Visi ranka rašyti laiškai, tarp jų ir Ellai Fink

Laiškas – istorijos veikėjas, keičiantis gyvenimo įvykius viena ar kita linkme. Legenda apie Džuljetos laišką, niekada nepasiekusį Romeo ir sujaukusį jaunuolių likimą, padovanojo literatūrai iki šių dienų nepralenkiamą, tragišką meilės istoriją. Romaino Gary mamos laiškai, reguliariai siųsti sūnui paštu, buvo parama būsimam rašytojui išlikti ne tokiame paprastame pasaulyje, kokį gyvenimo aušroje dažnam, linkėdami gero, pažada tėvai sakydami „tu būsi...“. O kur nesusipratimai laišką pristačius ne tikrajam adresatui? Arba klaidingai interpretuojami laiškai? [1] Laiškai mįslės? [2] Pabaigos nematyti, tik nesibaigiantis skirtingais ryšiais susaistytų laiškų srautas: Vincento laiškai Teo ar Konstantino Sofijai... Dar – žvilgsnis į asmeninę patirtį. Nors literatūrine klasika veikiausiai ir nevirs, bet daugelis prisimena tarp mokyklos suolų siųstus sulankstytus laiškelius; arba gautus ir paklydusius atvirlaiškius draugams iš kelionių – pastarieji turi didesnį potencialą tapti istoriniais/kultūriniais liudijimais.

Vilmos Samulionytės fotografijų parodoje „Liebe Oma, Guten Tag! arba Tylos paktas“ būtent ranka rašomam laiškui atitenka vienas svarbiausių vaidmenų [3] ekspozicijoje. Vilniaus fotografijų galerijoje lankytoją pasitinka tiesiai prieš įėjimo/išėjimo duris rodoma videoinstaliacija, inscenizuojanti sūnėno tetai ranka rašomą laišką. Skyrus truputį laiko skaitymui, neilgai trukęs pastebi, kad tekstas nufilmuotame laiške nėra reikšmingiausias elementas. Kaip veidrodyje matomas atvaizdas yra atvirkščias, taip prieš žiūrovą esančioje videoinstaliacijoje atvirkštinė yra laiko tėkmė. Filmuotos medžiagos pradžioje laiškas rodomas, kai yra užbaigtas – jau parašytas, o vaizduojamo veiksmo eiga sukasi atgal sunaikindama vieną po kitos sekusias raides, kol lapas lieka tuščias, be menkiausios žymės. Toks vaizdo pateikimas simboliškai koduoja laiko judėjimo greičio ir lenktynių su juo metaforą. Turbūt žmogiška vienomis ar kitomis aplinkybėmis pažinti jausmą, kai stovima ant dvejonės slenksčio ir apsisprendimo akimirka prailgsta į nesuskaičiuojamą sekundžių sumą, o joms prabėgus:

  • variantas numeris vienas, arba kodinis pavadinimas „Tylos paktas“ – žengei žingsnį atgal nerizikavęs (nutilęs, jei ne grubiai save užčiaupęs), dėl ko nesiliovė kilti tie patys klausimai iš pat pradžių ir privertę dvejoti;
  • variantas numeris du, arba „Laba diena, [įvardykite patys]“ – žengus į priekį nusiraminimas gavus atsakymus. Kiek trikdo nebent lūkesčiams nepasiteisinus sukirbantis vidinis trumpalaikis priekaištas „nereikėjo to daryti“.

Kol priimamas sprendimas ar paklausti, ar paliesti, pamatyti, nueiti (ect.) keičiasi galimybės ir išnyksta dalykai. Nebūtinai tik dalykai. Išnyksta net žmonės, jei laukimas ar pasiryžimas užtrunka pernelyg ilgai. Laiku neišgliaudytame asmenybės riešuto kevale vėliau nelieka jokio vaisiaus. Lukštenk kaip nori – iš esmės tuščia. Gali tyrinėti tuščiavidurį kevalą, mėginti nustatyti įbrėžimų ant jo kilmę, bandyti atgaivinti iš vidaus pridžiūvusią vaisiaus giją, bet kevalas nubrėžia aiškias ribas, kiek pavyks iš jo kietos masės išspausti geidžiamų syvų. Vis tik tai yra tik žmogų menančio atvaizdo pavidalas/palikimas. Gyvenamuoju laikotarpiu tas kevalas – tai kūnas, labiau pasiduodantis bandymams pralaužti, nutraukti tylos paktą. Gyvenimui pasibaigus kevalas lieka puikiame to (išsaugomo atvaizdo laikmenos) pavyzdyje – nuotraukoje, ribotoje versijoje.

