Įžengęs į antrame „Titaniko“ aukšte veikiančią parodą „Anima(re)anima išplėstiniame lauke“ paprastas, eilinis žiūrovas iš tiesų gali pasijusti šiek tiek išplėstas ar bent išplėštas iš apatiškos komforto būsenos, leidžiančios ramiai slinkti pasieniui ir stebėti jei ne statiškus, tai bent neturinčius potencialo iššaukti epilepsijos priepuolio kūrinius, nekeliančius pasišlykštėjimo ar keisto susijaudinimo.

Gegužės 21 d., pirmadienį, 18 val. Galerijoje 555 (T. Ševčenkos g. 16F, Vilnius) atidaroma paroda „Žaidžiame klases“. „Žaidžiame klases“ – grupinė skirtingų kartų tapybos atstovų paroda, kviečianti panirti į paveikslų ekosistemas ir pamiršti aplinkinį kontekstą. Parodoje vadovaujamasi semiotine teksto samprata, kad bet koks objektas, šiuo atveju paroda, gali būti laikomas vientisu tekstu, uždara reikšmių sistema. Tad parodą „Žaidžiame klases“ siūlome skaityti kaip asociatyvia vaizdų kalba parašytą tekstą, pasakojantį pasaulio ir žmonijos istoriją.

2018 05 16 - 05 31 Vilniaus vaikų ir jaunimo meno galerijoje (Vilniaus g. 39) vyks Godos Lukaitės paroda „Vis kitos vietos“. Tai jau trečioji paroda iš VVJMG parodų ciklo „Pristatome jaunus profesionalaus meno kūrėjus“. Godą Lukaitę galima būtų priskirti prie stiprų jutimą tapyboje perteikiančių autorių, kurios koloritas nereprezentuoja estetinių reikšmių, bet įkūnija pirminius jutimus, įtampą, kuriems tik vėliau kalboje suteikiame ilgesio, meilės, džiaugsmo arba nerimo ir t.t reikšmes.

Lygiai prieš dvidešimt ketverius metus Kauno paveikslų galerijoje tapytoja Eglė Velaniškytė rengė personalinę parodą, įrėminančią kūrybos Salake – Sabalunkų vienkiemyje (Zarasų r.) periodą. Po beveik ketvirčio amžiaus menininkė sugrįžta į tas pačias galerijos erdves su paroda „Būties lengvumas. Čia ir dabar“, kurioje pristato ne tik savo, tačiau ir vyro – skulptoriaus Gedimino Borisevičiaus (1972–2012) bei vaikų: Mindaugo, Kotrynos ir Miglės kūrinius.

Šiandien su jumis kalbėsis nuolatinė baro Kauno paveikslų galerijoje lankytoja, nusprendusi apleisti draugų nusėstą fontaną ir valandėlei jų klegesį iškeisti į pamaldžią galerijos tylą. Iki gegužės 13-tos dienos čia vyksta studentų paroda „Jauna Kauno ir Rygos tapyba“. Reikia gi patikrinti, ką veikia žmonės, su kuriais tikriausiai esu kartu trynusi suolus galerijos rūbinėje! Taigi, su neišsivadėjusiu entuziazmu įlekiu į keičiamų ekspozicijų salę.

Gegužės 14 d. 19 val. menų fabrike „Loftas“ vyks vieno vakaro paroda „NR. 3“, pristatoma sambūrio „Trys dienos“. Šioje parodoje siūloma į tapybą pažvelgti kaip į patyrimą. Kūrinio atsiradimo aplinkybės čia tampa ne mažiau svarbios nei galutinis meninis objektas.

Gegužės 2 d., trečiadienį, 18 val. The Room galerijoje (Polocko g. 17, Vilnius) atidaroma tapytojos Rūtos Matulevičiūtės darbų paroda „Sphere“ („Sfera“). Rūta Matulevičiūtė (g. 1994) šiuo metu studijuoja tapybos magistrantūrą Vilniaus dailės akademijoje. Tapytojos paroda „Sfera“ teleportuoja mus į mišką, bet tai lydi, sferiškai gaubia keistas, netikėtas jaukumas.

Gegužės 3d. 18.30 val. GRAFO galerijoje vyks trijų šiuolaikinio meno atstovų abstrakčių kūrinių parodos „Good Old Baudelaire“ atidarymas. Ši paroda – tai estetinis/filosofinis reginys. Autoriai joje plėtoja abstraktaus vaizdo idėjas klasikiniame ekspozicijos formate. Piešiniai, tapybos darbai, objektai ir estetikos paieškos.

Su tapytoju Simonu Kuliešiumi susitikome VDU menų galerijoje „g101“, parodos „Socialinių plytų peizažas: Dr a Wing“ fone. Tai naujausia menininko paroda, kurioje pirmą kartą rodomi S. Kuliešio piešiniai. Nors daugiausiai dėmesio menininkas skiria tapybai, tačiau surengti vien tik piešinių parodą buvo sena jo svajonė. Su S. Kuliešiumi kalbamės ne tik apie jo parodą, bet ir apie kūrybinį procesą, inspiracijas kurti ir kodėl menininkas negali nekurti.

Apie menininkę Reginą Pečiulytę sužinojau iš negausių internetinėje erdvėje rastų biografijos nuotrupų. Dailininkė yra baigusi dailės istorijos ir teorijos studijas VDA, studijavusi filosofiją ir rusų filologiją. Šis platus humanitarinių interesų spektras perša mintį, kad ir kūrybinėje veikloje autorė turėtų domėtis žmogaus būsena, ieškoti giluminių atsakymų į klausimus, kurie iškyla kiekvienam – kas mes, iš kur atėjome ir kur einame?

