Žmonių stebėjimas

Apie menininkę Reginą Pečiulytę sužinojau iš negausių internetinėje erdvėje rastų biografijos nuotrupų. Dailininkė yra baigusi dailės istorijos ir teorijos studijas VDA, studijavusi filosofiją ir rusų filologiją. Šis platus humanitarinių interesų spektras perša mintį, kad ir kūrybinėje veikloje autorė turėtų domėtis žmogaus būsena, ieškoti giluminių atsakymų į klausimus, kurie iškyla kiekvienam – kas mes, iš kur atėjome ir kur einame? Nesuklydau, tačiau įžengus į Krematoriumą, parodą „Gailestingumas“ ir įjungus šviesas kartu įsijungė ir supratimas, kad gogeniško optimizmo ir harmonijos čia nebus nė kvapo.

Krematoriumo erdvė paveikslams pasirinkta itin vykusiai: iš tamsos išniro visokie, tik ne tvarkingi ir teisingi, veidai ir figūros. Tapyba, kaip rašo autorė parodos paantraštėje, vaizduoja „naminius demonus“, įkalintus „deformuotuose žmogiškuose kūnuose“. Šalia keliančių baimę, provokuojančių nerimą portretų yra keletas miesto peizažų su senovę primenančia architektūra: bažnyčių varpinėmis, liepsnojančios spalvos fasadais, didingomis klasicistinėmis kolonomis ir arkomis, lyg vaikščiotum siauromis Romos gatvelėmis, bei skubriais judesiais nutapyta kaimiška trobele. Jie tarsi suformuoja istorinį kontekstą, kuriame apgyvendintos keistosios būtybės.

Kokie šie žmonės? Formaliu požiūriu, jie pabrėžtinai disproporciški ir deformuoti: išilgintais manieristiškais kūnais, lavono baltumo oda, išsprogusiomis akimis, burnomis, kuriose sustingusi isteriška šypsena. Visgi tai ne beasmeniai monstrai, o skausmo kupino pasaulio vyrai ir moterys.

Dailininkės paveiksluose moterys ir moteriškumas koduojami negatyviomis reikšmėmis. Keletame jų (beje, visi kūriniai neturi pavadinimo) sprogstančios jų krūtinės nesukelia asociacijų nei su motiniška globa, nei „žydinčių merginų“ grožiu. Galbūt tai pačios autorės savojo kūno baimė, pasąmoninis bjaurėjimasis seksualumu, kuris patriarchalinėje visuomenėje pajungiamas vieninteliam tikslui – vyro poreikių patenkinimui ir reprodukcijai? Tokiu atveju, transcendentinis „išsilaisvinimas“ įmanomas tik atsižadant savojo kūniškumo. Nepasitenkinimą moters padėtimi taip pat išreiškia kūrinys, kuriame vaizduojama balerina juodu triko, atliekanti pirueto judesį. Už jos, dangaus mėlynumo fone, išryškėja priekaištingai žvelgiantis veidas. Bekūnis (tai yra, neutralus ir aseksualus) alter ego? Antrininko motyvas dažnas Pečiulytės darbuose – vidiniai konfliktai ir netapatumas sau yra nuoroda į filosofišką autorės požiūrį į supančią realybę, nuolatinę abejonę tuo, kas esi, siekį pabėgti nuo savo atvaizdo.

Regina Pečiulytė, parodos „Gailestingumas“ eksponatas, nuotr. organizatorių

Daugelyje kūrinių žmonės vaizduojami grupelėmis, susispietę tarsi kolektyvinei nuotraukai. Tačiau jų „bendruomeniškumas“ ar „šeimyniškumas“ pagrįstas abipusiu nesupratingumu. Įprastos, rituališkos situacijos (pvz. vestuvės) išverčiamos į atstumiančias: ilga juoda suknele pasipuošusi barzdota žmogysta, tarsi atsitiktinai pasipainiojusi „vestuviniame kadre“, parodo visuomenės papročių dirbtinumą ir po normalumo fasadu slypinčią bendravimo tuštumą. Iš tradicinės šeimos portreto rūsčiai žvelgiančios figūros atskleidžia nematomą ar nenorimą matyti užsidarymą visuotinai priimtinų vertybių kalėjime.

Svarstant apie tai, kas šią parodą sieja su gailestingumu, mintys ir žvilgsnis ir vėl krypsta į kankinančioje vienatvėje skendinčio, visų atstumto žmogaus portretą. Menininkė emociškai sunkias būsenas, susvetimėjimą tyrinėja kaip natūralią realybės dalį, kurią reikia priimti. Autorė laikosi humanistinių nuostatų – galbūt žmogaus trūkumai jį ir daro žmogumi?