Vilmos Samulionytės paroda „Liebe Oma, Guten Tag! arba Tylos paktas“, nuotr. M. Valatkaitės

Tokius kiaukutus – šeimos archyvo nuotraukas – parodoje kartu su videoinstaliacija eksponuoja Vilma Samulionytė. Menine verte fotografijos neišskirtinės [4], prilygsta daugumos šeimų nuotraukų albumams iš praėjusio amžiaus. Senesnės atliktos ateljė, krašteliai karpyti figūrinių geležčių žirklėmis, detalės apmąstytos iš anksto – kompozicija daugiausia centrinė, spalvos – (apibendrintai) juodai balta, žmonių poza statiška, lyg fotografui liepus stovėti („labiau susiglauskite, prašau“). Nuotraukos darytos planuotai, ypatingomis progomis, todėl pozuojantys pasiruošę – puošniau apsirengę, dailiau sušukavę plaukus, pasitempusia laikysena. Eksponuojamose nuotraukose nematyti atsitiktinai užfiksuotų šeimos akimirkų iš jų kasdienybės (pvz.: pyrago kepimo procesijos). Tarp pozomis reprezentuojamų oficialių santykių statusų (pvz.: susikibę už parankės – vyras ir žmona; moteris priglaudusi mergaitę – mama ir duktė; ir t.t.) nėra svetur nuklydusių žvilgsnių, išduodančių sudrumstą jausmų vandenyno dugną ar patvirtinančių įtarimus („aš taip ir žinojau...“).

Tokios Samulionytės šeimos archyvo nuotraukos galerijoje išdėliotos ant trijų stalų mena istoriją apie parodos/projekto įgyvendinimo ašį laikančios veikėjos – autorės močiutės, Lietuvos vokietės Elės Finkytės [5] gyvenimą trimis skirtingais laikotarpiais. Remiantis anotacijos pastabomis (ar bendrame seserų filme pagarsintais faktais) tai: Lietuva prieškario metais; Antrasis pasaulinis karas; sovietmetis Lietuvoje. Ekspoziciją papildanti medžiaga – išlikę dokumentai ar laiškų originalai – paverčia parodą labiau dokumentiškai/istoriškai konceptualizuotą, tačiau bet kuriuo atveju viršų ima asmeniniais sumetimais grįsto tyrimo rezultatai.

Dominuojančios portretinės nuotraukos apie universalesnio mąsto laikmečių peripetijas daugiau, nei vidutiniškai žinoma iš bendro išprusimo, nepasakoja. Tačiau galima apčiuopti nukreiptą rakursą į tai, kiek nutylėtos patirties slypi tuose laikmečiuose, išmokius žmones tylėti dėl „šventos“ (grįstos gėdos ir baimės jausmais) ramybės. Dėl nutylėjimų fotografijose, autorės asmeninio ar kitų šeimų archyvo palikimai, daugiausia atskleidžia tik akivaizdžių detalių liudijimus apie vyravusį stilių iš drabužių ir šukuosenų. Galima įvardyti šeimos socialinį statusą, kuris susietas su kitais tos pačios kategorijos atstovais sudarytų bendrą įspūdį apie grupę vienijančius bruožus. Ryškesni istoriniai fragmentai tarp ekspozicijos nuotraukų apčiuopiami dalyje, menančioje Antrojo pasaulinio karo laikotarpį. Portretų gretas paįvairina aptinkamas užfiksuotos pabėgėlių stovyklos panoramos kadras.

