Prieš mūsų vidines minčių akis – tyla smėlio gurgždėjime ir neįprastai jautrus meistro susitikimas su Margarita, it adatos varstantis galvą. Prieš mus – meistras ir jo amžinieji namai – miegas, kurį saugo Margarita. Meistras – pretenzingas išsireiškimas, ypač meno pasaulyje, o labiausiai mūsų dienomis, kai visuomenė valdoma produkcijos ir naudos dėsnių. Meistru sau leisiu vadinti šio straipsnio herojų, jaunąjį grafikos dizainerį Lauryną Kamarauską, turėdamas omenyje ne žėruojantį rinkos pragaro ratą, o tai, kas yra demonų buveinės sargo akyse ir rankose – menininką.
Airijoje Golvėjaus mieste vasarį vykusiame teatro vaikams ir kūdikiams festivalyje „Plačiai atmerktos akys“ lankėsi teatro vaikams „Teatriukas“ aktorė Dalia Mikoliūnaitė ir „Pojūčių teatro“ režisierė Karolina Žernytė. Teatro kūdikiams idėjų įkvėptos kūrėjos dalijasi festivalio įspūdžiais.
Kovo 3 d. Lietuvos Nacionaliniame operos ir baleto teatre įvyko antroji kompozitoriaus Gintaro Sodeikos operos „Post futurum” premjera, tą vakarą diriguota maestro Roberto Šerveniko. Operoje, įprasminančioje 1918 m. įvykius, ironiškas žvilgsnis nukreipiamas į pačių tautiečių negatyvumu persmelktą dabartinės Lietuvos vertinimą ir paviršutiniškai traktuojamą nacionalinio veikalo sampratą.
Šiuolaikinis kūrinys visada susilaukia didžiulio susidomėjimo, o ypač tada, kada būna pristatomas sustabarėjusioje ir itin klasikinėje LNOBT scenoje. Minint valstybės atkūrimo šimtmetį LNOBT savo žiūrovus pakvietė į Gintaro Sodeikos dviejų veiksmų operą „Post futurum“, kurios premjera įvyko kovo 2 ir 3 dienomis.
Kaip ir didžioji kino industrijos dalis, Berlyno tarptautinis kino festivalis šiais metais prisidėjo prie #metoo moterų emancipacijos judėjimo. Nors prieš festivalį sklandė nepasitenkinimas seksualiniu užpuolimu kaltinamo Kim Ki-duko filmo „Žmogus, erdvė, laikas ir žmogus“ įtraukimu į Forumo programą, pagrindinėje konkursinėje programoje kino ekraną valdė moterys.
Lietuvai švenčiant valstybės atkūrimo 100-metį, švenčia ir Niujorkas bei viso pasaulio operos mylėtojai. „Metropolitan Opera“ vasario 15-ąją paskelbė savo naująjį 2018–2019 metų sezoną, kuris bus jau 134-asis.
Įeinu į nedidelę žymiojo XIX a. Lietuvos tapytojo Kanuto Rusecko kūrybai skirtą muziejaus salę. Štai kultinės grakščiosios „Pjovėja“ ir „Lietuvaitė su verbomis“, štai − rimtasis aštriažvilgsnis dailininko brolis Feliksas Ruseckas. Kiek pasisukus matau ir itališkojo K. Rusecko periodo peizažinius bandymus... Ir staiga žvilgsnis sustoja ties itališkos gamtos ir antikinių griuvėsių vaizdų apsuptyje kabančiu nediduku paveikslu, kuriame spindėte spindi ne kas kita, o šypsena!
Praskleidžiant juodą užuolaidą, blokuojančią šviesos skverbimąsi į ekspozicijos erdvę, žiūrovas patenka salėn, kur už akių užkliūva rytietiškų bruožų veidai, ausis pasiekia svetima kalba ir viskas supama prietemos. Prieblanda patalpoje įsivyravo dėl tamsoje rodomų videoinstaliacijų, apšviečiančių erdvę kaip vienintelis šviesos šaltinis. Tai pirmą sykį Baltijos šalyse personalinėje parodoje pristatomų ir ŠMC erdvėje talpinamų tailandiečių menininko ir režisieriaus Apichatpongo Weerasethakulo kūrinių aplinka.
Uostamiestyje įsikūręs „Apeirono“ teatras vasario 8 d. Menų spaustuvėje pristatė premjerą „Delyras“ pagal spektaklio režisierės ir jame vaidinančios aktorės Gretos Gudelytės pjesę. Anotacijoje „Delyrą“ pavadindami sistemingu kliedesiu kūrėjai, pasitelkdami religijos, fizikos ir kasdienybės aktualijų motyvus bei juos perteikdami postdraminio teatro priemonėmis, žiūrovus pakviečia į chaotiškos ir nebežinančios kuo tikėti bei pasikliauti šiuolaikinio žmogaus sąmonės tyrimą.
