Jaunoji tapyba. Kas tu esi?
Šiandien su jumis kalbėsis nuolatinė baro Kauno paveikslų galerijoje lankytoja, nusprendusi apleisti draugų nusėstą fontaną ir valandėlei jų klegesį iškeisti į pamaldžią galerijos tylą. Iki gegužės 13-tos dienos čia vyksta studentų paroda „Jauna Kauno ir Rygos tapyba“. Reikia gi patikrinti, ką veikia žmonės, su kuriais tikriausiai esu kartu trynusi suolus galerijos rūbinėje! Taigi, su neišsivadėjusiu entuziazmu įlekiu į keičiamų ekspozicijų salę.
Žinoma, pirmiausiai sustoju prie anotacijos ir imu nuoširdžiai prunkšti, kai pamatau, kad parodoje dalyvauja 27 lietuviai ir net dvi latvės. Sportinio intereso raginama pasitikrinu, ar tik nebus pranešimuose spaudai paroda pompastiškai vadinama tarptautine. Deja, atspėjau. Pridėkime šabloninę eilutę apie svajonę ateityje sutraukti jaunuosius kūrėjus iš Europos ir turime žavia biurokratija kvepiantį penkmečio planą, nors „atsargiai, byra tinkas“ čia pastaruosius n metų buvo svarbiausia frazė po baro meniu. Dar nepabėkite – apie tapybą pakalbėsiu, bet būsimam turui kuratorės įžanga užduoda svarbų nejaunatvišką toną.
Šis poskonis sustiprėja priėjus prie šalia anotacijos kabančių poros Airos Urbonavičiūtės darbų („Maršrutas Nr.000001“, „50 minučių“). Kairėje kabantis autobuso vidaus vaizdas iš karto primena kitame galerijos aukšte eksponuojamą Kosto Dereškevičiaus „Troleibusą“ (1980). Kadangi parodoje akivaizdžiai dominuoja judėjimo tema ir gausu kasdienybės motyvų, net nenorėdamas prisimeni 8-to dešimtmečio dailę. Atrodo, A. Urbonavičiūtės kūriniui galėtum pritaikyti bet kurią abstraktesnę frazę apie erdvės tyrinėjimus bei sudėtingą žmogaus santykį su aplinka iš Arvydo Šaltenio ar minėto K. Dereškevičiaus kūrybos analizių. Žinoma, tame savaime blogis neslypi. Tačiau „Troleibuso“ durys man sukelia norą jas atplėšti, įsibrauti į tą begėdiškai nepasiekiamą pasaulį, o jaunosios menininkės ieškojimas atrodo neišsipildęs. Tiek daug žadanti raudona užuolaidėlė nesukelia jokių emocijų. Medžiagos atraiža, kuri gali slėpti ir atverti, tapti nuoroda į Mergelės Marijos baldakimus ar paleistuvės padurkus, čia tiesiog kabo kaip eiliniame Instagram story su užrašu „pagaliau riedam namooo!”. Kita vertus, vidinis velnio advokatas klausia, ar autorė taip nežaidžia su žiūrovu? Nežinau, bet jai tikrai svarbus judėjimo motyvas, kuris teikia vilties, kad ateityje menininkė nesustos ieškoti savų atsakymų ir kitoje parodoje sužadins norą keliauti kartu.
Pasisukus kairėn dėmesį prikausto ant altorinės galerijos sienos kabančios didelio formato drobės. Gabaritai, intensyvios spalvos, veržlus, bet subtilumą išlaikęs potėpis – būtent tokios jaunatviškos jėgos ir ambicijos ieškojau! Iš jaunos tapybos juk tikiesi stiprių emocijų, išgyvenimų ir ieškojimų, o ne primestos, priešmirtinėms šimtamečių menininkų parodoms būdingos ir solidžiai nuobodžios brandos. Priėjusi pamatau, kad darbai yra dviejų magistrų – Raimondos Kielaitės diptikas „Įvaizdis“ ir Rolano Stankūno triptikas „Apsėstieji“. Per sekundės dalį kyla krūva klausimų: čia ji nusirengia ar apsirengia? Kur pirko tokias kojines? Pala, kodėl ji nuoga, bet su batais? Kieno tie raudoni atšvaitai veide? Menininkų darbai tiek spalviniai, tiek tematiškai susikalba tarpusavyje. Atrodo, iš pradžių tik prisilieti prie to mėlyno paviršiaus, susižavi šiek tiek steampunkiniu merginos stiliumi ir net nepastebi, kaip pro jos akis esi įtraukiamas į sudėtingą vidinių išgyvenimų pasaulį. Žvelgdamas į gelsvą Stankūno drobę, pavasarį suvaikėjantis protas prisimena „Telebimbam“ dainelę, kurioje saulė verkia, nieko negaliu suprasti, kirminėlis graužia. Tada pirmą kartą būdama blaivi, kai tariu šią frazę, sušnabždu: „seni, aš tave feelinu“.
