo herojumi. Režisierius turėjo įdėti daug darbo, kol įvertino daugybę vaizdo įrašų ir atrinko labiausiai tinkamą, charakteringiausią, atspindinčią visus įvairiapusiško menininko kūrybos etapus medžiagą. Filme matomas šios įvairios medžiagos sintetinimo rezultatas atrodo aiškus, struktūruotas ir leidžia žiūrovui susipažinti (arba geriau pažinti) Gonzaleso kūrybinius ieškojimus. Be to, šalia tokios ryškios asmenybės puikiai atrinkti ir kiti filme pasirodantys pašnekovai. Viena jų – rašytoja Sibylle Berg, nevengianti drąsių pasisakymų ir nejaukių klausimų. Pasirinktas greitas filmo tempas, perteikiantis įvykių, kūrybinių eksperimentų gausą, atspindintis pristatomą asmenybę, iš jo sklindančią energiją, veikiančią ne tik žiūrovus, bet ir tuos, su, kuriais jis imasi dirbti.

Čiaupkis ir grok pianinu

„4 metai per 10 minučių“ (2018) – dokumentinis filmas, sukonstruotas iš serbų alpinisto, pirmojo įkopusio į Everestą, – Dragano Jačimovičiaus atsiminimų, užrašų, kuriuos pasitelkęs režisierius Mladenas Kovačevićius atliko šio reikšmingo ir sunkaus žygio nuoseklią rekonstrukciją. Filmo pasakojimas pateikiamas iš  pasakotojo – alpinisto perspektyvos. Reikia pripažinti, pirmieji filmo kadrai ne itin įtraukia. Fiksuojamos kalno papėdėje įrengtos stovyklos, vietinių atliekami darbai, gamtos vaizdai. Šalia jų įterpiami vos keli lakoniški komentarai. Tačiau palaipsniui auginama įtampa, vis daugiau dėmesio skiriama alpinistų asmeninėms patirtims, kylantiems sunkumams ir vieninteliam komandos nariui, išdrįsusiam nepalankiomis oro sąlygomis siekti finišo. Susitelkiama tik į jo fizinius ir psichologinius iššūkius, kurie puikiai atsispindi trumpuose komentaruose. Juose sutelpa daugybė dalykų: minčių, pojūčių apie kuriuos dažniausiai nekalbama vaidybiniame herojiniame kine. Be abejo, stipriausia filmo vieta – Everesto viršūnė, kurioje atsiskleidžia patys stipriausi alpinisto pojūčiai: nuo džiaugsmo iki fizinių problemų, taip pat nedžiuginančios vienatvės, nes nėra su kuo pasidalinti džiaugsmingu susidūrimo su gamtos didybe momentu.