Prieš mūsų vidines minčių akis – tyla smėlio gurgždėjime ir neįprastai jautrus meistro susitikimas su Margarita, it adatos varstantis galvą. Prieš mus – meistras ir jo amžinieji namai – miegas, kurį saugo Margarita. Meistras – pretenzingas išsireiškimas, ypač meno pasaulyje, o labiausiai mūsų dienomis, kai visuomenė valdoma produkcijos ir naudos dėsnių. Meistru sau leisiu vadinti šio straipsnio herojų, jaunąjį grafikos dizainerį Lauryną Kamarauską, turėdamas omenyje ne žėruojantį rinkos pragaro ratą, o tai, kas yra demonų buveinės sargo akyse ir rankose – menininką.

Babel Mnauar yra palestiniečių kilmės menininkas, gyvenantis Suomijoje. GRAFO galerijoje jis pristato savo pirmąją personalinę parodą Lietuvoje, kurioje eksponuojami naujausi autoriaus tapybos darbai bei mažosios plastikos kūriniai sukurti kūrybinio kelio pradžioje. Paroda „Siekis“ – tai menininko pasakojimas apie gyvenimo kelionę, kuri prasideda Vidurio Rytuose ir tęsiasi iki Pietų bei Šiaurės Europos šalių.

Įeinu į nedidelę žymiojo XIX a. Lietuvos tapytojo Kanuto Rusecko kūrybai skirtą muziejaus salę. Štai kultinės grakščiosios „Pjovėja“ ir „Lietuvaitė su verbomis“, štai  − rimtasis aštriažvilgsnis dailininko brolis Feliksas Ruseckas. Kiek pasisukus matau ir itališkojo K. Rusecko periodo peizažinius bandymus... Ir staiga žvilgsnis sustoja ties itališkos gamtos ir antikinių griuvėsių vaizdų apsuptyje kabančiu nediduku paveikslu, kuriame spindėte spindi ne kas kita, o šypsena!

Praskleidžiant juodą užuolaidą, blokuojančią šviesos skverbimąsi į ekspozicijos erdvę, žiūrovas patenka salėn, kur už akių užkliūva rytietiškų bruožų veidai, ausis pasiekia svetima kalba ir viskas supama prietemos. Prieblanda patalpoje įsivyravo dėl tamsoje rodomų videoinstaliacijų, apšviečiančių erdvę kaip vienintelis šviesos šaltinis. Tai pirmą sykį Baltijos šalyse personalinėje parodoje pristatomų ir ŠMC erdvėje talpinamų tailandiečių menininko ir režisieriaus Apichatpongo Weerasethakulo kūrinių aplinka.

Vasario 19 d.  17 val. galerijoje „Akademija“ (Pilies g. 44, Vilnius) atidaroma dviejų jaunų menininkų  Michaelos Bujačkovos ir Kęstučio Juršėno tapybos paroda „Miškas rajone“. Jų tapyba kontrasto principu kalba apie tą patį dalyką – savo aplinkos stebėjimą. K. Juršėnas, užaugęs Žirmūnuose, savo kūryboje analizuoja šio ir kitų panašių mikrorajonų kaitą sugriuvus Sovietų Sąjungai. M. Bujačkova, skirtingai nei K. Juršėnas, savo stebėjimo tašku pasirenka gamtą.

Monika Plentauskaitė – jaunosios kartos tapytoja, šiuo metu tęsianti tapybos magistro studijas Vilniaus dailės akademijoje. Sausio 17 dieną Vilniaus meno galerijoje „Meno niša“ atsidarė pirmoji dailininkės solo paroda sostinėje, kurioje ji pristatė savąjį „Butaforijų parką“. Parodai einant į pabaigą, susitikome su Monika pakalbėti apie jos kūrybą, parodą ir iš kur ji semiasi idėjų paveikslams.

Rašomasis stalas, apšviestas gelsvo šviestuvo, ir kompiuterio ekranas, mėlstantis kambario tamsoje – intymi erdvė, tvinksinti kibernetiniu vojerizmu, socialine masturbacija. Kumštyje sugniaužta pelė, jungianti langus, skverbiasi gilyn į kito privačią erdvę, išviešintą tinkluose. Į aktą įtrauktas „Sodų 4“ rūsyje, parodoje „Proksemika“, pastatytas (ne)asmeninis kompiuteris – tarsi subjektas, savo tariamu pasyvumu siūlantis prisiartinti ir suartėti.

Laiškas – istorijos veikėjas, keičiantis gyvenimo įvykius viena ar kita linkme. Vilmos Samulionytės fotografijų parodoje „Liebe Oma, Guten Tag! arba Tylos paktas“ būtent ranka rašomam laiškui atitenka vienas svarbiausių vaidmenų ekspozicijoje. Vilniaus fotografijų galerijoje lankytoją pasitinka tiesiai prieš įėjimo/išėjimo duris rodoma videoinstaliacija, inscenizuojanti sūnėno tetai ranka rašomą laišką.

Grafikę Kristiną Norvilaitę galima vadinti vietoje nenustygstančia menininke, kuri aktyviai dalyvauja personalinėse ir grupinėse parodose, iliustruoja knygas, vykdo edukacinius užsiėmimus, kuria scenografiją spektakliams. Šį sykį K. Norvilaitė kviečia į Kauną – į Antano Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje surengtą parodą „Aš klausausi muzikos“.

Norisi nupūsti užmaršties dulkes nuo iš pirmo žvilgsnio nuobodžių ir nieko nesakančių mūsų senosios  dailės paveikslų. Vilniaus paveikslų galerijoje kabo vienas garsiausių, turbūt ne vieno iš mūsų istorijos vadovėlį iliustravęs, apie 1829 m., Vincento Smakausko sukurtas istorinis reprezentacinis paveikslas „Steponas Batoras įsteigia Vilniaus akademiją“.