Franzas Rogowskis – jaunosios kartos vokiečių aktorius, platesnę žiūrovų auditoriją patraukęs Boxerio vaidmeniu Berlyno kino festivalyje pasirodžiusiame filme „Viktorija“. Praėjusiais metais Europos šalių kino forumas „Scanorama“ pristatė naujausią Michaelio Hanekės kūrinį „Laiminga pabaiga“, kuriame Rogowskis suvaidino Isabelės Hupert sūnų. Šiais metais aktorius Berlinalėje pateko į „European Shooting Stars“ dešimtuką, o pagrindinėje konkursinėje programoje pristato du filmus – Christiano Petzoldo „Tranzitą“ ir Thomo Stubero „Koridoriuose“.
Kaip niekad saulėta ir šilta vasario 14-oji kvieste kvietė visus išlįsti laukan ir dalintis geromis emocijomis su aplinkiniais. Tai savotiška įžanga prieš didžiausią šių metų šventę – vasario 16-ąją. Artėjant šiai iškiliai šventei netrūksta renginių nei koncertų salėse, nei miestų ir miestelių gatvėse. Kamerinis ansamblis „Vilniaus arsenalas“ pakvietė savo ištikimiausius klausytojus į tradicinį Valentino dienos koncertą „Žiemos divertismentas. Šokio sūkury“.
Žvarbų žiemos rytą esame pačiame Vilniaus centre įsikūrusioje menininkų dirbtuvėje „Studium P“. Tai nepriklausoma kūrybinė erdvė, kurioje savo buitimi ir kūrybiniais atradimais kasdien dalijasi čia gyvenantys bei užsukantys menininkai. Prieangyje sukrautos malkos, asketiškas medinių lentų gultas virš darbo stalo kambaryje, kuris labiau panašėja į dailidės dirbtuves. Tai bene viskas, ko reikia jaunam ir kūrybiškam tarpdisciplininio meno kūrėjui Simonui Nekrošiui. Su juo šiandien ir kalbamės apie praeitį, dabartį ir visa apimantį kūrybinį procesą.
Labai mėgstu žiūrėti filmų anonsus. Jau matytų ar naujų – nesvarbu. Filmą „Nematomas siūlas“ (Phantom Thread, D.Britanija, Šveicarija, 2017) įsimylėjau sau įprastu būdu, t. y. vos pamačiusi jo anonsą. Visgi jį žiūrėdama nustebau dėl režisieriui Paului Thomui Andersonui nebūdingo siužeto paprastumo.
Monika Plentauskaitė – jaunosios kartos tapytoja, šiuo metu tęsianti tapybos magistro studijas Vilniaus dailės akademijoje. Sausio 17 dieną Vilniaus meno galerijoje „Meno niša“ atsidarė pirmoji dailininkės solo paroda sostinėje, kurioje ji pristatė savąjį „Butaforijų parką“. Parodai einant į pabaigą, susitikome su Monika pakalbėti apie jos kūrybą, parodą ir iš kur ji semiasi idėjų paveikslams.
Geriausiu pasaulio operos teatru tituluojama Niujorko „Metropolitan Opera“ nustebina kiekvieną, kuris tik įžengia pro įspūdingas pastato duris Linkolno centre. Jame įsikūrusios vienos geriausių koncertinių salių Niujorke, taip pat teatras ir Julliardo šokio, dramos ir muzikos mokykla. 2018 metus „Metropolitan Opera“ pradėjo opera vaikams „Jonukas ir Grytutė“ ir operete „Linksmoji našlė“, taip pat sausį buvo parodytos operos „Toska“, „Figaro vedybos“, „Kaimo garbė“ ir „Pajacai“, „Meilės eliksyras“ ir „Trubadūras“.
Kiekvieną kartą pasikalbėjus su nauju pašnekovu tenka daug apmąstyti, pasisemti naujos kūrybinės energijos, o tai visuomet džiugina. Šį kartą man teko garbė pabendrauti su latvių akordeonininku ir kompozitoriumi, po studijų baigimo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje likusiu gyventi Vilniuje – Raimondu Unguru. Visi, bent šiek tiek jį pažįstantys, pritars, kad Raimondas – labai charizmatiškas, įvairiapusiškas ir įdomus žmogus, muzikantas, kolega.
Rašomasis stalas, apšviestas gelsvo šviestuvo, ir kompiuterio ekranas, mėlstantis kambario tamsoje – intymi erdvė, tvinksinti kibernetiniu vojerizmu, socialine masturbacija. Kumštyje sugniaužta pelė, jungianti langus, skverbiasi gilyn į kito privačią erdvę, išviešintą tinkluose. Į aktą įtrauktas „Sodų 4“ rūsyje, parodoje „Proksemika“, pastatytas (ne)asmeninis kompiuteris – tarsi subjektas, savo tariamu pasyvumu siūlantis prisiartinti ir suartėti.
Laiškas – istorijos veikėjas, keičiantis gyvenimo įvykius viena ar kita linkme. Vilmos Samulionytės fotografijų parodoje „Liebe Oma, Guten Tag! arba Tylos paktas“ būtent ranka rašomam laiškui atitenka vienas svarbiausių vaidmenų ekspozicijoje. Vilniaus fotografijų galerijoje lankytoją pasitinka tiesiai prieš įėjimo/išėjimo duris rodoma videoinstaliacija, inscenizuojanti sūnėno tetai ranka rašomą laišką.