Raimonda Kielaitė, diptikas „Įvaizdis“, Rolanas Stankūnas, triptikas „Apsėstieji“, nuotr. I. Urbelytės
Į atrastą pasakojimo giją įsipina kitoje erdvėje kabantys Sandros Kvilytės darbai „Corpus anima/ Kūno siela“. Man didesnio įspūdžio spalvingas kūrinys nepaliko – jis tik susišaukia su vakar prie galerijos fontano krašto nugirsta aršia ir niekuomet nesibaigsiančia diskusija apie žmogaus būties dualumą. Ar mūsų sąmonė yra tik šalutinis kūno produktas? Kaip atrodysiu, kai nueisiu į dausas? Lyg Oskaro Koršunovo „Hamlete“ skamba kas aš esu? klausimų choras. Kalbėjimą apie išorės–vidaus skirtis ir aš – ne aš pasaulius užbaigia Indrės Mikašauskaitės „Pauzė kasdienybės triukšme“. Prisipažįstu, žvilgtelėjusi į šios magistrės darbus pirmiausiai pagalvojau: na ir vėl tas lietuviškas tapymas šimtu pilkos atspalvių. Kiek galima? Tačiau atsitraukusi imu matyti lyg nimbą ir nuo tikinčiųjų bučinių išblukusį bei link pilkšvos aureolės linkstantį veidą. Alfa ir omega. Įvaizdžių, apsėstųjų, demonų bei sielų pradžia ir pabaiga. Tada mintyse atsiimu ankščiau pasakytą komentarą bei pamaldžiai pripažįstu, kad garsiausiai sprogsta tyla.
Galerijos rimtį sudrumsčia tik juokas pamačius latvės Elinos Apeltinos darbą „Santykio mastelis“. Mielai kūrinį pervadinčiau į „Anatomijos mirtis“. Čiuožėjos kairė koja tikriausiai išdygo tiesiai iš bambos arba ji buvo partrenkta kairiame viršutiniame kampe neryškiai pavaizduoto automobilio, bet chirurgas, įkvėptas Mary Shelley, nusprendė paeksperimentuoti. Tikrai atsiprašau, jei pasaulyje yra žmonių su tokiais sutrikimais, bet žiūrint į šią drobę nekyla jokia rimtesnė mintis. Ant kitos kojos įsitaisę du teisėjai išprovokuoja tik kelias frazes – you‘re a special snowflake, you can do it! Kas tavęs nenužudo, padaro tave stipresniu ir dramblys porceliano parduotuvėj. Visgi, tikrai pasikabinčiau šią drobę darbe – nusibodus pildyti dokumentus, galėčiau žvilgtelėti, nusijuokti ir vėl pasinerti į darbus, kad tik daugiau nematyčiau kreivosios čiuožėjos.
Rimtį ir anatomiją sugrąžina tamsiame kambaryje kabantis Donato Vasiliausko „Gyvuosius apraudu, mirusiuosius šaukiu”. Klasikine realistine maniera sukurtas darbas priverčia akimirką suabejoti, ar netyčia neatsidūrei buvusio Revoliucijos muziejaus ekspozicijoje. Prie trobos sumesti nukankintų partizanų kūnai ir Vinco Mykolaičio-Putino rezistencinio eilėraščio „Vivos plango, mortuos voco“ įkvėptas pavadinimas išduoda, kad sovietinių ekspozicijų ši drobė nematė. Autorius gudriai panaudoja sovietinės valdžios propaguotą stilių, atskleisdamas paties režimo nusikaltimus. Stebėdama nepriekaištingai nutapytas vyrų pėdas ir nurimusius veidus, pamatau, jog gyvybė kūnų dar neapleidusi. Poros jaunų vaikinų akys, atrodo, žvelgią į būtį už būties, o pavargusias smegenis dar spėja perskrosti paskutinės mintys. Jie yra lyg tas kablelis kūrinio pavadinime – nei gyvi, nei mirę. Gal šiame pasaulyje išgyveno jų Anabelės Lee, kurios negalės apraudoti savo mirusiųjų, gal net nežinos apie juos ištikusį likimą ir šauks sapnuose sugrįžti namo. Snieguotos bažnyčios fone juodas varnas mena tą žvarbą gruodžio. Norisi išrėkti daugiaprasmį niekados daugiau, bet žvelgdamas į erškėčių vainiką ir prisimindamas Mykolaičio-Putino tekstą, užduodi sau esminį klausimą – kas tu esi ar būtum? Judas, Lionginas ar Magdalena?
Donatas Vasiliauskas, „Gyvuosius apraudu, mirusiuosius šaukiu”, nuotr. I. Urbelytės
Pabaigai paliūdėsiu, kad magistrų tarpe išskysta bakalaurų balsai. Ypač įspūdžių gausoje pasimetė kiekvienoje parodos kertelėje iškaišiotos mažesnio formato drobės. Daugumos jų vertinimas ne itin skirtųsi nuo komentaro apie A. Urbonavičiūtės darbus, tačiau būtų įdomu pamatyti, ar jie sugebėtų atsiverti kitaip sutvarkytoje erdvėje, kurioje nebūtų dusinami didžiaformatės vyresnių kolegų kūrybos. Šioje vietoje vėl tenka, atleiskite man už tai, sugrįžti prie anotacijos. Joje akcentuojama grupės „Ars“ tradicijų – liaudyje draugiškai vadinamų Gudãããitiškąja tapyba – tąsa. Visgi, jaunieji tapytojai atrodo žymiai artimesni savo mokytojų kartai – 8–10 dešimtmečių menininkams. Žinoma, visada smagu remiantis tradicijos perduotu įgaliojimu veikti pagrįsti egzistencijos validumą, tačiau jaunosios tapybos parodą autoritetai įkalina nenatūraliame žaidime. Žvelgdama į magistrų darbus išlaikau viltį, kad bakalauro studijų metu iš dėstytojų įgyta patirtis padės menininkams tobulėti ir neužkonservuos viename taške.