Būti savimi
Holivudui nenutrūkstamai kuriant filmus, kurie įžvalgesniam žiūrovui vis dažniau kelia „kur aš jau tai mačiau?“ abejonę, į sceną drąsiai žengia Skandinavijos kinas, kuris ir visko mačiusius žiūrovus ekrano akivaizdoje priverčia muistytis kėdėje. Savita estetika, tematika ir turinio gyliu išsiskiriančiai skandinaviško kino tradicijai priskiriamas ir iraniečių – švedų režisierius Ali Abbasis. Naujausias jo filmas „Riba“ (Gräns) atstovaus Švediją 91-uosiuose Oskarų apdovanojimuose, geriausio filmo užsienio kalba kategorijoje. Lietuvos žiūrovai šį filmą galėjo pamatyti Europos šalių kino festivalio „Scanorama“ metu. Labai tikiuosi, kad galimybė nedings kartu su festivaliu ir šis filmas netrukus atsiras ir pagrindiniuose Lietuvos kino teatrų repertuaruose.
„Riba“ yra vaizdinė socialinių konstruktų metafora. Pagrindinė veikėja Tina (Eva Melander) dirba muitinės pareigūne. Dėl ypatingo sugebėjimo užuosti žmonių jausmus toks darbas Tinai sekasi įtartinai puikiai. Likęs asmeninis gyvenimas dėl nemalonios išvaizdos persmelktas vienatvės ir atstumimo jausmo. Todėl daugiausia laiko ji praleidžia viena, basomis kojomis vaikščiodama per samanas prie namų esančiame miške. Esminis posūkis Tinos gyvenime nutinka netikėtai darbe susipažinus su labai panašios išvaizdos vyriškiu. Naujasis draugas Vorė (Eero Milonoffas) pasirodo esąs iš prigimties artimas : jis paaiškina Tinai, kad jie iš tikrųjų nėra žmonės. Tina ir Vorė yra troliai. Tačiau filmas ne apie tai. Tina su Vore šia prasme gali būti bet kas – homoseksualūs asmenys, transseksualai, tautinės mažumos gyventojai nacionalistinėje šalyje ar bet kokios kitos marginalizuotos grupės atstovai. „Riba“ kreipia žvilgsnį į paribio žmones ir pasakoja, kaip sunku būti savimi aplinkoje, kuri įvairiais būdais bando viską normalizuoti.
Šio filmo problematika susipina ir su Švedijos istoriniu kontekstu. XX a. ketvirtajame dešimtmetyje Švedijos visuomenė persekiojo klajoklius samius – savitą kultūrą turinčius vietinius gyventojus. Švedijos mokslininkai mokyklose su samių genties vaikais atlikinėjo tyrimus, bandė panaikinti jų kultūrinį identitetą priverstinai mokydami švedų kalbos ir diegdami nacionalines tradicijas. Šiam istoriniam laikotarpiui pavaizduoti sukurtas filmas „Samių kraujas“ (Sameblod) tematika ir emociniu krūviu panašus į A. Abbasio filmą.
„Riba“
Skaudžių išgyvenimų kontekste labai subtiliai įsiskverbia savitas skandinaviškas humoras. Nuo socialinių normų išsilaisvinusi ir likusi gyventi viena, Tina filmo pabaigoje pasirodo nuogomis kojomis, vilkinti lengvai plevesuojantį baltą sijoną ir megztinį su vilkų aplikacijomis – visiška priešingybė pareigūnės uniformai ir visiškos laisvės demonstracija.
Tarptautinį įvertinimą gavęs filmas nepasižymi drąsiais ar novatoriškais režisūriniais sprendimais. Tai tolydus pasakojimas, sukurtas remiantis Johno Ajvide Lindqvisto novele, tačiau jam netrūksta įtaigumo dėl jau minėto turinio gylio ir vizualinių sprendimų. Pastarieji šiame filme žavi labiausiai – realūs gamtos ir buities vaizdai čia sukuria dermę su subtiliomis kompiuterinėmis simuliacijomis. Mistifikuota pagrindinių aktorių išvaizda ir vaidyba kartu ir baugina, ir neleidžia pamesti susidomėjimo jų likimu.
Filmas „Riba“ pilnas sodrių vaizdų, jausmų ir garsų. Drama persipina su subtiliu humoru, realybė su mistiniais elementais. Tai pasaka, kurioje kalbama apie socialinės tikrovės problemas. Būti savimi iki pat pirštų galiukų, net jeigu tai tiesus kelias į vienatvę – tokia pagrindinė trolės Tinos, o kartu ir viso filmo žinutė.