Pirmoje ir antroje ekspozicijos dalyse, keliaujama į laikotarpius, parodos autorei tiesiogiai nepažįstamose, kurių istorija nagrinėjama intuityviai pagal sukauptas žinias, nuojautą, sąsajas su užfiksuotais momentais. Autorės iš likučių gliaudoma istorija, žinoma, nebūtinai sutampa su tikrove, kuria ji daug labiau užtikrinta trečioje dalyje, vaizduojančioje pačią Samulionytę – mažą mergaitę, ar jau užaugusias seseris – istorijos tyrėjas. Sekant pasakojimą matyti kintantis faktų ir adaptuotos autorės senelės gyvenimo versijos santykis nuo visiškai įsivaizduojamo, link grįsto prielaidomis iki  patvirtinamo asmeninės patirties prisiminimais.

Vilmos Samulionytės paroda „Liebe Oma, Guten Tag! arba Tylos paktas“, nuotr. M. Valatkaitės

Parodos eksponavimo strategija perteikia tikrovės ir atminties santykį. Dėl natūralių aplinkybių ekspozicijoje dėliojamas pasakojimas turi nemažai spragų, taip, kaip esama išdilusių prisiminimų kiekvieno patirtyje. Ant stalų fotografijos eksponuojamos tarp skirtingose lygmenyse kilstelėtų skaidrių stiklinių plokštelių, menančių tas buvusias, bet išsitrynusias istorijos dalis. Vietomis kampais persidengiančios plokštelės simbolizuoja vienus ant kitų gyvenime užslinkusius įvykius, ar vienų įvykių veiksmų pasekmes kitiems. Taip apipavidalinamas nematomas, bet egzistuojantis jungiamasis ryšys tarp skirtingų įvykių, paverčiantis juos – gyvenimu. Kontūrus turintį prisiminimą atmintis pildo užuominomis, tinkamiausiais, jos nuomone, prisiminimais, kurių hibridu tampa bendras praeities vaizdas. Ir intarpuose sušmėžuojantys dokumentai – patirties ir atsiminimų įrodymai.

Tokia aliuzija į atminties žaismą su tikrove atpažįstama ir aukščiau aprašytoje videoinstaliacijoje. Projekcijos vaizde tikrovė pakeista, rodoma jos imitacija. Tikrai egzistuojantis vokiečio vaikino (sūnėno) laiškas rašomas sklandžia lietuvių kalba, nors originalas (tuo galima įsitikinti jį suradus ekspozicijoje tarp nuotraukų) parašytas vokiškai. Ranka rašytas laiškas kitoje laikmenoje konstruojamas iš naujo, kartojamas, jį siejant su atminties daroma įtaka prisiminimams – fiksuojamas jo kismas. Įraše laiškas perrašomas ne paties vaikino, o jį simboliškai menančios rankos, vizualiai nesusietos su nauju atvaizdu. Apskritai vieną šis laiškas reiškė Ellai Fink, ir ką kitą – pačiai parodos autorei, kurį ji vertė ne tik iš vienos kalbos į kitą, bet ir iš vienos prasmės į kitą. Skirtingose perspektyvose šiam laiškui atiteko nevienareikšmiška rolė.

Kai galvoju apie laiškus, jie panašūs į gyvus organizmus. Turbūt labiau nei nuotraukos laiškai išsaugo žmogaus buvimą čia – pasaulyje šiapus mūsų. Prisilietimas prie popieriaus, ranka rašalu išvingiuotos raidės su trūkumais (tarkim, išsprūstant už linijos), nubrauktais žodžiais dėl kurių persigalvota, bet sykiu norėta palikti. Apskritai, rašysena išduoda nuotaiką, nenuslepia jausmų, kai prieš baltą lapą jautiesi drąsesnis nei prieš objektyvą ir jį laikantį fotografą, labiau rūpindamasis, kaip čia kvailai neišsišiepti.

 

[1] Joe Wright, „Atpirkimas“ („Atonement“), 2007.

[2] Zodiako šifruotės su kreipimusi į redaktorių.

[3] Panašiai, kaip Vilmos ir jos sesers Jūratės Samulionytės dokumentiniame filme „Močiute, Guten Tag!“ („Liebe Oma, Guten Tag!“, kurio premjera buvo sausio 12 d.. Tačiau filme (SPOILER ALERT!) svarbus vaidmuo atitenka šių dienų nepasiekusiam laiškui, kurį autorių močiutė gavo nuo mylimojo. Daugiau informacijos – filme.

[4] Neminint seserų sukurto filmo, iš esmės pakeitusio nuotraukų statusą.

[5] Vok. Ellos Fink